2021 04 02

VU naujienos

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Atminties diplomo nominantė sesuo Lina: „Buvo labai gaila universiteto, bet Dievą mylėjau dar labiau“

Sesuo Lina. Vilniaus universiteto nuotrauka

Laimutė Antanina Vanagaitė (sesuo Lina-Marija), savo gyvenimą pašventusi Dievui ir vaikų mokymui, šiandien vis dar atsimena, kaip atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą (VU). Vilnius jai atrodė toks suspaustas, o universitetas mielas. 1947 m. ji įstojo į Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau studijų taip ir nebaigė. Įstojimas į Šv. Kazimiero seserų vienuolyną tapo pagrindine priežastimi, neleidusia tęsti ir baigti studijų universitete. Pati L. Vanagaitė mano, kad tęsti studijas jai galėjo sutrukdyti tai, kad dar gimnazijoje ji dalyvavo viename ateitininkų susitikime.

Vakar seseriai Linai buvo įteiktas VU atminties diplomas, po daugiau kaip 70 metų simboliškai sugrąžinęs ją į VU bendruomenę. Sesuo Lina jį laiko brangiu ir prasmingu klaidų pripažinimo ir atsiprašymo už tai, kas buvo sugadinta tais laikais, ženklu.

Mokykloje patiko matematika

Laimutė Vanagaitė gimė 1928 m. Panevėžio mieste, mokytojos ir buhalterio šeimoje. „Tėvas buvo iš paprastų valstiečių šeimos, kuri neturėjo jokių privilegijų, o mama juokavo, kad ji kilus iš karališkųjų valstiečių, kuriems nereikėjo kelių taisyti, kurių neimdavo į caro kariuomenę“, – pasakoja L. Vanagaitė.

Jos vaikystė iki 9 metų prabėgo Rėklių kaime, kur mama dirbo pradinės mokyklos mokytoja. Mokykla buvo didelis medinis pastatas, prie kurio glaudėsi ūkinis pastatas su karvėmis, vištomis ir kiaulėmis. Vienoje mokyklos pastato pusėje buvo didelė klasė, kitoje pusėje – mokytojai skirtas butas, kuriame ji gyveno su dviem vaikais – Laimute ir jos broliu.

„Mama mus visko išmokė namuose. Eidavome tik į svarbiausias pamokas, o iš kūno kultūros, darbelių, piešimo, muzikos pamokų išleisdavo žaisti lauke. Todėl pradinėje mokykloje mėgau matematiką, aritmetiką, bet visai nemokėjau piešti. Tai klasės draugėms padarydavau aritmetikos uždavinius, o jos man piešdavo piešinius“, – juokiasi pašnekovė ir prisimena, kad parėjusi namo vėl kibdavo į uždavinius. Jei nepavykdavo išspręsti, pagalbos kreipdavosi į tėvą, jis padėdavo. Kitos pamokos būdavo ir nepadarytos, bet matematikos uždaviniai – visada išspręsti.

Ses. Linos atminties diplomas. Vilniaus universiteto nuotrauka

Į mokyklą eidavo 8 kilometrus

1941 m. Laimutė baigė Panevėžio pradžios mokyklos (Nr. 4) visus šešis privalomus pagrindinio išsilavinimo skyrius. Kai pradėjo mokytis Panevėžio 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, o brolis – vyrų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio), vyko vokiečių okupacija ir jos mokykla buvo paversta lazaretu (stacionaria karių ligonine), tad mergaitės iš pradžių buvo iškeldintos į vyrų gimnaziją, po kiek laiko – į nekūrenamą vilą, esančią už Panevėžio.

Vasaros atostogas jie leisdavo tėčio gimtinėje – Grundiškio kaime, kur jis turėjo 13,5 ha žemės plotelį ir ūkininkavo karo metu. „Ten labai gražu, didžiuliame miške būdavo mėlynių, žemuogių, aviečių, girtuoklių ir spanguolių. O iš kitos pusės – toks mažutis Pyvesos upeliukas, kuris turėjo gilių trijų metrų duburių. Tėvas, padaręs iš meldų volelius, išmokė mus ten plaukioti“, – su šypsena prisimena pašnekovė.

Laimutės tėtis vokiečių okupacijos metais tame kaime laikė ūkį: tris karves, arklį, avių, kiaulių, vištų. Ūkio darbams dirbti jis buvo priėmęs karo belaisvį ir už tai apkaltintas jų rėmimu buvo suimtas bei pasodintas į Panevėžio kalėjimą, kur jam grėsė 25 metai laisvės atėmimo. Tačiau vaikams nuoširdžiai meldžiantis daug rožinių jį išteisino ir paleido jau po 4 mėnesių.

Tada mama pasiėmė vaikus iš mokyklos ir Grundiškyje visi liko prižiūrėti ūkio. Tačiau vaikai be mokyklos ištvėrė tik savaitę, labai norėjo mokytis ir įkalbėjo mamą leisti jiems persikraustyti pas tetą (mamos seserį), kuri gyveno arčiau miesto esančiuose Bernatonyse.

„Kasdien į mokyklą eidavome pėsčiomis po aštuonis kilometrus. Kartais pasisekdavo stotelėje sulaukti siauruko Panevėžys–Joniškėlis, kuriuo važinėdavo kareiviai. Mes atsistodavome ant jo laiptukų, į vidų neidavome ir taip pavažiuodavome iki Panevėžio vyrų gimnazijos“, – prisimena Laimutė.

