Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Atlyginkite raštininkui geru vynu: trumpa perrašinėtojų istorija

Kristus vaistininkas šaiposi iš Adomo ir Ievos, išrašydamas ne tą rytinės tabletės receptą. Apie 1537 m. Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos eksponatas

Senovės ir helenistinis Egiptas

Senovės Egipte raštininkai priklausė privilegijuotajai žynių kastos klasei. Atleisti nuo mokesčių ir sunkaus fizinio darbo, jie užsiėmė protine veikla: perrašinėjo knygų tekstus ir įrenginėjo bibliotekas, tvarkė valstybinę dokumentaciją ir mokesčių apskaitą, surašinėjo gyventojus, dalyvavo pasiuntinybių misijose. Jų darbas laikytas garbingu ir prestižiniu.

Raštininko įrankių rinkinį sudarė rašymui skirtas nendrės kotelis skeltu galu – kalamas, taisymo grandiklis, medinis ar kaulinis penalas-dėklas rašymo reikmenims laikyti ir dirželiu prie jo pririštas maišelis su milteliais tušui gaminti. Graikiškas senovės egiptiečių raštvedžių pavadinimas – harpedonaptai („tempiantieji virvelę“) – prilygino juos žemės matininkams ir, aišku, nurodė techninę darbo specifiką. Didžiulis perrašinėtojų korpusas dirbo Aleksandrijos bibliotekoje. Faraono Ptolemajo III įsakymu ši buvo komplektuojama neįprastu būdu – į Aleksandrijos uostą įplaukę laivai visas atsiplukdytas knygas privalėjo atiduoti ir mainais atgaudavo tik jų kopijas. Originalai atsidurdavo bibliotekos saugykloje.

Knygų perrašinėtojai senovės Graikijoje ir Romoje

Antikos laikais tekstų kopijavimu daugiausia užsiimdavo vergai. Romoje juos vadino librarijais. Gaminti ranka perrašytas knygas jiems padėdavo klijuotojai (glutinatores), kurie ritinėlių galus poliruodavo pemza, tvirtindavo juos prie apvalių lazdelių (umbilica), darė ritinių dėklus. Atleistiniai librarijai dažnai patys atsidarydavo knygų dirbtuves – skriptoriumus (lot. scriptor – perrašinėtojas, raštininkas), kur drauge galėjo ritiniais prekiauti.

Rankraštinių knygų gamyba klestėjo, kiekvienam leidėjui ar bibliotekos savininkui triūsė ištisos librarijų pajėgos. Sunkiai lenkdami nugaras jie tvarkingai liejo eilutę po eilutės rašalu, pagamintu iš gumiarabiko ir vabzdžių ar mineralų miltelių, sumaišytų su kiaušinio baltymu. Reta graikų ir romėnų rašalo rūšis buvo išgaunama iš sepijos, „rašalinės žuvies“. 

Perrašinėtojai ne tik rengė knygas, bet ir tarnavo valstybės veikėjų sekretoriais, buvo paklausūs recitacijose – viešuosiuose literatūros skaitymuose: ten užrašinėjo prakalbas, o paskui pagal užsakymą jas daugino.

Dar helenizmo laikotarpiu susiformavo tokia knygų gamybos tvarka: autorius pats ar savo vadovaujamų perrašinėtojų rankomis parengdavo teksto originalą – archetipą (kiti pavadinimai – autografas, idiografas, protografas), o tada būdavo daromos jo kopijos – antigrafai, arba apografai. Originalo taisymo procesas, graikiškai vadintas diorthosis (artimiausias lotyniškas atitikmuo – recensio), atitiko šiuolaikinę redagavimo ir leidybos sampratą. 

Su knygų perrašinėtojais buvo elgiamasi griežtai. Skubiems ir stambiems užsakymams atlikti juos uždarydavo dirbtuvėse su nedaug maisto ir vandens. Už klaidas ir savivalę galėjo nukirsti nykštį ir smilių, perpjauti sausgysles. 

Vis dėlto antikiniai skriptoriumai laikomi vos ne pirmosiomis darbą normavusiomis įstaigomis. Plačios ritinių paraštės buvo naudojamos eilutėms skaičiuoti, taikant stichometrinę sistemą. Kas 50-oji ar šimtoji eilutė būdavo numeruojamos, jų suma lemdavo perrašinėtojo atlygį. Siekiant paspartinti komercinės apimties užsakymus kopijuota diktuojant. Apie darbo produktyvumą galima spręsti iš Marcialio epigramos, kurioje užsimenama, jog perrašinėtojas išleidžiąs 93 epigramas per valandą. 

Antikos skriptoriumuose formavosi ir tekstų atgaminimo taisyklės – pavyzdžiui, tikslaus originalo ir kopijos eilučių ir puslapių skaičiaus sutapimas. Kolofone – rankraščio pabaigos tekste – galima rasti dėkingumo ir susižavėjimo etiketo formulių, susijusių su darbo užbaiga. „Lygiai kaip džiaugiasi jūreivis, grįžęs į uostą, tokį pat džiaugsmą patiria ir perrašinėtojas, matydamas savo darbą užbaigtą.“

Librarijai brangino savo darbą, pasitaiko, kad kolofonuose jie prašo neteisti dėl galimų klaidų. Aulo Gelijaus „Atikos naktyse“ esama iliustratyvios Fabijaus Piktoro „Analų“ pirkimo scenos romėniškame knygyne: „Kažin koks gramatikas, iš pačių garsiausiųjų, pareiškė knygoje aptikęs vieną klaidą. Librarijus savo ruožtu buvo gatavas lažintis iš bet kokios sumos, kad knygoje nerasi nė vienos klaidos, net supainiotos raidės.“

Nepaisant profesinio pavydo ir darbo kodifikavimo, kartais apografus taip siaubingai iškraipydavo, kad būdavo neįmanoma pažinti originalų. Su pirminiais šaltiniais elgtasi labai laisvai, o pradingę fragmentai būdavo atkuriami vadovaujantis ne tiek tikslumo, kiek paklausumo tarp skaitytojų principais. Pasiturintys piliečiai, pavyzdžiui, Ciceronas, namuose laikė savo skriptoriumus ir asmeniškai prižiūrėjo perrašinėtojus.

Viduramžių skriptoriai

Plintant krikščionybei, knygų perrašinėjimo amatas plėtojasi dviem kryptimis – religine ir pasaulietine. Vieni kopijavimo specialistai dirbo vienuolynuose, kiti aptarnavo universitetus.

Vienuolynų skriptoriumai drauge buvo ir knygų dirbtuvės, ir knygų saugyklos. Čia praktikuotas šventasis rašymas – tobulai sustyguotas, pertraukiamas tik maldai, išreiškiančiai skriptoriaus teisumą ir dievobaimingumą. Knygų perrašinėjimas buvo ypatingas kartūzų vienuolių ordino religinis įžadas, tarnavimo Dievui būdas. Kartūzų abato Gigo statutas skelbė: „Kiekviena mūsų perrašyta knyga – tai naujas tiesos pagarsinimas, ir nurašinėjame jas su atpildo viltimi visiems, kurie per jas bus suturėti nuo paklydimo ar sustiprinti tiesoje.“

Vienuoliai skriptoriai plušo prie piupitrų – stalo stovų, kuriuos, vienu metu kopijuojant du rankraščius, buvo galima pakreipti į bet kurią pusę. Darbas vyko lėtai: vieno manuskripto parengimas galėjo užtrukti ir kelis mėnesius; perrašinėtojas per dieną nukopijuodavo apie keturis in folio lapus [keturis knygos puslapius]. Pagrindinis darbo įrankis – žąsies plunksna, nudrožiama pagal reikiamo rašto tipą. Pagal raidžių jungimo būdą – vadinamąjį ductus, priklausiusį nuo plunksnos smailumo, – šiuolaikiniai specialistai nustato, kuris iš perrašinėtojų buvo kairiarankis.

Atsiradus specializacijai procesas paspartėjo: kaligrafai perrašinėjo pagrindinį tekstą, rubrikatoriai – inicialų meistrai – išvedžiodavo ir ornamentuodavo didžiąsias raides, miniatiūrininkai piešė paveikslėlius, iliuminatoriai spalvino ornamentus. Plačiausio užmojo tekstų sutvarkymo ir redagavimo darbas atliktas vadovaujant Karoliui Didžiajam, kuris užsakė kruopščiai patikrintus pirminių Evangelijos šaltinių nuorašus – dabar jie vadinami autentiškaisiais Karolingų manuskriptais.

Erškėčiuotas plunksnos kelias

Perrašyto teksto gale skriptoriai neretai palikdavo į šį panašių autografų: „Kunigą Gugoną savo maldose atminkite, kad Kristaus garbei šį kodeksą užrašė.“ Žinoma ir juokaujamųjų įrašų: „Gražuolė geriausias apdovanojimas šiam rašytojui bus“; „Atlyginkite raštininkui geru vynu“; „Išleiskite rašėją paulioti!“

Darbo sunkumas atsispindi marginalijose rankraščių paraštėse. „Jūs nežinote, ką reiškia rašyti. Tai labai varginantis darbas, jis kenkia nugarai, apniaukia regėjimą, susuka skrandį ir rietus. Melskis tad, brolau, skaitantis šią knygą, melskis už vargšą Raulį, Dievo tarną, kurs visą šį veikalą nurašė rankomis savo…“

Pasitaikydavo, kad erškėčiuotas plunksnos kelias įgaudavo išpažinties ar asmeninio perrašinėtojo dienoraščio formą – štai, pavyzdžiui, 1374 metų įrašai, „Heksamerone“ palikti Pskovo popo Savos. „Nueiti į vakarines… Išsimaudyti. O, šventasis Mikalojau, susimildamas, prašalinki tuos šašus… Viešpatie, padėki, prajukink, mieguistumas netikęs, visoj eilėj susimaišiau… Ta ranka mano nelaboji. Ir taip tu nemoki rašyti ir tu ne rašytojas…“

Knygų perrašinėjimo istorijoje išlikę daug legendų su ženklų ir stebuklų aprašymais. Vienoje iš garsiausių pasakojama apie vienuolį, kuris pažeidinėjo regulą, tačiau buvo „atsidavęs rašymo žygdarbiui“ ir perrašė milžiniškos apimties rankraštį. Po mirties „Aukščiausiojo Sūdžios tribunole“ velniai įnirtingai pliekę vienuolio sielą, bet angelai jo nuodėmėms priešpriešinę perrašytąją knygą ir suskaičiavę joje esančias raides. Galiausiai paaiškėjo, kad raidžių viena daugiau nei nuodėmių, ir Sūdžia grąžino sielą į kūną, suteikdamas vienuoliui galimybę išpirkti nuodėmes. Plačiai žinomas ir padavimas apie vienuolį Marianą Škotą. Esą darbo metu užgesus lempelei puslapį apšviesdavę imdavę švytėti kairės jo rankos pirštai.

Korporacijų era

XII amžiuje pagarbią vienuolynų skriptoriumų tylą keičia miesto dirbtuvių šurmulys. Vienuolynų perrašinėtojus „pagal įžadą“ išstūmė raštininkai amatininkai. Knygų perrašinėjimas kaip pasišventimas išgyvena saulėlydį, užtat pagreitį įgauna srautinė gamyba. Nuo XIII amžiaus pabaigos jau ir vienuolynuose darbuojasi sutartiniu pagrindu samdomi raštininkai – scriptores conducti.

Pasaulietiniai kopijuotojai būrėsi į profesionalius susivienijimus bei korporacijas ir visų pirma aptarnaudavo universitetus. Prie Sorbonos susiformavo didelė Prisiekusiųjų universiteto knygų perrašinėtojų korporacija, vienijusi knygų kopijuotojus ir knygų prekeivius. 1404 metais oficialiai įsteigta Londono perrašinėtojų ir knygų pardavėjų gildija.

Pasibaigus maždaug septynerius metus trukusiam mokymui, kopijavimo specialistas turėdavo sukurti pavyzdinį tekstą ir pateikti jį meistrui vertinti. Deramų darbų autoriai pelnydavo nepriklausomų perrašinėtojų vardą ir teisę atsidaryti savo dirbtuves. Universitetų skriptoriumų vadovai buvo vadinami stacionarijais arba (po senovei) librarijais. Jie būdavo atsakingi už manuskriptų saugojimą, savalaikį jų grąžinimą po kopijavimo, taip pat rinko mokesčius už naudojimąsi jais. Patvirtintų originalų, vadintų „egzemplioriais“, ir atskirų neįrištų knygų dalių – „pecijų“ išdavimas už mokestį universitetuose buvo naujas dalykas.

Didžiųjų miestų gyventojai naudojosi raštininkų įmonėlėmis, kuriose taikyti jau manufaktūriniai, srautinės gamybos metodai, siūlytos tiek kopijavimo paslaugos, tiek jau parengtos knygos įvairiausiomis temomis – nuo kulinarinių vadovų iki aštraus siužeto romanų. Klientas rinkdavosi kaligrafinį stilių, įrišimo tipą, iliustracijas.

[…]

gorky.media

Vertė A. P.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien