2022 01 19

Inga Videikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atgyjanti klasiko legenda: įsteigta Dainavos krašto V. Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija

Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinė Subartonyse. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka

„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir geriausia Dainavos šalis“, – rašė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, gimęs 1882 m. spalio 19-ąją – Tautosakos dieną.

Apžvelgiant V. Krėvės kūrybą galima pastebėti, kad visa ji paremta siekiu išsaugoti istoriją ir atverti mitų reikšmę žmogaus pasauliui. O jo kūriniuose atskleidžiama didžioji tautos atmintis. Tai nepaprastai gilią prasmę turintis žodis, kuris buvo išraižytas V. Krėvės lazdelės vidinėje pusėje ir tapo patikimiausiu bei svarbiausiu jo ramsčiu. O šiandien šis žodis kaip labai svarbus simbolis mums atveria ir praeities archyvą. Vaikystę ir jaunystę praleidęs Subartonių kaime, Varėnos r., rašytojas savo sukurtomis istorijomis, legendomis ir padavimais ne tik nutiesė literatūrinius tiltus tarp praeities ir dabarties, bet ir įtvirtino dzūkiškąją tapatybę. Juk atmintis ir yra tai, į ką nuolat galime remtis gręždamiesi į praeitį. 

Todėl į kūrėjų pasaulį šiais metais kelią skinasi neeilinis įvykis, praturtinsiantis Dainavos krašto ir lietuvių literatūros lauko istoriją. Įsteigta Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta džiaugiasi, kad klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus legenda šįkart atgyja įsteigiant jo vardo literatūrinę premiją rašytojo gimtajame Dainavos krašte: „Garbė įprasminti šio unikalaus kūrėjo, nestokojusio autentiško polėkio ir jėgos, atmintį Dzūkijoje ir sukurti galimybę lietuvių literatūros kūrėjams puoselėti V. Krėvės vertybinį palikimą.“ 

Nuo šių metų Alytaus regiono plėtros taryba Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva skirs 5000 eurų premiją už naują per praėjusius dvejus kalendorinius metus išleistą meniškai vertingą literatūros (prozos ar dramos) kūrinį, atspindintį žymaus mūsų krašto rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybos dvasią.

Sudaryta 9 narių komisija išrinks profesionaliai parašytus grožinės literatūros kūrinius (knygas), skiepijančius meilę Lietuvos gamtai ir V. Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinkai, atskleidžiančius etninius motyvus, žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, lietuviškąsias tradicijas ir istorinę tautos atmintį. Vertindama kūrinius komisija atsižvelgs į šiuolaikinės lietuvių prozos ir dramaturgijos estetines ir problemines kryptis, jų atvirumą pasaulio tautų literatūroms. Bus vertinama kūrinio raiška, žanro plėtra, pasakojimo įdomumas, personažų charakteriai – lietuvių prozos ir dramaturgijos estetinės vertybės, prie kurių formavimosi prisidėjo V. Krėvė-Mickevičius.

Konkursas bus skelbiamas Alytaus regiono plėtros tarybos ir Dzūkijos krašto savivaldybių (Alytaus m., Alytaus r., Druskininkų, Lazdijų ir Varėnos r.) interneto svetainėse 2022 m. gegužės 1 d. 

Kūrinius premijai gauti galės siūlyti leidyklos, menininkų organizacijos, bibliotekos ir patys autoriai. 

Pirmoji premija bus teikiama šių metų spalio mėnesį, minint Vinco Krėvės-Mickevičiaus 140-ąsias gimimo metines, Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus kiemelyje Subartonių kaime, Varėnos r.

Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka
Vinco Krėvės-Mickevičiaus laiškas. „Metmenys“ (1979 m. Nr. 38)
Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Subartonyse. Muziejaus archyvo nuotrauka

Mažoji V. Krėvės-Mickevičiaus legenda

Būtų keista sutikti žmogų, nežinantį Vinco Krėvės-Mickevičiaus pavardės, jo nuveiktų darbų Lietuvai ar neskaičiusį jo kūrinių. Kodėl V. Krėvė-Mickevičius toks svarbus net ir šiandien? 

Kaip ir anuomet, taip ir dabar niekas negalėtų prilygti jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ vaizduojamai Lietuvai. Šiame kūrinyje labiausiai ir atsiskleidžia rašytojo archajinė pasaulėžiūra, įtvirtinama dzūkiškoji tapatybė, o Dainavos kraštas – kaip svarbiausia kūrėjo erdvė. Kažin ar yra kitas rašytojas, beveik visą savo kūrybą skyręs gimtojo krašto istorijos vaizdavimui.  

V. Krėvė-Mickevičius paliko ypač ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje ne tik asmenybės unikalumu, archajine mąstysena, bet ir moderniu požiūriu į pasaulį ir žmogų. Jo čiurlioniškas universalumas atvėrė nepaprastai gilius žmogaus sąmonės būvius ir galimybes, kurios praplėtė ir jo kūrybinį potencialą. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia: „Kosminis Rex ir tragiškasis Prometėjas yra jau ankstyvosios V. Krėvės kūrybos (dar lenkų kalba) dvasios orientyrai. Bet neatskiriami nuo tautinės pasaulėvokos rašto – nuo liaudies dainos, buitinį konkretumą pakylėjančios iki kosminės visuotinybės.“ 

Didelę gyvenimo dalį rašytojas praleido ne Lietuvoje: studijavo Kijevo ir Lvovo universitetuose, dirbo Baku, kur įgijo neįkainojamą patirtį, galėjo stebėti ir vertinti skirtingas kultūras, kurios padėjo rašytojui universalizuoti ir asmeninę kūrybą. Ne paslaptis, kad rašytojo kūriniuose nuolat vengiama to meto dabarties pasakojimo, vis gręžiamasi į praeitį, kuriamos legendos, padavimai ir istoriniai pasakojimai.

Tačiau istorinė drama „Šarūnas“ – nors ir sapne užgimęs, bet dabarties pasakojimas, šiandien dažnai tituluojamas literatūriniu lietuvių epu. Pasak Aušros Martišiūtės-Linartienės, „Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą „Šarūnas“, kuriame atskleidžia „mitologinę žmonių galvoseną, senąją religiją, papročius, valstybingumo kilmę“.

Tautosakos stiliaus dainiškumą „Šarūne“ V. Krėvė pertraukia aštriais svarstymais, konfliktiškais dialogais ir monologais. Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį. Daugiaplanis tautos būties paveikslas išreikštas pasitelkus „trilypę stilistiką – filosofinį disputą, buitinį pokalbį ir folklorinę saviraišką“. 

Galiausiai V. Krėvė pabrėžia religinės lietuvio sąmonės ribiškumą, supriešindamas pagonybę su krikščionybe. Išminties nestokojantis rašytojas suvokė, kad tautos sąmonėje neišvengiamas religinis lūžis, kuris ypatingu dramatiškumu galiausiai atskleidžiamas „Skirgailoje“. V. Krėvės kūryba – ištisas lietuvių atminties klodas, itin svarbus net ir šiandien, siekiant suvokti savo tautos praeitį. 

Gyvendamas Amerikoje ir rizikuodamas būti vadinamas naiviu svajotoju, V. Krėvė niekada nenustojo tikėti, kad galiausiai sugrįš į gimtąją Lietuvą, į tėvų žemę Subartonių kaime. Gal todėl ir jo kūrybą kartais galima pavadinti gimtojo krašto atminties altoriumi. 

Vincui Krėvei 1954 m. liepos 7 d. mirus, Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje (1954 m. liepos 9 d.) rašė: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“ Kiekvienas prisiminimas apie lietuvių literatūros klasiką, dzūką V. Krėvę liudija jo reikšmę šiandienos lietuvių kultūroje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien