Atleidimo didybė ir trapumas

Kaip iš tikrųjų atleisiu kai kurias skriaudas arba kaip atsiprašysiu dėl padarytų klaidų? Jautrus klausimas. Todėl neteigčiau, kad atleidimas – įsakymas. Nevalia smerkti to, kuriam per sunku ar skaudu atleisti, verčiau užjausti kenčiantįjį dėl tokio aštraus skausmo. Nevalia reikalauti atleidimo kaip supakuoto rezultato, verčiau jį kantriai subrandinti, kol stulbinamai pražys. Tad pridėčiau, kad atleidimas yra kelias, net horizontas, kuris, priešingai nei kalno viršūnė, siekiamas, siekiamas, bet nepasiekiamas (nebent anapily).

Tačiau teiginys neliūdnas, atvirkščiai, suteikiantis didžiulę viltį, mat su stipriu ilgesiu leistis kelionėn – jau pusė darbo (nors toliau atleidimas panašus į nesibaigiantį kelią bent šiame pasaulyje). Jis – visokeriopai atsikartojantis sprendimas (pasak Jėzaus, net 77 kartus), pereinantis daugumą slenksčių, susiduriantis su įvairiomis vidinėmis kliūtimis bei priešiškumu. Šiame pasaulyje atleidimas visada yra sunki ir trapi pergalė. Net suteikus atleidimą nereiškia, kad abi pusės galės vėl kartu sugyventi, draugauti kaip anksčiau ar pasitikėti vienas kitu. Be to, sutikdamas leistis į kelią, kad ir kur būčiau, kad ir kaip greitai eičiau, išliksiu gyvas, nes prisikėlimo malonė jau teka mano gyslomis.

Tad gavėnios metu, vedančios į Kristaus kančią ir ypač į Jo pergalę prieš mirtį, turime ir mes neprastą kvietimą – leistis į atleidimo nuotykį, kad drauge su juo pereitume mirties prarają ir žengtume į gyvenimą.

Nuo to vingiuoto kelio Dievas – pats esantis atlaidumas ir gyvenimas – netoli. Taigi tikintiesiems atsiranda papildomas ramstis, nors nebūtinai patogiausias. Mat Viešpats mus provokuoja bylodamas: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19). Ir štai kaip aš išaiškinčiau šį Dievo pasakymą: atleidimo ar atsiprašymo kelyje neabejotinai kentėsime… rizikuodami netekti gyvybės (kaip Kristus ant kryžiaus). Vis dėlto Dievas mus kviečia į nuotykį, nes žino, kad ne leisdamiesi kelionėn, o išgyvendami nuoskaudą tikrai mirsime (pragariška mirtimi).

Dievas, keldamas mums šią skausmingą dilemą, yra mūsų sąjungininkas. Kitaip tariant, Jis nesielgia kaip teisėjas, įvertinantis mūsų pasiekimus. Ne, Jisai – patikimiausias sąjungininkas, turintis daugiau patirties bendrakeleivis, kadangi nuo pasaulio sukūrimo ištikimai lydi savo sukurtą žmoniją. Nuo Adomo nusižengimo iki Kristaus nukryžiavimo Jam pačiam ne kartą teko atleisti. Vadinasi, iš patirties Dievas geriau už visus žino atleidimo didžiadvasiškumą. Tad gavėnios metu, vedančios į Kristaus kančią ir ypač į Jo pergalę prieš mirtį, turime ir mes neprastą kvietimą – leistis į atleidimo nuotykį, kad drauge su juo pereitume mirties prarają ir žengtume į gyvenimą.

Atleidimas – slėpinys, apimantis visą gyvenimą

Kaip suvokti atleidimą? Pradėkime nuo paprasčiausių žmogiškųjų patyrimų. Labai dažnai jį siejame su nuodėme, nes nuolat kartojame: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame“… Tačiau Evangelijoje pagal Matą „Tėve mūsų“ tekstas pažodžiui skamba taip: „Dovanok mums mūsų skolas, kaip ir mes dovanojame…“ (Mt 6, 12). Ir tai – ne atsitiktinumas.

Gyvenime mums tenka daug atleisti. Pastebėkime, kiek kartų pykstame arba esame prislėgti, nežinodami, kodėl, nes nepadarėme nei nuodėmės, nei menkiausio moralinio nusižengimo. Tačiau bendruomenėje, šeimoje ar darbe daug smulkių dalykų švelniai teršia kasdienybę ir ardo santykius. Pavyzdžiui, nesutampantys temperamentai ar išsilavinimas, kai vyrauja nesusipratimai, kai aš savo buvimu ar elgesiu netyčia užgožiu, triuškinu kitus arba atvirkščiai – pats esu užgožiamas. Visa tai skaudina ir, be abejo, reikalauja atleidimo.

Deja, paprasčiausiai esu aklas savo trūkumams. Kiek sugebu įskaudinti arba trukdyti artimui ir to nepastebiu. Gal kasdien stumdau tą patį žmogų autobuse, užlipu jam ant kojos nepastebėdamas, kad galėčiau jam vietą užleisti. „Ai, toks gyvenimas, nieko tokio“, – numoju ranka. Bet ar privalau šitaip gyventi? Iš tikrųjų kaip dažnai netyčia mano skubiai iššauti žodžiai, mano nesąmoninga savanaudiška elgsena vėliau ilgai kamuoja artimuosius.

Atmintis, priklausomai nuo to, ar įskaudinau, ar buvau įskaudintas, veikia skirtingai. Panašiai ir tautų atmintyje: karo laimėtojų ar pralaimėjusiųjų istoriografijos visiškai skiriasi. Tad skaistykloje tikriausiai teks atsimerkti ir pažiūrėti į visas netyčia mūsų padarytas skriaudas, į visas mūsų veiksmų ar atleidimų pasekmes, ir tai bus neabejotinai skausminga. Tad verčiau atleidimo šviesa mūsų gyvenimuose mažomis praktikomis auštų kuo anksčiau. Kuo dažniau leisime kitiems išreikšti mums atsaką, pataisyti mūsų smulkius ar didelius trūkumus, tuo mažiau sukaupsime kartėlio bei nuoskaudų. Dievas visada yra ten, kur nuoširdžiai kalbama ar klausomasi.

Pavydas ir varžymasis dažnai ima slėgti santykius. Kai, pavyzdžiui, matai kito sėkmingą karjerą, kai girdi kitą giriamą, ar kartais neapima kažkoks kartėlis ar neteisingumo jausmas? Galbūt kas nors taip jaučiasi žvelgdamas ir į tave.

Tačiau drįstu pridurti, kad atleidimas susijęs ne tik su negatyvią reikšmę turinčiais poelgiais ar trūkumais. Pavyzdžiui, dviem žmonėms tenka išsiaiškinti nesutarimus. Nepaisant gerų intencijų verta atsiprašyti už sukeltą nejaukumą, pažeminimą ir t. t., nors tiesi kalba tikrai nėra nuodėmė. Taigi tėtis, barantis savo sūnų, atsiprašydamas išreikš, kad taip elgiasi ne iš pykčio, bet iš rūpesčio.

Kartais net teks atsiprašyti dėl savo talentų arba sėkmes. Kaip taip gali būti? Žmogaus prigimtis tokia, kad jis ne visada yra linkęs džiaugtis artimojo pasiekimais. Pavydas ir varžymasis dažnai ima slėgti santykius. Kai, pavyzdžiui, matai kito sėkmingą karjerą, kai girdi kitą giriamą, ar kartais neapima kažkoks kartėlis ar neteisingumo jausmas? Galbūt kas nors taip jaučiasi žvelgdamas ir į tave. Todėl būtų kilnu atsiprašyti supratus, kad savo talentais, pozicija ar sėkmėmis netyčia užgožiau kitus. Kita vertus, patyręs tokį nužeminimo arba neteisingumo skausmą, savo ruožtu nuoširdžiai galiu atleisti, tada iš savo kuklesnės pozicijos tikrai pasidarau kilniadvasiškesnis. Taigi tokiu tyliu, bet kilniu abipusiu sprendimu džiaugsmas ir santarvė pakeičia pavydą bei varžymąsi.

Verta suvokti, kaip atleidimas liečia mūsų gyvenimus įvairiais lygmenimis. Manau, kad didelių kalčių atleidimas mažai skiriasi nuo atleidimo už mažesnes skriaudas. Pastarąsias ignoruojant netrukus gali susidaryti didžiulis kalnas. Nepriklausomai nuo skriaudos dydžio, atleidimas tampa reikalingas iškart, kai atsiranda skausmas – tavo patirtas ar sukeltas kitam. Taigi atsiprašyti verta net nenusidėjus, tik sukėlus kitam skausmą. Tokie veiksmai leidžia gyvenimui neužgesti.

Tai galioja ir santykyje su Dievu. Dėl mano žaizdų visada išliks nepatenkintų poreikių, kurie manyje anksčiau ar vėliau kels atleidimo klausimą. Būtent dėl savo menkumo ir nesupratimo kartais būsiu skatinamas atleisti pačiam Dievui. Jeigu toks teiginys šokiruoja, pridėsiu, kad tais atvejais teks atleisti bent jau gyvenimui už tai, jog tenka kentėti dėl susiklosčiusių aplinkybių.

Atleidimas – ne užmiršimas

Jeigu atleidimas – horizontas, nepretenduosiu apibrėžti mus pranokstantį slėpinį. Įvardinsiu tik kelis jo bruožus, kuriuos esu atradęs savo paties gyvenimo kelyje. Visų pirma atleidimas nėra solipsizmas, besislepiantis pasąmonėje ar gerose intencijose, jis vyksta tarp asmenų, jų santykių šerdyje, idant juos išgydytų ir atkurtų. Žinoma, kad gydymas visiškai pavyktų – ypač kai skausmas didžiulis – reikės nemažai pastangų. Ir tai galioja abiem pusėms – nuskriaustajai ir nuskriaudusiajai – nes santykis visada susideda bent iš dviejų.

Vadinasi, atleidimo pilnatvė yra ne kas kita kaip susitaikinimas, įpareigojantis abi puses. Atleidimo kely pasyvumas nepriimtinas. Idant susitaikinimas visiškai įvyktų, reikia, kad nuskriaudusi pusė bent pripažintų skriaudą, jos gailėtųsi ir norėtų atitaisyti padarytą žalą, kiek tai įmanoma.

Tai reiškia, kad visiškai įvykdytas atleidimas yra neatsiejamas nuo teisybės bei teisingumo. Iš tiesų, jei vyrauja nuoširdus noras atkurti ryšį, kaip tame ryšyje būtų galima nepaisyti teisingumo? Atleidimas neabejotinai pranoksta teisingumo atkūrimą. Bet tai nereiškia, kad aukos pusė turi save slopinti. Tai būtų tik paliaubos ar ginklų sudėjimas, panašesnis į pasidavimą negu į atleidimą, kol vėl atsiras naujas pagrindas konfliktui ar smurtui. Taigi verčiau santykį išgydyti abiejų pusių pokalbiu. Toks pokalbis – nelengvas, bet būtinas. Jis panašus į barjerą, skirtą užkirsti kelią destruktyviam gaisrui. Ar ne tiesa, kad kartais pyktis – priešpriešinė ugnis – ir yra vienintelis būdas nubrėžti blogiui ar smurtui ribą?

Tačiau Dieve pyktis niekada nėra amžinas tikslas, o meilė – amžina. Todėl už tiesos akimirkos (pasikalbėjimo ar net pykčio) kiekvienas sąmoningai priimtas sprendimas nusiginkluoti – jeigu ne jėga priverstas ar tinginystės raginamas – jau yra nepaprastas žingsnis į pilnesnį gyvenimą ar net prisikėlimą.

Kodėl mums nevalia skriaudų užmiršti, o verčiau atleisti? Pasirinkdami skriaudas užmiršti ar nuo jų bėgdami, rizikuojame su jomis ir vėl ateityje susidurti.

Be to, atleidimas jokiu būdu nėra užmiršimas. Šiuo metu bažnytinių skandalų viešinimas rodo, kaip aukos gali dešimtmečiams užmiršti sužalojimą. Tai – jų gynybos ir išgyvenimo priemonė. Tačiau tuo pačiu metu išnaudojimas slapčia graužia pasąmonę bei sveikatą, kol auka skaudžiai susivokia ir pagaliau šio skausmo nusikrato bei išsilaisvina. Čia, žinoma, ekstremalus atvejis. Bet vis tiek paprastesnėse situacijose atleidimas – svarbesnis už užmiršimą: būtent atleisdamas aš nieko neištrinu iš atminties, bet nusprendžiu tai priimti, nepaisydamas praeities skriaudos.

Kodėl mums nevalia skriaudų užmiršti, o verčiau atleisti? Pasirinkdami skriaudas užmiršti ar nuo jų bėgdami, rizikuojame su jomis ir vėl ateityje susidurti. Deja, šeimoje nuodėmės ir trūkumai dažnai formuoja tam tikras grandines, kurios driekiasi iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje skaitome Izaoko ir Jokūbo, vėliau – Juozapo ir jo brolių istoriją. Pastarojoje Juozapą broliai parduoda izmaelitams. Patyręs daugybę išbandymų Juozapas tampa Egipto krašto valdytoju. Atėjus badmečiui, Juozapo broliai atkeliauja į Egiptą. Juozapas juos atpažįsta, tačiau pasisako, kas pats yra, tik po to, kai patikrina brolius išbandymais. Jų pagalba Juozapas pamato, kad broliai pasikeitė – apsipila ašaromis ir apkabina brolius: „…aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą. O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties“ (Pr 45, 4-5).

Jis neužmiršta padarytos skriaudos ir nenuolaidžiauja teisingumui, bet pirmiausia įsitikina, kad jo broliai pasikeitė. Tai padeda jam ryžtis peržengti atleidimo slenkstį. Be to, patirtas skausmas žmogui ne visuomet leidžia pamatyti jo paties kitiems sukeltą skausmą. Todėl metų metus negydytos žaizdos ne tik kenkė pačiam sužeistajam, bet ir kitiems, jį supusiems. Galiausiai atleidimas padeda nutraukti iš kartos į kartą perduodamą skausmą. Juozapo istorijos pavyzdžiu stebime, kad abu atleidimo sparnai – gailestingumas ir teisingumas – be galo svarbūs atkuriant santykį. Galutinai atleisti nereiškia užmiršti.

Pavojingasis ruožas per pyktį

Neapsimetinėkime: atleidimas nėra lengvas triūsas. Priešingai, tai yra kelias, pilnas mūsų širdyse paslėptų spąstų ir baimių. Didžiausias pavojus būtų, bijant patirti daugiau skausmo, užšaldyti jautrius prisiminimus. Atleidimas neprieštarauja nei pykčiui, nei skausmui, nei atsiskyrimui, jis per juos prasiskverbia. Tačiau kaip užmiršimas yra atleidimo priešingybė, lygiai taip pat ir kerštas, pagieža, prakeikimas, priešiškumas, neapykanta ar nuoskauda.

Svarbu pažymėti, kad pyktį galima suskirstyti į dvi rūšis, kurios greitai virsta viena kita: 1) skausmo išliejimas, kad pyktis užgestų; arba 2) skriaudų slopinimas, kuris tik aitrina ugnį. Antroji pykčio rūšis greitai tampa nuoskauda, kankinančia asmenį. Todėl pyktis privalo išsilieti, kad ir kaip būtų nelengva leisti tam įvykti.

Pyktis kuria nesaugumo ir problemų terpę, tačiau gyvenimo be konfliktų nėra. Psalmėse užrašyta apie daugybę supykusių žmonių bei pykčio šauksmų. Čia nėra jokios gėdos, atvirkščiai, pasireiškia didžiulė paguoda. Kartą, kai buvau labai supykęs, vienas patyręs dvasininkas man sakė: „Sakyk Viešpačiui: Viešpatie, dabar pykstu. O Viešpatie, dabar aš žinau, kad tu žinai, jog pykstu.“ Ir pridūrė: „Po to, brolau, pabendrauk su savo pykčiu.“ Skausmas – taip pat gyvenimo dalis, tad taip pat atnašaujamas Dievo akivaizdon.

Pyktis, skatinantis susitaikymą

Yra būdas lieti savo pyktį, kuris nėra nei malkų krovimas ant laužo, nei ugnies kurstymas, tai tikras nuraminimas, kaip Jobui prieš Dievą bei nesupratingus draugus. Regis, išsiliejęs pyktis pamažu praranda savo aštrumą. Vadinasi, pykčio neslopinimas yra nebūtinai neapykantos ar smurtavimo ženklas, ir priešingai – kartais tyla gali tapti ir baisiausiu smurtu (šaltuoju karu).

Mėginimas spręsti situaciją kalbantis – tai tarsi parodymas, kad aš – neabejingas tam, ką tu man esi padaręs, ir, kiek sugebu, bandau tau išsakyti, kaip jaučiuosi. Deja, bijodamas konflikto ar emocijų, dažnai pasiduodu – pasirenku mirtiną tylą. Tačiau žinau, jog klystu per ilgai, belaukdamas palankios progos, kad surinkčiau tinkamiausius žodžius.

Vadinasi, pykčio neslopinimas yra nebūtinai neapykantos ar smurtavimo ženklas, ir priešingai – kartais tyla gali tapti ir baisiausiu smurtu (šaltuoju karu).

Pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs, bet be jo nebus patirties. Panašiai pirmieji žodžiai gali būti nesklandūs, kol pamažu randamas tinkamas tonas ir niuansai. Kitaip tariant, kad tinkamai kalbėčiau, reikia sugebėti sau leisti ir blogai kalbėti. Tik svarbu, kad kitas asmuo aiškiai suprastų mano ketinimus: nenoriu tavęs nei sutriuškinti, nei įskaudinti, bet savo skausmo nebegaliu sulaikyti. Jei būčiau šventas, gal tylėčiau ir iškęsčiau, bet kadangi nesu, man reikia išsikalbėti. Jeigu toliau tylėsiu, nepasitenkinimas tikrai virs nuoskauda, ir tuomet mūsų santykiui kils grėsmė sugriūti. Labai atsiprašau, kad dabar skundžiuosi, bet nėra kitos išeities.

Taip kalbant kitas pastebės, kad mano pyktis niekuomet nėra teisimas ar pasmerkimas, bet tik savo pažeidžiamumo pripažinimas. Tuo pačiu metu turiu ir galimybę išreikšti teisingumo reikalavimus; tai, kaip jau minėjau, yra be galo svarbu norint visiškai atleisti, atkurti santykius. Laimingi žmonės, sugebantys šitaip kalbėtis. Tokie pokalbiai tikrai juos suartins.

O pasidavimas tylai sakant: „Jau per vėlu, kam žadinti miegantį katiną? Koks skirtumas?“ – tai netikras ir net nemoralus atleidimas! Juk rimtais atvejais yra toks būdas nutildyti aukas – jas spausti atleisti. Deja, toks spaudimas prideda papildomo skausmo. Toms situacijoms Jėzaus pasisakymas labai tinka: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34). Arba, kaip enciklikoje Fratelli tutti teigia popiežius Pranciškus, „Tikrasis susitaikymas, toli gražu ne bėgimas nuo konflikto, atvirkščiai, vyksta per konfliktą dialogu“ (Nr. 244).

Atleidimo kelias, kai durys dialogui užvertos

Susidūrus su konfliktais ar nesutarimais, idealu megzti dialogą siekiant juos išspręsti. Tačiau tai ne visada įmanoma. Pavyzdžiui, kitas nesiklauso, nepripažįsta kylančių problemų arba tiesiog išvyksta. Kai kurie susitaikinimai įvyksta tik anapilyje.

Bet kokiu atveju neverta pasyviai vienumoje brandinti nuoskaudų, kad ir kokia viliojama mintis būtų prisiimti aukos, prokuroro, teisėjo ar advokato poziciją. C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ su humoru aprašo šiuos mechanizmus, kuriais vadinamosioms aukoms mieliau imtis kontrolės pragare, nei imtis tarnystės danguje. Taip jos pačios užsikasa mirtin.

Aišku, niekam nevalia nuvertinti kito patirtų skriaudų. Su didele užuojauta reikia išgirsti jo skausmą. Tačiau ar verta leisti skriaudėjui išorėje mus apgauti, bet dar ir suteršti mūsų vidinį pasaulį? Ar verta save nuvertinti iki „aš – auka“ lygmens? Blogiui ir skriaudai turi būti nubrėžta riba, o šis veiksmas būtent ir yra atleidimo darbo dalis. Tokiu būdu gebėsime paleisti didžiąją skausmo dalį, net ir trūkstant dialogo su skriaudiku.

Nuoskauda – ir nesvarbu, kokios jos priežastys – visų pirma ima graužti auką iš vidaus ir pamažu ją žudo. Nuoskaudą reikia paleisti. Ji gali likti gyvenimo dalimi, bet ne gyvenimo visuma. Tokiu būdu nesileidžiu būti visiškai valdomas ar veikiamas patirto skausmo ar skriaudos. Šiuo atveju be galo galinga rodosi malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, tai, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Tuomet galiu ramiai ir giliai kvėpuoti: „Viešpatie, yra mano skausmas, yra mane įskaudinęs žmogus. Viešpatie, pritariu, kad visa tai yra ir gali būti. Nes Tu esi. Neprašau, kad mane išvaduotum iš patirtos situacijos, bet kad man padėtum.“

Taigi, eidamas šituo keliu, net nesant dialogui, ir aš kitaip įvertinsiu esamą padėtį. Tada pradėsiu suvokti man skirtus naujus, mažus pasiekiamus žingsnelius. Pavyzdžiui, nustoti prisiminti, kapstyti patirtą blogį, mesti bambėjimą, atsisakyti keršto, nebelinkėti skriaudikui blogo, o netgi linkėti gėrio (tai jau tikra malda už persekiotojus!). Tai siauras, bet patikimas išgydymo kelias tuo atveju, kai durys dialogui yra užvertos.

Deja, nukentėjusieji, artimųjų pažemintieji, išnaudojimų aukos ir apskritai nepatyrusieji pasitikėjimu grįstų santykių dažnai papuola į destruktyvios gėdos gniaužtus.

Paskutinis (ar pirmasis) mūšio laukas – atleidimas sau pačiam

Po visokių gundymų bei išbandymų šv. Benediktas gyveno ramybėje su savimi Dievo akyse, rašo jo pirmasis biografas. Vadinasi, ne vien mūsų tarpusavio santykiai tampa mūšio lauku, bet ir mūsų santykis su savimi. Priežasčių tam būna įvairių: kaltės jausmas, gėda, neapykanta sau ir t. t. Kaltės jausmas – sveika reakcija, tačiau hiperbolizuojama ji greitai virsta gėda ar neapykanta sau, kurios ima graužti asmenį iš vidaus.

Pastaruoju atveju mes veikiausiai sau ne dėl ko nors priekaištaujame, bet dėl kažkokio turimo bruožo ar ydos gailimės. O kartais tam nėra jokios pagrįstos priežasties – tai tebūna vidinių vaiduoklių sukeltas triukšmas. Jis greitai išnyksta apie jį papasakojus dvasinio pokalbio, terapijos ar savipagalbos grupėse, kuriose galima pasidalinti savo našta su kitais ir nesijausti pasmerktam.

Dievas niekada negėdina. Jo prisilietimas apima visą mano asmenį, tamsią ir šviesią pusę manęs neįkalindamas. O paralyžiavimas, negalėjimas judėti į priekį yra būdai, kuriais žmogiškosios prigimties priešas teršia sąžinę, mums prieš akis iškeldamas gėdingus padarinius ar bruožus, užgožiančius visa kita.

Iš tikrųjų su gėda atveriame labai jautrų savivertės klausimą, nes ji – itin pažeidžiama šiomis dienomis. Paprastai, jeigu nesu pats pačiausias, tada esu nulis. Tai – visiškai klaidingas požiūris pernelyg konkurencingoje visuomenėje. Deja, nukentėjusieji, artimųjų pažemintieji, išnaudojimų aukos ir apskritai nepatyrusieji pasitikėjimu grįstų santykių dažnai papuola į destruktyvios gėdos gniaužtus. Todėl kovojant su gėda ar kalte reikės ne tik išmokti mylėti save, bet ir sau atleisti, tiesiog sau leisti gyventi. Apie tai galėtume perfrazuoti Jėzaus žodžius: „Savo artimui atleisk kaip sau pačiam.“ Juk sunkiai būsime taikdariai neiškovoję vidinės ramybės…

Save nuolankiai mylėti kaip bet kurį kenčiantį Jėzaus Kristaus narį

Kai kuriose situacijose verta suvokti, kad nelieku paskutinis karys širdies mūšio lauke kartodamas: „Aš kaltas, aš nulis, nieko nepadarysiu“, kol visi – ir visų pirma Dievas – mane priima. Iš patirties žinau, kad bristi į savigailą yra lengviausias kelias, bet jis viską tik sunkina. Atsimenu vaikystės situacijas, kai buvau sukėlęs sąmyšį. Viskam nurimus, visi šeimos nariai mane kviesdavo ir net maldaudavo: „Eikš, dabar viskas.“ Bet dar ilgai likdavau užsidaręs kambary, dūsaudavau ir niurnėdavau supykęs ant visų ir turbūt labiausiai ant savęs.

Tokiu būdu liūdindavau artimuosius ir pats patirdavau begalinį liūdesį. Ak, jei sau galėtume būti atlaidesni… Įsirašykime šiuos Jurgio Bernanoso jaudinančius žodžius, kuriais baigiamas „Kaimo klebono dienoraštis“: „Nepakęsti savęs yra lengviau, nei tikimės. Malonė – tai pamiršti save. O jei mumyse būtų išmirusi bet kokia puikybė, malonių malonė būtų save nuolankiai mylėti kaip bet kurį kenčiantį Jėzaus Kristaus narį.“

O kaip tai galima įvykdyti, kokių praktikų imtis? Nėra magiškų receptų. Telieka kantriai sau kalbėti, švelniai guosti savo vidinį nukentėjusį vaiką. Jei jį kamuoja gėda, suvokti, kad niekas taip griežtai į jį nežiūri kaip aš; arba žvelgti į Jėzaus elgseną su nusidėjėliais ir atstumtaisiais – Jis neatėjęs dėl sveikųjų, bet atėjęs tapti Išganytoju maldaujantiesiems. Ieškojau visoje Biblijoje – tiesa, kad Dievas – griežtas, barantis žmogų, bet tai daro niekada jo nenužemindamas. Jis nuolat pakelia žmogų, jį apvilkdamas orumu. Tad jeigu mano sąžinėje aidi gėdos žodžiai, tai jie niekuomet nėra iš Gyvojo Dievo, apsireiškusio Šv. Raštuose, jie sklinda iš mano vidinio policininko ar veidrodžio.

Jeigu kovoju ne su gėda, o kaltės jausmu, tada verta sau leisti iki galo pajusti sielvartą, kurį mano veiksmai, žodžiai, trūkumai, savęs ar artimųjų išdavystė sukėlė… Verkti galima ir net rekomenduotina. Pajutęs širdgėlą, galiu bandyti atleisti tam žmogui, kuriuo buvau kitados, galų gale atsisveikinti su tuo, mane kadaise valdžiusiu ir kankinusiu, kuriuo dabar jau nebesu. Tai paradoksalus atsiskyrimo veiksmas, nieko bendro neturintis su slopinimu ir tuo pačiu metu suvienijantis mano būtį gilesniame lygmenyje. Panašiai kaip per išpažintį, kuri yra ne atsiskaitymas su policininku, bet mano ir Gyvojo Dievo apsikabinimas Bažnyčios prieglobstyje.

Galiausiai apie atleidimą iškalbingiausiai liudija patys atleidusieji. Patyrę įvairių bjaurasčių, nepaisydami gyvenimo niūrumo, jie spindi ramybe.

Kasdien pradėti iš naujo

Keletu pastraipų neįmanoma išsemti atleidimo didybės. Ir turbūt per visą gyvenimą neįmanoma galutinai išspręsti šio klausimo: visuotinis atleidimas priklauso tik pabaigos laikams, kai visi būsime šviesoje, Dievui nušluostant visas ašaras nuo mūsų veidų ir sprendžiant visus nesusipratimus. Tuomet horizontas bus ne mūsų kryptis, bet mūsų tėvynė. Tačiau nuo dabar verta leistis į šį teisingumo bei gailestingumo kelią, kuris vilioja ir gąsdina tuo pačiu metu.

Kūrinyje „Didžiosios skyrybos“ C. S. Lewisas aiškina, kad erdvė, kurioje dabar esame, yra ambivalentiška. Jeigu eisime atleidimo ar dangaus link, tada ji – mūsų skaistykla. Jeigu išsirinksime nuoskaudos kelią pragaro link, ta pati erdvė neabejotinai virs pragaru, į kurį tuojau pulsime ir pražūsime. Kitaip tariant, atleidimas turi daug niuansų ir laipsnių, ir niekas neprašo mūsų skubėti. Verčiau nuoširdžiai įsisąmoninti tuo keliu jau atliktus bei atliekamus žingsnius, nei išdidžiai įsivaizduoti, kad atlikta. Kita vertus, kam delsti, kai turiningesnis ir šviesesnis gyvenimas manęs laukia priekyje?

Galiausiai apie atleidimą iškalbingiausiai liudija patys atleidusieji. Patyrę įvairių bjaurasčių, nepaisydami gyvenimo niūrumo, jie spindi ramybe. Jie yra stiprūs ir trapūs tuo pačiu metu, stovintys ir šlubuojantys, kaip kad Jokūbas po Penuelo imtynių su Angelu. Iš kur ta ramybė? Be abejo, atleidimas yra jų žmogiškas, bet ir kartu dieviškas triūsas, nors gyvenimo kelyje nebūtinai stipriai juntama Jo paguoda.

Tačiau tiesa ta, kad kelyje Dievas mums ištikimiausias sąjungininkas, apšviečiantis mūsų žingsnius, stiprinantis mūsų valią. Lyg vėjas, švelnus ar stiprus, pakelia mūsų bures ir pučia, tėvo Žeraro OSB žodžiais tariant, tik į priekį.