Atkūrimas

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. sausio 28 d., Nr. 4)

Kas šiais laikais nėra girdėjęs posakio „pasaulio gelbėjimas“!.. Ne tik patį posakį tenka išgirsti, bet ir gausybę atsakymų, kaip tą pasaulį galima išgelbėti – nuo banaliausių iki beprotiškiausių teorijų.

Pirmosioms priklausytų šablonais tapę tušti ir bevaisiai truizmai, į kuriuos jau nebesigiliname („Pasaulį išgelbės grožis“), antrosioms – karingas pozityvizmas, turįs ir racionalumo, ir beprotybės (visuotinė žaliavalgystė, atsisakymas turėti vaikų, užsišaldymas krioninėse voniose iki geresnių laikų ir pan.). Į pastaruosius labai gilintis irgi nereikėtų, nes pasidarys baisoka.

O juk yra paprastas būdas. Gyvenimiškoji patirtis teigia – nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Bet mes, žinoma, darome atvirkščiai – dažniausiai pradedame nuo kitų, kitų rankomis, kitus mokydami, užuot ko nors išmokę ir ką nors padarę patys. Ir mes, beje, nesikeičiame (patys) – mes gelbėjame (kitus).

Argi ne keista šių dviejų žodžių – gelbėti ir keisti – sandūra? Juolab šių dienų kontekste, kai pasaulio gelbėjimas viešosiose medijose, politikoje ir kultūroje suvokiamas kaip pasaulio keitimas.

Tai priverčia suklusti, nes pasaulis jau daug kartų buvo keičiamas, bet jo tai anaiptol neišgelbėjo. Nors sąvoka pasaulio keitimas iš esmės tarsi ir susijusi su pažanga ir geresne žmonijos ateitimi, bet galbūt visiškai nereiškia pasaulio (iš)gelbėjimo; pakeistas pasaulis gali būti toks, kad neliktų kitos išeities, kaip tik jį sunaikinti, kad neatneštų dar didesnio blogio.

Žinoma, retsykiais viešojoje erdvėje nuskamba ir žodis atkūrimas, bet jis aprėpia veikiau kokias nors infrastruktūras, populiacijas, lokalius reiškinius, o ne pasaulio kaip vientiso žmonijos darinio dėmenį, kuriame susitinka visos trys laiko linijos: praeitis, dabartis ir ateitis. Atkurti reikia ne tik lokalias infrastruktūras ar nykstančias populiacijas, bet ir tai, ką imame prarasti ir ką jau praradome – žmogaus šventumą. Ne tik jo gyvybės, bet ir jo garbės, kilnumo, atjautos, gyvenimo prasmės ir dorybių šventumą. O tokiam tikslui reikia ne pasaulį gelbėti ar keisti – reikia keistis pačiam. Reikia gelbėti save. Savo žmogiškumą ir savo dieviškumą – krislelį tos nuostabios dvasios, kuria su mumis pasidalijo Kūrėjas.

Pasaulio keitimas ir su juo susijusios įvairiausios akcijos ir atrakcijos vyksta garsiai, brutaliai, ryškioje žmogiškųjų aistrų šviesoje. Bet niekas nesikeičia. Pasaulis nuo to netampa geresnis, nes tokiu netampa žmogus. Jam reikia ne keitimo, o atkūrimo.

Ir jei atkūrimas atrodo besąs perdėm tylus, lėtas, sakyčiau, netgi nepastebimas, o gal netgi neįsivaizduojamas ir mums ne pagal jėgas, pravartu žinoti, kad tai pagal jėgas mūsų Kūrėjui. Jo rankose – ir pasaulio, ir mūsų išgelbėjimas nuo mūsų pačių.