2021 12 29

Rūta Krasnovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atgimusios ikonos gaivina ir pamirštą amatą

Rūtos Krasnovaitės nuotrauka

Kadaise nėriniai buvo karalių ir pačių turtingiausiųjų atributas – tik jie galėjo įpirkti sudėtingomis technikomis iš ploniausių siūlų dirbinamas puošmenas. Pramonės perversmas, mašinų atsiradimas ir beprotiškai skubantis XX amžius, kur svarbiausia vertybė buvo pelnas, viską pakeitė – dabar jau mašinos „dirbino“ dailiuosius Briugės ir venecijietiškus nėrinius.

Mašininiai nėriniai visiškai atpigo, tapo visiems prieinami, gaminami iš sintetinių siūlų ėmė stipriai atsiduoti kiču… Ir neteko bene svarbiausios dedamosios – nepakartojamo savitumo, ryšio su kūrėju, tos šilumos, kurią į juos gali įdėti tik žmogaus širdis ir rankos. Tačiau iki šiol išliko kelios nėrinių technikos, kurių mašininio varianto dar neteko matyti… Viena iš jų – šeivutės nėriniai, pas mus tradiciškai vadinami kilpinėliais.

Subtilūs kilpinėlių nėriniai Lietuvoje šiandieną jau gerokai primiršti – juk jiems reikia nepalyginamai daugiau kantrybės, atidumo ir laiko negu mums įprastas nėrimas vąšeliu. Nėrimo šeivute technika Europos šalyse ir už Atlanto savo aukštumas buvo pasiekusi XIX amžiuje. Lietuvoje taip pat žinota – XX a. pradžioje tai jau tikrai, o gal ir dar anksčiau. Nuo seno tradiciniai šio nėrimo amato dirbiniai buvo įvairios apykaklės, rankogaliai, rankšluosčių, nosinaičių apkraštavimai ir panašiai. Išlikę senieji nėriniai iki šiol žavi smulkumu, išmone bei subtilumu. Šio senovinio nėrimo būdo žavesį ypač pabrėžia iš plonų siūlų padirbinti nėriniai.

Kilpinėlių meistrė Lina Krasnovaitė-Siparienė, puoselėdama šį beveik prarastą mūsų krašto kultūros paveldą, užsibrėžė sukurti apykaklę iš itin plonų siūlų. Tokią, kuri primintų senuosius XIX amžiaus meistrių darbus ir atskleistų šeivutės nėrinių grožį. Šį darbą individualia stipendija parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Tai buvo nemenkas iššūkis. Apykaklei Lina pasirinko už įprastus siuvimo siūlus gerokai plonesnius vaškuotus medvilninius siūlus – jie iki šiol gaminami XIX a. mašinomis. Prieš pradėdama kurti apykaklę, ji išstudijavo daugelį antikvarinių šeivutės nėrinių ir kitomis technikomis atliktų artefaktų. Teko pasitelkti gausų sukauptų XIX a.–XX a. pradžioje išleistų šeivutės nėrinių el. knygų archyvą ir atsirinkti raštus, kurie bus naudojami apykaklei kurti. Remdamasi XIX a. tradicija, ji pasirinko nėrinį kurti ne ištisai nerdama eilėmis (moderniuoju būdu), o iš visai atskirų detalių, jas vėliau sujungdama, kaip kad būdinga senoviniams XIX a. ir XX a. pradžios šeivutės nėriniams.

Darbas buvo ilgas, o kartkartėmis net kankinantis. Juk dirbti su tokiu plonu siūleliu tikrai nelengva – tai pasakys bet kuri nėrėja, jeigu jai teko rankose laikyti šeivutę. Perprasti prieš pusantro šimto metų užrašytus, o kartais tik nupieštus nėrinių raštus taip pat nebuvo lengva. Iš atskirų fragmentų, jų derinių labai pamažu gimė apykaklė – lengvas, peršviečiamas nėrinys. Ją galima dėvėti iš dviejų pusių – kai užsegimas nugaroje ir priekyje. Tačiau ji labiau skirta ne puoštis, o įkvėpti šių nėrinių grožiu ir gaivinti senąjį amatą. Išsamiau apie apykaklės kūrimo procesą galima paskaityti čia.

Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka
Dirbtuvių akimirka. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka

Dirbtuvėlės – pačioms kantriausioms

Gaivinant senąjį amatą taip pat buvo surengtos kilpinėlių mokymų dirbtuvėlės. Lietuvos kultūros tarybos paremtas projektas „Atgimusios ikonos“ suteikė tokią galimybę. Visi, norintys išmokti nerti šeivute, buvo kviečiami į dviejų dienų mokomąsias dirbtuvėles. Jas vedė kilpinėlių meistrės tautodailininkės Lilija Simonavičiūtė, Virginija Pusvaškienė ir kilpinėlių meistrė Lina Krasnovaitė-Siparienė.

Meistrės kilpinėlių technikos mokė dviem skirtingais būdais, mat jų egzistuoja tikrai ne vienas. Linai susitikus su Virginija tartis dėl dirbtuvėlių, netikėtai paaiškėjo, kad jos moka du skirtingus šios technikos būdus. Virginija nerti šeivute išmoko iš savo mamos sesers anytos, XX a. pradžios šviesuolės, dailininkės ir pedagogės, rankdarbių meistrės Julijos Savzdravaitės-Štelbienės. O vėliau Virginija šios technikos išmokė Liliją. Savosios kilpinėlių nėrimo technikos Lina savarankiškai išmoko iš knygos. Nors daugeliui dirbtuvėlių dalyvių šis būdas pasirodė sunkesnis, tačiau jis bene labiausiai šiandien paplitęs pasaulyje ir yra senas, randamas XIX a. šaltiniuose.

Dirbtuvėlių dalyvėms šeivutės pradžiamokslis buvo tikras ištvermės ir kantrybės išbandymas. Juk suprasti mistiškojo šeivutės mazgelio paslaptis nelengva – kaip reikiamu momentu siūlas persiverčia ir užsimezga būtent slankiojantis šeivutės mazgelis. Tačiau beveik visos dirbtuvėlių dalyvės tą paslaptingąjį mazgelį išmoko. O tai jau gera pradžia! Be to, jos susipažino su šeivutės nėrinių istorija Europoje ir gana paslaptinga, beveik netyrinėta šios nėrimo technikos istorija Lietuvoje, grožėjosi senaisiais dar iš XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios mus pasiekusiais artefaktais.

Dar vienos kilpinėlių dirbtuvėlės vyks gruodžio 29 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (registracija jau baigta).

Paroda „Atgimusios ikonos“

Gruodžio 30 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks parodos „Atgimusios ikonos“ atidarymas, kurioje bus pristatomi kilpinėlių nėriniai – jų praeitis ir dabartis. Bus eksponuojami tradiciniai šeivutės nėriniai: autentiški XIX–XX a. pr. šeivutės nėriniai bei artefaktai iš asmeninės kolekcijos, XX a. pradžioje Pažaislio vienuolyno sesers Eufrozinos nunerti kilpinėliai, dabartinių šeivutės nėrinių meistrių Lilijos Simonavičiūtės, Virginijos Pusvaškienės ir Linos Krasnovaitės-Siparienės sukurti darbai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip pat bus pristatytos „atgimusios“ senovinės ikonos. Jos šiam projektui pasirinktos ne bet kokios – be aptaisų, „nurengtos“, jau praradusios savo vientisumą ir dalį meninės vertės. Naujam gyvenimui jos prikeltos būtent kilpinėlių nėrinių aptaisais. Beje, ikonos įvaizdis čia nėra vienaplanis. Tai ne tik tikrosios ikonos, bet ir patys kilpinėliai – kaip iš užmaršties žadinamas mūsų beprarandamas paveldas… Šį sumanymą planuojama toliau plėtoti – sukurti didelę tokių ikonų kolekciją, siekiant atskleisti kilpinėlių nėrinių grožį, įvairovę bei pritaikymo galimybes.