2020 10 12

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min
Sėdi kartu.
Henrikas Nagys su žmona Birute. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

2020 10 12

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Atiduodamas save, save atrasi. Henrikui Nagiui – 100

Spalio 12 dieną poetui, žemininkui-lankininkui, vertėjui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui Henrikui Nagiui (1920–1996) sukanka 100 metų.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomas beveik visas H. Nagio kultūrinis palikimas. Medžiaga tvarkoma, tyrinėjama, skelbiama. Šiais jubiliejiniais metais poetui skirtas ypatingas dėmesys, parengtos parodos: stacionari – „Riteris, romantikas, paukščio žvilgsniu matavęs ir karpęs pasaulį…“, o internetiniame leidinyje „Literatūrinė Lietuva“ – virtuali. Per unikalią archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, epistolinį palikimą, knygas, spaudą ir spaudinius veriasi rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi Lietuvoje (1920–1944); Austrijoje–Vokietijoje (1944–1949); Amerikoje – Kanadoje (1949–1996). Praskleiskime archivalijas ir iš arčiau žvilgtelėkime į poeto gyvenimo ir kūrybos kelią.

Per patį lapų kritimą Augustino ir Antaninos Nagių šeimoje gimė dvyniai: Martynas ir Henrikas. Po septynerių pasaulį išvydo ir mažoji sesuo – Zinaida Vera. Gerieji angelai susaistė juos palaimintais dvasiniais saitais, apdovanojo talentais. Iš mamos, senelės Emilijos ir tėvo sesers Mortos išmoko latvių, vokiečių, lietuvių ir žemaičių kalbas, lygiai vienodai gerai visomis kalbėjo. Buknaičių kaime – tėvo tėviškėje – patirta daug gražių akimirkų. Z. Nagytė pasakojo, kad vakarais, susėdę ant girnų akmens prie šimtamečio ąžuolo, klausydavosi tetos Mortos žemaitiška šnekta sekamų pasakų, legendų, padavimų, dainų.

Sėdi ant kėdės.
Su broliu dvyniu Martynu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Sėdi berniukas ant maišo.
Henrikas Nagys vaikystėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Antanina ir Augustinas Nagiai su dukra Zinaida ir sūnumis Martynu bei Henriku. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Motinos sesuo Erna Grundmanis kiek paūgėjusiam ir jau poezija besidominčiam Henrikui skaitė Rainerio Marios Rilkės knygas. Senelė Emilija mintinai citavo Schillerį, Rilkę, Goethę. Henrikas iš moterų giminės paveldėjo jautrią širdį. Laiške Ričardui Pakalniškiui rašė: „Ne tiktai nepamirštamas vaikystės gamtovaizdis tos amžių Žemaitijos, bet ir mokslo metų atsiminimai liko šviesūs ir giliai įsirėžę. Tiktai ta manoji šviesa visuomet melancholiška, nudažyta įgimto liūdesio ir per daug jautraus reagavimo į visą aplinką ir žmones. Toks atrodo gimiau.“ (1992 10 31)

Tėvo geležinkeliečio tarnybos vietos keitėsi, tad ir Nagių šeimai teko dažnai kilnotis iš vieno miesto į kitą. Gyventa per visą Lietuvą: nuo Mažeikių iki Naujosios Vilnios ir Pagėgių. H. Nagys greitai susibičiuliaudavo, tapdavo draugijos siela. Šilutėje įstojo į skautus, buvo išrinktas skiltininku; Pagėgiuose su draugais subūrė futbolo komandą. Kėdainių gimnazijoje, kuriai vadovavo rašytojas Juozas Paukštelis, o literatūros mokė kitas rašytojas – Viktoras Katilius, buvo skatinamas skelbti originalią kūrybą ir vertimus iš vokiečių bei latvių kalbų. Eilėraščių pasirodė „Ateityje“, „Mokslo dienose“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose – „Pirmieji žingsniai“ ir „Varpai“.

Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau matydamas, kaip sovietų okupantų slopinamas laisvas žodis, pasirinko architektūrą. Tik vėliau, išstūmus Raudonąją armiją iš Lietuvos, perėjo į germanistikos, lituanistikos ir meno istorijos mokslus. Čia dėstytojo Juozo Girniaus įsteigtame egzistencinės filosofijos seminare atsivėrė kitoks pasaulis. Egzistencinė filosofija H. Nagiui tapo artima ir privertė angažuotis ir gyvenime, ir poezijoje.

H. Nagys daug skaitė lietuvių, vokiečių, latvių kalbomis, mėgo klasikus ir modernius rašytojus. Viena iš įsimintinų knygų, turėjusi įtakos jo asmenybei, buvo prancūzų rašytojo Alaino Fourneir „Didysis Molnas“. Joje aprašyti brolystės, draugystės, ištikimybės jausmai sukrito giliai į širdį. H. Nagys seseriai prasitarė, kad be šios knygos būtų nyku gyventi. H. Nagys ilgėjosi ir troško tokios nesavanaudiškos, pasiaukojančios draugystės, kuri buvo aprašyta ir Selmos Lagerlöf knygoje „Saga apie Gestą Berlingą“. Tokiu draugu tapo Julius Kaupas. Būsimas rašytojas, urbanistinės pasakos pradininkas, studijavo mediciną ir lankė literatūros seminarą.

Nepriklausomoje Lietuvoje vyko literatūros vakarai. H. Nagys Dienoraštyje rašė: „Buvo suorganizuoti trys didžiuliai literatūriniai vakarai. Dviejuose jų dalyvavau. Ten susitikau visus mano draugus – vienišus, rašančius ir toliau susirūpinusius Lietuvos likimu. <…> Aš klausiausi visų jų žodžių – ir iš tų vakarų buvo aišku – jaunoji lyrikų karta buvo neabejotinai stipri, originali, nauja. Mūsų lyrikai negrėsė smukimas į menkavertį mėgdžiojimą.“ (1945)

Nepriklausomoje Lietuvoje brendo nauja karta, stebinusi Vakarų Europos kultūros pažinimu, kalbų mokėjimu, kūrybos branda. Jaunoji generacija siekė kūrybos laisvės, tačiau istorinės pervartos – antroji vokiečių okupacija – išstūmė daugelį talentingų jaunuolių į Vakarus.

Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys su savo šeima Lemonte. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Skaito laikraštį.
Henrikas Nagys su seserimi Zinaida Freiburge. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys su Monrealio lituanistikos aukštesniųjų kursų studentais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys Su Algimantu Mackumi ir seserimi „Santaros–Šviesos“ suvažiavime. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Skaito.
Henrikas Nagys sesers namuose Lemonte. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys – laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys su seserimi, žmona, sūnumi Gintaru ir jo žmona Aldona, dviem anūkais Mariumi ir Justinu. Monrealis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Portretas.
Henrikas Nagys su dailininku Vytautu Ignu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Vilniuje.
Rašytojai Marcelijus Martinaitis, Henrikas Nagys ir Liudvikas Jakimavičius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi prie ežero.
Iš kairės Ieva Gražytė, Vytautas Aleksandras Jonynas su žmona Monika. Monrealis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Stovi prie medžio.
Poetas Henrikas Nagys. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Prie saulėgrąžos.
Poetas Henrikas Nagys. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Sambūrio „Lithuania“ taryba Insbruke. Henrikas Nagys sėdi pirmoje eilėje antras iš dešinės. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi kartu.
Poetai Henrikas Nagys ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Skaito.
Poetas Henrikas Nagys Kėdainiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas Augsburge. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Portretas.
Poetas Henrikas Nagys. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Dokumentas.
Henriko Nagio pasas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Portretas.
Henriko Nagio tėvo sesuo Morta. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Stovi su gėlėmis.
Disertacijos įteikimo iškilmės Insbruke. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Henrikas Nagys skautas (stovi pirmas iš kairės). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Fotografuojasi grupėje.
Su futbolo komanda Pagėgiuose (Henrikas Nagys stovi antras iš kairės). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Stovi su broliu.
Pirmosios Komunijos dieną. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Gyvenimas nesibaigė duona ir rūbu

H. Nagys, įsimetęs į kuprinę R. M. Rilkės, Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir A. Fournier knygas, kartu su broliu Martynu pasitraukė į Vokietiją. Netrukus brolių pėdomis pasekė ir Henriko tėvai su senele Emilija ir dukra Zinaida. Pastaroji kaip didžiausią turtą paėmė brolio paliktus namuose kūrybinius sąsiuvinius. Pirmieji metai – tiek fiziniai, tiek dvasiniai – buvo sunkūs, tačiau H. Nagys neprarado vilties ir tikėjimo. Dienoraštyje rašė: „Lietuva bus laisva; Lietuva turi būti vėl nepriklausoma; mes turime laimėti – mes mažosios tautos. <…> Bolševikų nešamas pragaras sutrupės ir kelsis naujas pasaulis…“ (1944).

H. Nagys lankydavo tėvus, rūpinosi seserimi, kuri tęsė mokslus vokiečių gimnazijoje. Kiek vėliau abu sumanė studijuoti Insbruko universitete, persikėlė į Austriją. Deja, austrų valdžia po kiek laiko pareikalavo pasitraukti pabėgėliams iš jų teritorijos. H. Nagys gavo išskirtinį leidimą tęsti studijas ir rengti disertaciją apie poetą Georgą Traklį, kurią parašęs sėkmingai apsigynė. Didelė dalis studentų susibūrė Tiubingene ir Freiburge. H. Nagys buvo dažnas svečias šioje, prancūzų valdžios globojamoje zonoje. Čia gyveno ir jo artimas draugas Julius su žmona Dalia, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Marius Katiliškis. Vytautas Kazimieras Jonynas, gavęs prancūzų valdžios leidimą, įsteigė Meno ir amatų mokyklą. H. Nagys ir A. Nyka-Niliūnas šioje mokykloje dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.

Vertindamas H. Nagio kūrybą literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris teigė: „Unikalus, originalus jisai yra tuo specialiu, nepakartojamu savo kūrybiniu profiliu, tuo ypatingu būdu transformuoti simbolį į dvasios polėkį, paukščio skrydį į žodžių muziką, garsų skambesį ir šlamesį į pasaką ir dainą, dainą į dabartį, ir per visa tai, net per savo nuovargį ir neviltį, galop vis dėlto transformuoti mirtį į gyvenimą.“

Vokietijoje ir Austrijoje stigo maisto, rūbų, o ir paskaitos vykdavo šaltose auditorijose, tačiau jaunimas troško kurti, ieškojo būdų įprasminti savo egzistenciją. H. Nagys turėjo ypatingų organizacinių gebėjimų, mokėjo suburti jaunimą, rengdavo ekskursijas į kalnus, stovyklas prie Baden Badeno ežero. Insbruke įsteigė sambūrį „Lithuania“, rengdavo literatūros meno vakarus, čia skambėdavo muzika, buvo skaitoma kūryba, modernių šokių kompozicijas atlikdavo Alina Čiurlytė, Birutė Vaitkūnaitė. H. Nagys kartu su kitais įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos veiklą, dalyvavo suvažiavimuose.

Laiške Antanui Vaičiulaičiui vaizdžiai aprašė tuometinę situaciją: „Jūs tikriausiai žinote viską apie įvykusį mūsų rašytojų suvažiavimą Augsburge. Daugelį veidų pamačiau pirmą kartą savo gyvenime. (Jų pavardes jau seniai žinojau.) Koks nors praeivis nebūtų atspėjęs, kad tai rašytojų suvažiavimas: taip skurdžiai apsirengę ir tokie pilki jie atrodė. Praeinantis būtų manęs, kad tai kokių darbininkų susitikimas, nes jis nebūtų tikėjęsis tokio skurdo ir paprastumo. Bet mes nesistebėjome. Atvirkščiai: gera buvo pamatyti daugiau žmonių, kurių gyvenimas nesibaigia duona ir rūbu. Gera buvo klausytis nuoširdžių žodžių iš pačios širdies.“

H. Nagys buvo vienas tų, kuriam gyvenimas nesibaigė duona ir rūbu. Jis bendradarbiavo žurnaluose „Mintis“, „Tremtinių mokykla“, „Aidai“, kūrybą spausdino metraštyje „Tremties metai“. Vokietijoje dar labiau suartėjo su J. Kaupu, su A. Nyka-Niliūnu – gabius, talentingus jaunuolius vienijo meilė literatūrai, Vakarų Europos kultūrai. Visi trys kūrėjai Vokietijoje sėkmingai debiutavo savo pirmosiomis knygomis ir gavo už jas literatūrines premijas. Penkeri metai, praleisti svetur, tapo H. Nagiui naujo gyvenimo atskaitos tašku, suformavo brandžią asmenybę, padėjo tvirtus pamatus jo tolesniam gyvenimui.

Sėdi valtyje.
Henrikas Nagys su žmona Birute Vaitkūnaite. Kanada. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Stovi prie namo ir gėlių.
Trijų muškietininkų draugija: Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Julius Kaupas. Vokietija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Skaito eiles.
Poetas Henrikas Nagys. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Atiduodamas save, save atrasi

1949 metais poetas Leonardas Andriekus (OFM) Nagių šeimai parūpino iškvietimus į Ameriką. Henrikas, kiek pabuvęs JAV, išvyko į Kanadą pas savo mylimąją Birutę Vaitkūnaitę, susituokę susilaukė sūnaus Gintaro. Dirbo įvairius darbus, pradžia – fabrikuose. Kasdienis braižytojo darbas vargino, atimdavo brangų laiką ir jėgas, kurias galėjo panaudoti kūrybai. H. Nagys troško būti arčiau draugų, dirbti kultūrinį, literatūrinį darbą, laiškais, telefonais palaikė su jais ryšius. Džiaugsmingai pritarė visiems jų kūrybiniams sumanymams, laiške Kaziui Bradūnui rašė: „Mielas Kazy, <…> Dabar apie reikalą. Aišku, kad almanacho minčiai pritariu. Dar daugiau: labai gerai, kad jis išeis. Gerai, kad tik tie penki dalyvauja. Ir vardas „Žemė“ yra geras: trumpas ir paprastas ir visus dalyvius giliai ir iš esmės siejąs.“ (Monrealis, 1949 12 24)

Po žemininkų antologijos tas pats kūrėjų branduolys nutarė leisti žurnalą „Literatūros lankai“. Išėjo aštuoni žurnalo numeriai, kuriuose buvo išspausdinta 41 recenzija, daugiausia jų – 13 – parašė H. Nagys. Straipsnyje „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ suformulavo savo vertybinius kriterijus: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams. <…>“ (Rankraštis, saugomas MLLM.)

H. Nagio veiklos barai buvo platūs: dirbo akademinį darbą, dėstė Monrealio universitete, buvo aukštesniųjų lituanistikos kursų vedėjas, literatūros mokytojas. Įkūrė Monrealio lietuvių akademinį sambūrį „Lithuania“, kartu su kitais įsteigė Vinco Krėvės premiją; buvo Kanados lietuvių bendruomenės Kultūros fondo pirmininkas. Apdovanotas sodriu balsu, aktoriaus talentu, artimai bendravo su Monrealio dramos teatro studijos nariais, dalyvavo Birutės Pūkelevičiūtės režisuotuose vaidinimuose. Jis buvo Knygos klubo įsteigėjas, kartu su literatūros kritiku Vytautu Jonynu ir jo žmona Monika rengdavo vakarus. Beveik kasmet kaip paskaitininkas važiuodavo į „Santaros–Šviesos“ suvažiavimus (1958 išrinktas garbės filisteriu).

Bendradarbiavo žurnale „Aidai“, laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“, kurį keletą metų redagavo, buvo veiklus „Lietuvių enciklopedijos“, leistos Bostone, bendraautoris. Trokšdamas broliškai padėti artimui, H. Nagys negailėjo savęs, skubėjo atlikti tai, kas tuo momentu buvo svarbu.

Ilgėdavosi artimųjų, draugų, nuvykęs į Ameriką daug gražių ir malonių akimirkų praleisdavo Zinos ir netoliese gyvenančių tėvų namuose Lemonte. O grįžus sekė laiškai, skambučiai. „Brangi Zina, nepyk už tuos telefonu tau kartais pasakytus neprašytus patarimus. Žinok, sakau, nes bijau, nes skauda… Sunku tau, labai gerai suprantu ir dar labiau atjaučiu, bet taip jau susiklostė mūsų likimas, kad esava toli nuo vienas kito. Sunku padėti iš tolo… Laikykimės, Zina. Tavo brolis.“

H. Nagys artimai bendravo su J. Kaupu, Algimantu Mackumi, Antanu Škėma. Pastarajam rašė: „Ir visi buvom draugai. Kiekvienam, kuris nėra niekuo tikras, kuris ieško ir praranda visa, kurio šarvai nepadaryti iš amžino metalo, draugystė yra brangiausia. Draugystės valandos yra tikrosios, jų niekas nepakeičia. Naktis nėra tokia baisi, kai šalia girdi artimo žingsnius.“ Viena po kitos sekusios jų absurdiškos mirtys sukrėtė.

H. Nagys, gyvendamas svetimoje žemėje, nuolat puoselėjo viltį sugrįžti į tėvynę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išmušė lemtinga valanda – atvyko ir padovanojo skaitytojams poezijos rinktinę simboliniu pavadinimu „Grįžulas“. Leisdamas Lietuvoje antrąją poezijos knygą „Sakalų valanda“ iš Kanados atsiuntė pluoštą naujų eilėraščių. Deja, staigi ir klastinga liga nutraukė Didžiojo Molno, mago – H. Nagio – gyvybę.

Rankraštis.
Henriko Nagio rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Rankraštis.
Henriko Nagio rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Rankraštis.
Henriko Nagio rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Rankraštis.
Henriko Nagio rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Knygos viršelis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Laikraščio puslapis.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Poezija turi būti amžinai deganti, amžinai gyva

Menininko aruode – šešios poezijos knygos: debiutavo 1946 m. Vokietijoje, Insbruke, rotaprintu išspausdinta knyga „Eilėraščiai“, pelniusi leidyklos „Patria“ premiją. Po metų Freiburge pasirodė antrasis poezijos rinkinys „Lapkričio naktys“. Kanadoje ir Amerikoje išėjo: „Saulės laikrodžiai“ (1952), „Mėlynas sniegas“ (1960), „Broliai balti aitvarai“ (1969; LRD premija), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978; Vinco Krėvės premija). Lietuvoje pasirodė rinktinės: „Grįžulas“ (1990; Jotvingių premija) ir „Sakalų valanda“ (1996; išėjo jau po poeto mirties). Sukūrė kantatą „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muziką parašė Aleksandras Stankevičius).

H. Nagys iš vokiečių ir latvių kalbų vertė Friedricho Hölderlino, Richardo Dehmelio, Stefano Georgo, Ernsto Stadlerio, Paulo Celano, Carlo Sandburgo, Thorntono Wilderio, Karlio Skalbės, Janio Rainio, Zinaidos Lazdos poeziją. Išvertė ir atskira knyga išleido R. M. Rilkės „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, dailininko Telesforo Valiaus iliustruotą. H. Nagys siekė pralaužti platesnį literatūros skliautą ir suartinti lietuvių poeziją su pasaulinės poezijos kontekstu.

H. Nagio poetinis pasaulis ataustas iš vaikystės patyrimų, iš gausios skaitybos, lemiamą įtaką turėjo J. Girniaus egzistencinės filosofijos seminaras. A. Nyka-Niliūnas vertindamas jo kūrybą rašė, kad jau „1939 metais spaudoje ir literatūros vakaruose pasirodė naujas poetas, kuris savo giliu ir sugestyviu balsu skelbė naujo poezijos žodžio atėjimą, „naują Dievą“, naują daiktų pavidalą ir šviesą, brandišką individualizmą ir žmogaus vienišumą. Jo balsas tikrai buvo didžiulis kontrastas to meto poetinės kasdienybės fone: tarytum būgnas idiliškoje švilpynių pastoralėje.“

Kūrėjo eilėraščiuose veriasi savitas pasaulis, begalinė erdvė, kurioje vyrauja juoda ir balta, šviesos ir tamsos simboliai, gėrio ir blogio pradai. Kaip draugai dailininkai rėžtuku, taip poetas žodžiu išgaudavo jausmą, nuotaiką, skambesį. Apie eilėraščio gimimą rašė: „Eilėraščiai gimsta laimingą valandą… Kai viskas tarsi savaime sukrenta savon vieton, kai visos žodžio dimensijos – prasminė, vaizdinė, muzikinė – susilydo į vieningą lydinį. Tai savotiška alchemija, nenusakoma racionaliais žodžiais…“ (iš H. Nagio biografijos. Mašinraštis, saugomas MLLM.)

Nuo pirmųjų iki paskutinių eilėraščių poetas liko esmingai savitas, originalus, išsiskiriantis tematiniu traktavimu ir stilistiniu įforminimu. Kūryboje meniškai perteiktas būties pajutimas, tikrovė paverčiama dvasios išraiška. Santūriu žodžiu ir vaizdu atskleidžiamos svarbiausios žmogaus likimo linijos istorinių pervartų lūžyje. Itin svarbi kūrybinė nuostata – estetiškumas. Jis išsakė savo žemės ir to paties skausmingo likimo žmogaus svajones – „aš dainuosiu mūsų širdims“. Jis kreipiasi į skaitytoją kaip į brolį. Santykis „tu–aš“ įgauna kitą matą – kalbama iš širdies į širdį.

Pirmosiose knygose iškyla poeto kovotojo grumtynės su pilka kasdienybe; permąstoma žmogiškoji vienatvė, išryškinama būties ir nebūties trapi gija. Laiške studijų draugei Aldonai Graujaskaitei rašė: „Man vis atrodo, kad žodis yra ir skambėjimas ir prasmė kartu. Aišku, kad poezija negali būti ritminga filosofinė prakalba, bet ji negali būti taip pat tik skambalėliai. <…> Nes poezija turi būti amžinai deganti, amžinai gyva, liepsnojantis tiesos žodis, ieškotojo nepaliaujantis nerimas, ieškotojo keliu į Dievą.“

Trečia poezijos knyga „Saulės laikrodžiai“ tapo lemiamu lūžiu, pasukusiu jo poeziją kita vaga. Knyga išsiskyrė iš pirmų dviejų savo viltinga šviesa, saulėta nuotaika. Tos saulėtos nuotaikos sėmėsi atsigręždamas į vaikystės dienas, į tėvo tėviškę. Daug šilumos eilėraščiuose „Kaimas ateina“, „Seseriai“, „Už vaikystės langų“ ir kt. Vaikystės temos tampa esmine ašimi. Eilėraščiuose iškeliamas pagrindinis posmas, pagrindinė eilutė arba taiklus žodis, talpinantis prasmę. Epiškumu pasižymi eilėraščiai „Upės“, „Sūnus palaidūnas“, „Ūkininko mirtis“. Knygoje „Mėlynas sniegas“ epiškumas, ekspresionistiniai potėpiai užleidžia vieta ramiam impresionistiniam kalbėjimui. Lyg muzika liejasi eilėraščiai. Esminėmis temomis lieka namų, draugų, gimtosios žemės praradimas.

Poetas išlaiko savo stilistiką – pirmoje vietoje jam rūpi savo jausmų ir regėjimų išsakymas, o ne idėjinė misija. „Broliai balti aitvarai“ tampa išskirtine knyga, dedikuota tragiškai žuvusiems draugams. Poetas jautriai piešia savo draugų paveikslus. Jis kuria savitą mitologiją, įvaizdžius, metaforas – paukštis, medis, brolis, sniegas, šiaurė, vėjas, žemė, vanduo daina, metų laikai. Šiame rinkinyje eilėraščiai itin asmeniški, pilni skausmingų detalių. Jis meistriškai atkuria draugų paveikslus. Žodis įgauna kitą prasmę – kasdieniai reiškiniai transformuojami į poetinę kalbą. Įpina pasakų fragmentų, liaudies kūrybos, nes „daina galingesnė už mirtį“.

Poetui svarbu neišduoti, neišsižadėti savo artimųjų. Poetinės priemonės – konkreti kalba, eilučių pasikartojimas, muzikalumas ir tapybiškumas. Naujas įvaizdis – sakalas – poetinės tikrovės esminis simbolis. Pirmą kartą eilėraštyje „Svajonė“: Norėčiau prisijaukinti Sakalą / Raibą poetų paukštį, / Kad plūktą molio aslą, / Atsiminimų gadynėj / Papuoštų plačių sparnų šešėliais… Knygoje iškyla naujas įvaizdis – „Šiaurė ir žiema“. Šie du įvaizdžiai sugulė į knygą „Prisijaukinsiu sakalą“. Paskutiniuose rinkiniuose H. Nagio poezija pilna vilties ir pasitikėjimo poetinės tikrovės tema. Ji tampa viltinga atrama, paguoda, troškimu drąsiai siekti savo idealų, už juos kovoti ir mirti.

H. Nagys išliko išdidus, orus, neprijaukintas kaip sakalas, siekęs poezijoje ir gyvenime tiesos: Nesvarbu / Nei kur, nei kada, / Bet išmuš man dar / Sakalų valanda. Vertindamas H. Nagio kūrybą, literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris teigė: „Unikalus, originalus jisai yra tuo specialiu, nepakartojamu savo kūrybiniu profiliu, tuo ypatingu būdu transformuoti simbolį į dvasios polėkį, paukščio skrydį į žodžių muziką, garsų skambesį ir šlamesį į pasaką ir dainą, dainą į dabartį, ir per visa tai, net per savo nuovargį ir neviltį, galop vis dėlto transformuoti mirtį į gyvenimą.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.