Atleidimo didybė ir trapumas (II). Atleidimas ir atsiprašymas Dievo pusėje

Supratau, kad pirmiausia šis ieškojimas vyksta žmogišku lygmeniu. Juk tikėjimas neatleidžia žmogaus nei nuo mąstymo, nei nuo sunkaus savo širdies dirvos arimo. Iš tikrųjų niekas neturi nei receptų, nei vaistų, kurie leistų nededant pastangų atleisti ar atsiprašyti.

Hebrajai ilgai klaidžiojo dykumoje, todėl kasmet gavėnios metu Bažnyčia pereina per tą dykumą. Izraelio tauta nėjo trumpiausiu keliu – ne tik paklydo, bet ant kalno sustojo susitikti su Dievu ir priimti Įstatymą. Todėl siūlyčiau, kad mes, jau irgi truputį paėję ir gal net pavargę atleidimo lygumoje, koptume į kalną, kur oras grynesnis, skaidresnis ir gaivesnis.

Paradoksalu, tokia „nereikalinga“ pastanga mums suteiks naujų jėgų ir įspūdžių, nes iš aukštai problemos atrodys mažesnės, o Dievas – arčiau. Lyg Mozė, pasukęs pasižiūrėti Degantį krūmą, užkopę į tikėjimo kalną, stenkimės žvelgti į Gyvąjį Dievą. Gal Jis turės ką nors mums pasakyti apie atleidimą… Beje, ar žinome, kad pačiam Dievui ne tik tenka atleisti, bet ir gailėtis dėl savo veiksmų ar užmojų?

Skamba įžūliai Dievo tobulumo atžvilgiu? Tada, vadinasi, kaip sakė šv. Augustinas, turime nusikratyti poros Dievo įvaizdžių imdami ir skaitydami Bibliją (išgirdęs šiuos žodžius jis atsivertė). Mat Biblijos Šventasis Dievas daugelyje vietų neatitinka mūsų tobulumo idealo. Atvirkščiai, dažnai Jis nustebina atidų Raštų skaitytoją savo jautrumu ir pažeidžiamumu.

Taigi, ar nusikalbėčiau sakydamas, kad Biblija – žmogiškiausia knyga, o Dievas – žmogiškiausia būtis? François Varillonas SJ rašė: „Dievas sudievina tai, ką žmogus humanizuoja.“ Panašiai teigia ir Paskalis: „Žmogus be galo pranoksta žmogų.“ Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, o mes dažnai susikuriame Dievą pagal savo siaurą supratimą, kuris turi reikšmės mūsų pasaulėžiūrai. Ačiū Dievui, Biblija ištaiso tokius mūsų įsivaizdavimus. Taisyti savitą Dievo atvaizdą, kurį savo širdies gelmėse nešiojamės, yra žmogui neįveikiama užduotis…

Kaip įsivaizduojame Dievo atleidimą? Manyčiau, kad kartodami maldą „Tėve mūsų“ gana spontaniškai tikime gailestingu Dievu: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame.“ Pasekmė – neatleidę atleidimo nesulauksime. Tačiau Mylintysis Dievas nesėdi priešais mus vien tik laukdamas, kad atleistume, ir registruodamas mūsų pasiekimus.

Šv. Raštas liudija, kad Jis negaili nei atleidimo, nei atsiprašymo – kovoja drauge su mumis atleidimo kovą. Taigi, klausydamiesi daugiau Dievo žodžio (ne tik iš konteksto ištrauktų, bauginančių eilučių), neabejotinai pasisemsime iš Jo įkvėpimo, idant kupini naujų jėgų eitume atleidimo lyguma.

Atsiprašančio Dievo staigmena

Dievas apsireiškia dvasiniame gyvenime ir Šv. Rašte, pasirodydamas ne tik atlaidus, bet ir įskaudinamas, ir pažeidžiamas, ir rūstus. Reziumuojant ir supaprastinant, nuodėmė, Sandoros laužymas nepalieka Dievo abejingo: Jis už tai nekeršija, bet baudžia, kaip ir visi tėvai savo vaikus, kol galiausiai sušvelnėja ir atsiprašo, kad įskaudino.

