Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atgailos malda, prasidėjus gavėniai arba karui

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. kovo 12 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Mano močiutė giedodavo tokią giesmę: „Tu šventajam Petrui liepei padėt kardą, tegu Tavo žodis ir karą suardo.“ Bet, Viešpatie, supranti, su tuo šventuoju Petru man kažkaip paprasčiau viskas atrodo. Pasikarščiavo žmogus ir buvo pagrįstai sudraustas.

Argi pagrįsta būtų dabar liepti tėvynę ginantiems ukrainiečiams tiesiog „padėt kardą?“ O ir dar daugiau. Kai mano tikėjimo broliai ir seserys kalba tūkstančius rožančių, maldaudami Tavo Motiną taikos, aš mintyse kandžiai šaipausi: tai nejaugi ir Judu su Švenčiausiąja Panele būsit per daug Putino propagandos prisiklausę, kad dabar reikia Jus šitaip įkalbinėti gelbėti skriaudžiamus nuo skriaudikų? O jei jau apie taiką, Aukščiausiasis, tai Tu neįsižeisk, bet aš neprašysiu taikos bet kokia kaina. Ir Tu neįsižeisk, bet aš nesuprantu, kodėl Tau neakivaizdu, kad Putinui jau seniai laikas pragaran.

Aš, žinoma, tikiu, kad visa tai yra Tavo plano dalis, o Tu esi neprilygstamai geras, gailestingas ir išmintingas, daug geresnis, gailestingesnis ir išmintingesnis už mane. Bandau Tavimi pasitikėti ir manyti, kad visa tai turi prasmę ir kokiu nors būdu išeis į gera. Bet, neįsižeisk, nejučiomis vis tiek kyla mintis, kad esi tiesiog žiaurus, paprasčiausias sadistas, kuriam patinka regėti žmonių kančias, arba mums abejingas mažvaikis, žaidžiantis su mumis it su lėlytėmis tik sau vienam suprantamą žaidimą.

Tuomet, Viešpatie, mėginu sau priminti, kad ir aš esu Tavo plano dalis, kad ir per mane turėtum veikti, atstatydamas pasaulyje gėrį ir teisingumą. Ir tikrai, mes pervedėme Ukrainai pinigų, gal net daugiau, negu iš tikrųjų išgalim. Pirmosiomis dienomis net nulėkiau savanoriauti. Bet dabar, Viešpatie, jau visi mato, kad siūlančiųjų pagalbą, netgi beviltiškai trokštančiųjų kuo nors padėti, kaip nors prisidėti, yra daugiau negu galinčiųjų pagalbą priimti. O jokie sunkvežimiai megztinių ir sauskelnių neprikels žuvusių vaikų. Iš butų ir kambarių Vilniuje ar Jonavoje jokios naudos Mariupolio žmonėms, kurie negali ištrūkti iš apsiausties, nes rusų kariškiai šaudo į civilius.

Tada, Viešpatie, suprantu, kad šitoks mūsų entuziazmas yra ir savanaudiškas. Iš dalies bandome pasipuikuoti vieni prieš kitus savo dosnumu ir kilnumu, o iš dalies tiesiog tildome sąžinės priekaištus. Tie priekaištai, tiesa, irgi migloti. Nesame niekaip iš tikrųjų kalti dėl to, kad Putinas užpuolė Ukrainą. Kai ką gal ir galėjome daryti kitaip, jei būtume laiku supratę, bet juk nesupratome, o ir šiaip visokių tikrai sveiko proto pasiteisinimų rastume.

Galų gale, o kiek gi priklauso nuo Gabrielės ar nuo Tomo, ar nuo Linos. Tačiau, Viešpatie, nerimstame, nes aiškiai jaučiame, kad mūsų dabartinis saugumas, mūsų nesugriauti namai, nenužudyti artimieji, nesuardytas kasdienis gyvenimas nėra niekaip pelnytas jokiomis mūsų ypatingomis dorybėmis ar žygdarbiais. Nesame geresni žmonės negu paprasti ukrainiečiai – tiesą sakant, ir negu paprasti kurdai, irakiečiai ar afganistaniečiai − nerasime logiško paaiškinimo, už ką juos baudi, o mus apdovanoji.

Galiausiai suprantame, kad kiekviena nauja taikos diena, kiekvienas sotus kąsnis, kiekvienas drabužis, nusipirktas už savo uždirbtus pinigus, o ne ištrauktas iš labdaros sunkvežimio, kiekvienas mūsų kasdienybės lašas, kurį visada laikėme savaime suprantamu dalyku, yra begalinė Tavo, Viešpatie, malonė ir dovana, kurios niekaip sau nepasirūpinome ir nepajėgtume pasirūpinti, nei žemiškomis pastangomis, nei dvasinio gyvenimo praktikomis.

Bet argi aš, Viešpatie, sugebu tuomet nurimusi Tau dėkoti ir kaip didelę malonę priimti Tavo dovanas kiekviename žingsnyje? Kur ten. Aš negaliu susikaupti ir dirbti daugumos įprastų darbų, o ligi šiol buvę mėgstami užsiėmimai, sugebėjimai, kuriais mėgavausi ir didžiavausi, Tavo, Viešpatie, dovanoti talentai ir gabumai staiga atrodo beprasmiai, nes jie neprikelia žuvusiųjų, neišgelbsti apsiaustųjų, nesušildo šąlančiųjų, nenuramina persigandusiųjų. Savo bejėgiškumo kontempliavimas galiausiai irgi darosi egocentriškas, susirenkame keli panašiai pasijutę vienas kitą paguosti, bet ar nepradedame šitaip per daug galvoti apie save? Ar neturėtume… nežinau… ko nors daryti?

Supranti, Viešpatie, aš gal ir linkusi graužtis dėl niekų, bet iš tikrųjų, sakyčiau, esu visai geras žmogus. Rimtai negerų dalykų gyvenime esu padariusi vos keletą, ir net jie iš tikrųjų buvo paprasčiausios žmogiško silpnumo akimirkos, o ne tikras blogis. Tačiau, stojusi akistaton su tikru blogiu, su nesuvokiamu vienų žiaurumu, o kitų kančiomis, aš pasijuntu tokia nepakankama. Neprikelčiau žuvusiųjų, net jei visus savo pinigus pervesčiau Blue / Yellow, o visus daiktus sukraučiau į Raudonojo Kryžiaus sunkvežimį. Neišvesčiau iš apsiausties nė vieno, net jei išsikraustyčiau nakvoti į požeminę pėsčiųjų perėją po Laisvės prospektu ir užleisčiau savo namus pabėgėliams. Nepaguosčiau sielvartaujančiųjų, gedinčiųjų ir persigandusiųjų, net jei visą savo laiką skirčiau paguodos žodžiams dėstyti, nepasilikdama sau jokio poilsio ar atvangos.

Ir todėl, stojus akistaton su tikru blogiu, iš visų mano apmąstymų ir maldų lieka tik vienas nuvalkiotas sakinys: Viešpatie, pasigalėk manęs, nusidėjėlės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien