Atėjo laikas…

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa. Nuotrauka: LGGRTC

Šis tekstas yra ištrauka iš Laimos Vincės rengiamo įvadinio straipsnio „Mano Brangus Juozuk... Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo-Daumanto susirašinėjimas, 1948–1950“, kuris bus publikuotas knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus: Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo susirašinėjimas“. Knygą leidžia Lietuvių literatūros tautosakos institutas.

2006-ųjų vasara

Sparkill, New York

Esu pas Nijolę svečiuose. Sėdime jos jaukioje virtuvėje. Lauke paukščiai čiulba. Jos juoda balta katė Luna tingiai slenka skersai virtuvės, miaukdama, prašosi į lauką. Atsistoju ir katytę išleidžiu. Tuo momentu netikėtai man Nijolė atskleidžia paslaptį.

– Aš išsaugojau savo meilės laiškus Juozui.

Nustebusi žvelgiau į Nijolę.

– Visi mano, kad mano laiškai Juozui buvo 1950 metais sunaikinti, – Nijolė tęsė, – kai jis išskrido į savo misiją, bet aš laiškus turiu.

– Kaip?

Nijolė pasakoja: „Kai atėjo laikas išskristi, Juozas manęs paprašė sudeginti visus jo laiškus, rašytus man. Tais laikais taip buvo daroma dėl saugumo, kad niekas negalėtų manęs atsekti. Tačiau, kai atėjo momentas sudeginti jo laiškus, mano ranka nekilo. Aš negalėjau. Aš laiškus paslėpiau.“

Nijolė toliau tęsia pasakojimą: „CŽV stovykloje, Kaufboirene, Vokietijoje, dirbo Amerikos lietuvė sekretorė. Jos vardas buvo Louise Bedarfis. Ji labai mėgo Juozą. Ji man laiškus apie jį rašydavo. Ji žinojo apie mūsų vestuves. Prieš išskrisdamas Juozas žadėjo mano laiškus sudeginti. Tačiau ir jis negalėjo prisiversti to padaryti. Jis įdėjo mano laiškus į rudą voką, ant viršaus raudonu pieštuku užrašė: Noli tangere circulos meos. Tada padavė sekretorei ir paprašė man perduoti kartu su keletu jo asmeninių daiktų.“

Laima Vincė ir Nijolė Bražėnaitė. Laimos Vincės nuotrauka

Mane sukrėtė Juozo paskutiniai žodžiai, užrašyti ant paprasto rudo voko: Noli tangere circulos meos. Tokius žodžius ištarė Archimedas atėjusiam jo nužudyti romėnų kariui – nekliudyk mano apskritimų. Legenda byloja, kad Archimedas braižęs apskritimus smėlyje, buvo pernelyg susitelkęs į skaičiavimus ir nepastebėjo, kad į miestą įžengė priešo kariuomenė.

– Aš norėčiau tau savo laiškus padovanoti. Paslėpk juos. Nesakyk niekam. Išlaikyk mano paslaptį.

– Nijole, reikėtų tavo laiškus publikuoti kartu su Juozo.

Nijolė numojo ranka.

– Ak, tikriausiai aš ten visokiausių mergaitiškų nesąmonių prirašau. Juozas buvo giliai mąstantis žmogus. Jis buvo išmintingas. Jo laiškai yra svarbūs Lietuvai, nes jis rašė apie partizaninį karą, apie bendražygius, tuo metu jis rašė savo knygą, Partizanus. O mano… Ne… Nors…

– Nors ką?

– Nors nebent išleistum po mano mirties. Bet reikia tau išlaukti. Tai yra per daug skaudi istorija. Aš pati negaliu savo laiškų perskaityti. Man per daug sunku. Be to, kaip mano Renzo jaustųsi, jeigu staiga jo žmona išleistų savo meilės laiškų knygą kitam vyrui?

– Ar Renzo pavydus?

– Aš Renzo viską papasakojau apie Juozą. Jis supranta, kad mano meilė Juozui yra tolygu mano meilė Lietuvai. Renzo irgi išgyveno karą Italijoje. Jis mane kasmet išleidžia į Lietuvą rugsėjo 4 d. paminėti Juozo žūties dieną kartu su Lietuvos partizanais.

– Bet…

– Laima, prašau, duok man žodį, kad lauksi mano mirties, kad niekam mano laiškų nerodysi, kol dar neatėjo tam laikas…

Daviau žodį.

Žodį išlaikiau penkiolika metų.

2019-ųjų ruduo

2019-ųjų spalis. Nerimauju. Mama buvo paskambinus iš Amerikos pranešti, kad Nijolei šiandien darys širdies operaciją. Laukiu, kol susiderins laikas tarp Lietuvos bei Amerikos ir galėsiu Nijolei paskambinti į ligoninę. Nueinu atsisėsti ant plačios palangės. Stebiu laikrodį. Jau laikas. Paskambinu. Suvokiu, kad šitas skambutis gali tapti atsisveikinimo skambučiu.

Nijolė atsiliepia. Jos balsas linksmas, viltingas. Ji sako man, kad laiku paskambinau, nes po poros minučių ją veš į operacinę. Linkiu jai kiek įmanoma daugiau stiprybės ir sveikatos. Primenu, kad po poros dienų aš išskrendu į Ameriką.

– Jeigu aš prabusiu pas Dievulį, – sako Nijolė, – būsiu labai laiminga. O jei ne, kitą savaitę pas mane susitiksime arbatos išgerti.

Kitą dieną sulaukiu laimingo skambučio. Nijolė neprabudo pas Dievulį, bet ligoninėje. Po savaitės susitinkame pas ją namuose. Nijolė užveda kalbą apie jos laiškų knygą.

– Kodėl nori, kad būtent aš parengčiau tavo ir Juozo laiškų knygą? – paklausiau.

Nijolė atsako paprastai.

– Kadangi tu man parodei, jog supranti mano ir Juozo istoriją. Aš nenorėčiau, kad laiškai pakliūtų į blogas rankas…

– O ko palinkėtum Lietuvos žmonėms, dovanodama savo laiškus?

– Jei kas nors supras, kad ir tokiomis sąlygomis galima būti laimingiems, tai jiems tikrai padės, – tada dar prideda: – Aš linkiu, kad jaunimas sukurtų laimingą gyvenimą ir niekad nepamirštų savo tėvynės. Aš palinkėčiau, kad greičiau pasibaigtų rūpesčių pilni laikai, kad žmonėms sugrįžtų tokia nuotaika, kokia buvo Atgimimo metais. Tada mes visi buvome nepaprastai laimingi. Aš visada tikėjau ir niekada nepraradau vilties, kad Lietuva bus laisva.