Jeigu tuo abejojame, panagrinėkime šią itin ryškią Senojo Testamento ištrauką. Po Izraelio tautos ištvirkavimų ir negandų, lėmusių Jeruzalės bei šventyklos sunaikinimą, Viešpats vidury griuvėsių byloja pranašui Jeremijui, vos pareiškusiam tautos atgailą: „Gailiuosi, kad jums siunčiau šitą nelaimę“ (Jer 42, 10). Nuolankus Dievas nuoširdžiai pripažįsta savo kaltę tokiu būdu, kokį žmogus retai pasirenka net per išpažintį… Viešpats nuolankiai atgailauja dėl to, ką yra padaręs. Dievui skaudu matyti padarinius, todėl Jis negali neatsiprašyti ir neatgailestauti. Biblijoje yra nemažai kitų pavyzdžių (Ps 105, 43–45, Pr 6, 6, Iz 26, 3, Jon 3, 10, ir t. t.). Taigi Dievas nereikalauja žmogaus atlikti to, ko Jis pats pirmas būtų neįvykdęs.

Vis dėlto kai kur Dievas išreiškia dar didesnį nuolankumą. Pavyzdžiui, tautai nusidėjus dykumoje, pasistačius auksinį veršį, Viešpats nebesulaiko savo skausmo bei pykčio Mozei, ketindamas išnaikinti nusikaltusią tautą. O Mozė Viešpatį ima ne tik maldauti, bet ir mokyti – tiesiog barti – sakydamas: „Kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? […] Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai“ (Iš 32, 11–12).

Atkreipkime dėmesį, kad Mozė liepia atgailauti ne nusikaltusiai tautai, bet pačiam gerajam Dievui. Gal tasai labiau paklausys? O ką daro baramas Dievas? Jisai nieko neatsako, bet klusniai atgailauja, nesiųsdamas nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai (Iš 32, 14). Jei prisiminsime, kad buvome sukurti pagal Dievo paveikslą, gal suvoksime, kam esame šaukiami tokio Galingojo apreiškimo. Dievui ne gėda atsiprašyti (beje, prisiminkime, kad atleidimas yra susijęs ne tik su nuodėme, bet pirmiausia – su skausmu). Tai nėra tik antropomorfizmai. Jeigu tikime, kad Dievas yra meilė, tai Jis apima visus meilės matmenis: klausymą, apgailestavimą, atsiprašymą, kuriais prasiskverbia užuojauta.

Tačiau „Dievas yra meilė“ reiškia, kad Jis – nekintantis bent vienu būdu: paprastai nesigaili, nesiliauja mylėti ir laiminti, nemeta sudarytų sandorų. „Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar marus, kad keistų savo mintį. Taigi, ar jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė?“ (Sk 23,19). Didis paradoksas turbūt savaip randamas ir žmogaus širdyje. Meilė – ne tik malonus pojūtis, bet ir begalinis horizontas…

Atleidimas dieviškuoju būdu

Bet kaip atleidžia pats Dievas? Regis, perinterpretuodamas žalas, skriaudas ir visas žmogaus kaltes į jas žiūrėdamas iš tolesnės perspektyvos. Jis tiesiog gailisi, „juk jis žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 14). Biblijos atleidimo žodynas – labai turtingas, jungiantis įvairias tikroves. Pagal kontekstą rasime sinonimų: išrišti, išlaisvinti, mylėti, gydyti, išgydyti, atkurti, neatsiminti ir t. t. Hebrajiškai „nâsâ“ – liet. „atleisti“ – reiškia „nešti“. Vadinasi, atleidžiantysis sutinka nešti kaltę su skriaudiku, padėdamas ją pakelti. Tai dera tiek Dievui, tiek žmogui (plg. Pr 1, 26 ar Iš 34, 7, arba Juozapui, Pr 50, 17).

Tačiau tarp visų atleidimą reikšiančių veiksmažodžių vienas tenka tik Dievui – hebr. „sâlah“. Šis veiksmažodis, reiškiantis „neatsiminti“ (plg. Jer 31, 34), Biblijoje kartojasi apie keturiasdešimt kartų, bet jis vartojamas vien kalbant apie Dievą kontekste, kai žmogus išpažįsta savo kaltę. Tuomet Dievas skriaudos taip nebepaiso, ją užmiršta, priešingai nei neišpažintoms nuodėmėms (plg. Jer 14, 10 arba Mk 3, 28 apie nuodėmę Šv. Dvasiai).

Toks Dievo gebėjimas mums yra tikras išlaisvinimas: žinau, kad, nuoširdžiai išpažinus savo nuodėmes ir apgailestavus, Dievas manęs nebekaltins, jas ištrins iš savo atminties. Tai nereiškia, kad kalčių pasekmės išnyko, kad nebereikės atsiskaityti ar atitaisyti, tačiau svarbu pažymėti, jog Dievas nesielgia kaip kaltintojas (beje, „brolių kaltintojas“ – tai velnias, plg. Apr 12, 10).

Žmogaus atleidimas trapesnis, nes jis negali užmiršti ir net privalo neužmiršti, kitaip jam grės ir vėl užlipti ant to paties grėblio. Ir iš tikrųjų mes skriaudų nepamirštame, galime tai nesunkiai pastebėti savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, maniau atleidęs, kol skriaudikas ir vėl man padarė skriaudą. Patirtas skausmas pažadina visas jau „atleistas“ skriaudas, tad man reikia vėl leistis tuo pačiu atleidimo keliu. Tačiau Dievui, rodos, to nėra. Jam atleidus „sâlah“ būdu, net jeigu ir parpuolu atgal į tą pačią ydą, Jis neatšauks atleidimo. Galiausiai kodėl Jis gali nepaisyti kalčių, jas pamiršti, tas, dėl kurių gailėjausi? Turbūt todėl, kad, priešingai nei aš, Jis niekuomet netampa blogio bendrininku…

Man įspūdį paliko pasakojimas apie vienuolę mistikę, kuri norėjo pradėti naują veiklą, tačiau jos dvasios tėvas buvo labai priešiškai nusiteikęs. Vienuolė taip primygtinai reikalavo, kad galų gale susierzinęs dvasininkas jai tarė: „Paprašyk Jėzaus, kad tau pasakytų vieną iš mano senų nuodėmių.“ Iš tiesų kunigas buvo drąsus! Jis nebijojo, kad seseriai, patiriančiai Jėzaus apreiškimus, bus atskleista kokia nors jo jaunystės yda!

Sesuo pakluso ir per pirmąjį pasikalbėjimą su Viešpačiu išgirdo šiuos Jo guodžiančius žodžius: „Ak, aš žinau, ko jis tavęs prašė… Bet aš to neprisimenu. Kai atleista, tai atleista. Tad pasakyk tėvui, kad, būdamas jaunas ir uolus, iš meilės man Jis savo širdy išraižė monogramą IHS.“ Nuodėmė buvo užmiršta, o meilė – ne…

O kaip sekasi Jėzui su atleidimu?

Evangelijose atleidimo klausimas irgi labai aktualus. Jėzus ne kartą apie tai kalba arba liudija galingais veiksmais: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Viena vertus, Jėzus atrodo labai reiklus ir net rūstus, pavyzdžiui, matydamas šventyklą esant paverstą turgumi arba kietos širdies, veidmainiškai besielgiančius fariziejus ir t. t. Tai – pyktis dėl netiesos, neteisingumo, tai ir yra lyg skausmo, pažeidžiamumo išraiška. Taigi Jėzui irgi tinka popiežiaus Pranciškaus pasakymas: „Tikrasis susitaikymas, toli gražu ne bėgimas nuo konflikto, atvirkščiai, vyksta per konfliktą dialogu“ („Fratelli tutti“, Nr. 244).

Tačiau skaitant porą kitų Evangelijų ištraukų mus gali apimti išgąstis, įsivaizduojant, kad Jėzus mūsų atleidimą sieja su dieviškuoju atleidimu, tarsi sąlygotų mūsų atleidimo gavimą po to, kai pirmi atleisime. Jau minėjau „Tėve mūsų“ maldą (Mt 6), bet dar yra beširdžio skolininko palyginimas (Mt 18), kuriame nuskamba šie griežti Jėzaus žodžiai: „Jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų“ (Mk 11, 26).

Pamoksle ant kalno Jėzus irgi mums kelia be galo aukštus tikslus: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23–24). Ir toliau: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 43).

Tai – reiklūs žodžiai, kurie gali kelti nepakeliamą kaltės jausmą. Ką man daryti, jei, pavyzdžiui, nemoku atleisti, jei man reikia laiko, jei skriauda kasdienybėje dar nepaleidžia ir mane slegia? Ar turėsiu pasislėpti nuo Dievo veido, kol atleidimą sugebėsiu įrodyti Galingajam?

Ne, tai būtų priešo pinklės, mane atitolinančios nuo malonės šaltinio… Tiesiog Jėzaus įspėjimai man labiau primena atleidimo horizontą – negaliu tenkintis įsižeidusiojo ar teisiojo pozicija. Mano supratimu, minimi tekstai labiau rodo, kad neatleidimas visų pirma pačiam neatleidusiajam sukelia pragarą ir mirtį. Tad verčiau ieškoti ramybės kelių…

Griežti žodžiai, lydimi švelnaus elgesio

Kita vertus, atkreipkime dėmesį, kad minėti Jėzaus grėsmingi žodžiai – supami besąlygiško atleidimo. Tas, kuris kalba, yra romus ir nuolankios širdies. Mat nuo krikšto iki kryžiaus Jėzus yra tas, kuris naikina pasaulio nuodėmės, sau prisiimdamas nusidėjėlio vietą. Toks Jo elgesys lieka visiškai nesuprastas nei Jono Krikštytojo, nei fariziejų.

Tarp krikšto ir kryžiaus Jėzaus kasdienybėje atleidimas taip pat randa kelią. Pavyzdžiui, kai Jėzus pasitinka paralyžiuotąjį, jo nieko neklausia, bet teigia: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės“ (Mk 2, 5). Taip pat nesmerkia nei svetimavusios moters (Jn 8), nei Jo kojas numazgojusios (Lk 7) ar besigailinčio nusikaltėlio ant kryžiaus (Lk 23). Jis tik skelbia atleidimą bei gailestingumą ir niekuomet nesiteirauja, ar šie yra tikrai yra atleidę visiems savo kaltininkams ir pan. Kitaip tariant, Jėzaus elgesys nerodo to, ko mes baiminamės, kad mums bus atleista tik tada, kai patys atleisime.

Jėzus turbūt turi vilties, kad žmogus, kuriam atleista, atlaidesnis pasirodys ir savo kaltininkams. Todėl beširdžio skolininko palyginimo pabaiga tokia griežta: „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 34–35).

Iš tikrųjų baisu! Bet kaipgi tasai žmogus, vos patyręs neišmatuojamą gailestingumą, taip žiauriai drįsta elgtis su savo skolininku, kuris jam skolingas sumą, prilygstančią trijų mėnesių atlyginimui? Kalėjime jis nebūtų turėjęs jokių galimybių persekioti savo skolininko, o gavęs atleidimą būtent taip daro. Evangelijos žodžiai nėra saldūs! Tokia palyginimo pabaiga yra kontrastinga romiam ir nuolankios širdies Jėzui, kuris, beje, irgi nesaldus!

Galutinis atleidimo išreiškimas prie kryžiaus

Galiausiai verta pažvelgti, kaip tamsiąją kančios valandą romusis Jėzus įgyvendina savo paties mokymą – minėtą Kalno pamokslą. Kitaip sakant, kaip Jo aštrūs bei reiklūs žodžiai tampa veiksmais arba kaip aštrumas Jame susitapatina su romumu. Jėzus ryžtingai eina savo kančios keliu: „Žinodamas visa, kas jo laukia, jis išeina į priekį ir klausia: ‚Ko ieškote?‘ Jie atsako: ‚Jėzaus Nazariečio!‘ Jėzus taria: ‚Tai aš. […] Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti‘“ (Jn 18, 4–7).

Po to Jėzus rodo kilniaširdžio tvirtumą liudydamas savo tiesą, be jokio atsako smurtui: „Tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: ‚Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!‘ Jėzus jam tarė: ‚Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 22–23). Paprastai Jėzus nevengia atsakinėti aukščiausiesiems kunigams ir Pilotui, tačiau nesusikalbėdamas su savo tardytojais tik tyli, bet nedūsauja, lyg neįsižeidęs…

Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, miniai besišaipant, taria: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 33). Šioje įtemptoje ir beviltiškoje situacijoje visiškai pažemintas, tarsi „Dievo prakeiktasis“ (plg. Ga 3, 13), Jėzus vis dar atsisako keršto ir prakeikimo. Tokia savitvarda yra įspūdinga. Tačiau atidžiai skaitant verta pastebėti tai, kad tiesiogine prasme Jėzus pats neatleidžia kaltininkams. Jis verčiau perleidžia tą misiją ar pareigą savo Tėvui.

Ir tai – ne atsitiktinumas. Kaip skambėtų, jeigu nukryžiuotas Jėzus būtų pasakęs: „Mylimieji, jums atleidžiu“? Ar nenuvertintų nusikaltimo rimtumo? Ar nenuskambėtų kaip nepriimtinas kompromisas? Kai vykdomas siaubingas smurtas, kas gali rimtai bei moraliai teigti, kad čia nieko tokio? Jėzus to nedaro, tačiau pralenkia psalmininką, prašantį Dievo atkeršyti už patirtą blogį. Jis nejaučia nuoskaudos dėl patirto smurto ir nepasiduoda gavęs smūgį.

Susidūrę su atleidimo sunkumu, rodos, ir mes turime išeitį. Juk panašiai kaip Jėzus galime melstis: „Tu, Jėzau, atleisk, o aš pats jam blogio išvis nelinkiu.“ Taip daro šv. Steponas: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60). Žmogžudystė, be abejo, – nuodėmė, ir šv. Steponas to neneigia, bet vis dėlto atveria erdvę atleidimui. Šitaip Jėzus ir Jo sekėjai mums atveria tikrą atleidimo kelią esant priespaudai ir nesant galimybei tarti: „Aš atleidžiu.“

Grįždami prie Jėzaus gyvenimo matome, kad kančios akivaizdoje Jis neatsižada Kalno pamokslo, bet oriai jį įgyvendina, mylėdamas savo priešus ir melsdamasis už persekiotojus. Žemiško gyvenimo pabaigoje Jėzus – jau puikiai apsipratęs atsitrenkti į priešiškumą – moka sutramdyti smurtą ir kartėlį. Savo mokiniams, besileidžiantiems misijon, Jis jau buvo pasakęs: „Jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: „Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!“

Taigi Jėzus reikalauja su niekuo nesibylinėti ir kartėlio nesinešioti… Pats ramiai eina, nes giliai įsišaknijęs savo tikrovėje, iš kurios jokia priešiška jėga negeba Jo išstumti ar atskirti, pavyzdžiui, Nazarete: „Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“ (Lk 4, 28–30). Taigi nuostabus Jėzaus atsakas ant kryžiaus apvainikuoja tam tikrą kelią, eitą ištisą gyvenimą mažomis praktikomis, mažais žingsniais bei sprendimais, paprasčiau prieinamais už didingą pabaigos auką.

Išvada. Adoracijos nepalyginama galia

„Tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane“, – sušunka psalmininkas (Ps 60, 3). Šiomis įžvalgomis kopėme į tikėjimo kalną – Sinajaus ir po to Golgotos – pamažu priartėdami prie atleidimo horizonto. Šen ir ten kvėpavome grynesniu oru Dievo ir Jėzaus akivaizdoje, kol vėl nusileisime kovoti savo atleidimo lygumoje, ten, kur kasdien tenka gyventi.

Tačiau užkopę į kalną gal kitaip kovosime suvokdami, kad po mūsų kojomis tyliai egzistuoja tvirta Dievo atleidimo uola, pranokstanti, bet ir kartu pagrindžianti mūsų pačių atleidimą. Žinoma, niekada neprilygsime Dievo kilniaširdiškumui ir didybei. Tik danguje, jo džiaugsme bei šviesoje išgirsime ir įgyvendinsime šiuos guodžiančius žodžius: „Daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių nei jų nedorybių“ (Žyd 10, 17).

Iki tol mūsų atleidimas išliks nepalyginamai trapesnis, tarsi veikiamas Dievo atleidimo, jei Jį įsileidžiame. Taigi adoracija – ne tik priešais Švenčiausiąjį, bet ir dvasios nusiteikimu gyventi tiesoje – mums neleis pasiduoti pasitenkinant kompromisais. Tegu adoracija kartu su Šv. Rašto mąstymu mums bus neišsemiamas naujų dieviškųjų įgūdžių šaltinis. Juk Dievas nesiliauja mus provokuoti ne tam, kad pasiektume savo (pernelyg siaurą) idealą, bet mums ruošdamas kitokį kelią. Jis veda į platesnę, tikresnę erdvę, kurioje nuoširdžiai atsiprašoma ir atleidžiama, kurioje galų gale gera būti (plg. Mk 9, 5).