Po mokslų savaitės vaikai taip buvo pasiilgę mamutės, kad nusprendė po pamokų keliauti pėsti 25 kilometrus iki Grundiškio. Pakeliui pasitaikė žmogus, kuris pasiūlė pavėžėti dalį kelio. Po to beliko per mišką pereiti 7 kilometrus, bet vaikai ten buvo pirmą kartą ir kelio nežinojo, todėl pakeliui užėjo į kitą namą ir paklausė, kaip jiems nueiti iki Grundiškio. Tie žmonės buvo tokie geri, kad pervedė vaikus per tą girią ir vakare jie pasiekė mamos namus.

„Žinojau, kad miške yra partizanų, man buvo baugu eiti, bet džiaugiausi, kad aš su broliu. Nes kai mes truputį susipykdavome, aš sakydavau: „Tu turi manęs klausyti, nes aš vyresnė“, o jis man: „Tu turi manęs klausyti, nes aš berniukas“. Tai tada aš džiaugiausi, kad einu su broliu – berniuku, ir man buvo drąsiau“, – įsimintiną paauglystės nuotykį prisiminė pašnekovė.

Paskutinėse klasėse kilo pašaukimas į vienuolyną

Gimnazijoje Laimutė buvo tyli, nedrąsi mergaitė, o jos klasiokės labai draugiškos. „Šviesiausi prisiminimai iš gimnazijos, joje nebuvo jokių patyčių, mokėmės vien mergaitės.“

Paskutinėse gimnazijos klasėse jau jautėsi sovietų atėjimas, iš karto iš pamokų tvarkaraščio buvo panaikinta tikyba, o mokykloje apie religines šventes buvo galima tik šnibždėtis. Tuomet vyskupas Kazimieras Paltarokas organizavo slaptas tikybos pamokas senamiesčio bažnyčioje.

Tuo metu plėtėsi Marijampolės marijonų parapija ir Panevėžyje buvo pastatytas marijonų vienuolynas su maža vieša koplytėle šalimais. Į miestą atsiuntė marijonų vienuolių ir jauną kunigą Praną Račiūną. Pastarajam vyskupas pavedė rūpintis vyresniųjų klasių jaunimu ir mokyti tikybos.

Nors, sesers Linos teigimu, ją tuo metu auklėjo visa aplinka: močiutė ir visa mamos šeima buvo labai religinga, melsdavosi rytais ir vakarais, gražiai visi sutarė, sugyveno be pykčių, tačiau meilę Dievui perdavė būtent P. Račiūnas.

„Per šitą kunigą kilo mano pašaukimas į vienuolyną. Visos po pamokų ateidavome į koplytėlę, be jokių sąrašų. Mums viskas būdavo aišku, kad reikia eiti. Po to daug mūsų susirinkdavo sekmadienio pamaldose katedroje, o pasibaigus šv. Mišioms visi kaip procesija eidavome pagrindine Respublikos gatve, kol išsiskirstydavome. Saugumas siuto“, – pasakoja sesuo Lina.

Ses. Lina dėkoja rektoriui prof. Rimvydui Petrauskui. Vilniaus universiteto nuotrauka

Stojo ir į vienuolyną, ir į universitetą

Vos išlaikiusi gimnazijos egzaminus Laimutė jau tvirtai žinojo, kad stos į vienuolyną ir į VU. Kadangi tėtis vienuolynui nepritarė, tai jam nieko nesakė, o mama, nors verkė, bet išvykti leido.

1947 m. prieš rugsėjį Laimutė atvyko į Vilnių pas seseris kazimierietes, kurios gyveno Pilies gatvėje. Ten susipažino su kita kandidate į vienuoles – postulante, trečio kurso archeologijos studente Sofija Budryte.

Tuo metu merginai po didžiulių žalių erdvių, laukų ir miškų Grundiškyje Vilnius atrodė labai suspaustas, VU ir vienuolių namai buvo taip arti.

Paklausta, kodėl pasirinko studijuoti lietuvių kalbą, sesuo Lina sako, kad lietuvių kalba patiko. „Labai patiko ir istorija, bet bijojau ten stoti dėl ideologijos, žinojau, kokią istoriją būtų reikėję mokytis. Vien dėl to nestojau ten. Lietuvių irgi norėjau studijuoti tik kalbą, ne literatūrą, kad būčiau laisva ir mažiau surišta ideologijos.“

Tęsti studijų universitete neleido

Per tuos ketverius studijų mėnesius universitete Laimutei pavyko susidraugauti su kursioke Ona Sedelskyte ir sėkmingai baigti pirmąją sesiją, tačiau mokslų tęsti daugiau negalėjo. „Pagal to meto bažnytinius kanonus ruošiantis vienuoliškam gyvenimui nebuvo leidžiama nei rimtos tarnybos vykdyti, nei mokytis, todėl mums su Sofija buvo pasakyta mesti studijas. Man buvo labai gaila universiteto, bet Dievą mylėjau dar labiau“, – nuoširdžiai prisipažįsta vienuolė.

Per tuos metus Pažaislio vienuolyne ji patyrė tikrą vienuolišką gyvenimą. Tačiau buvo ir sunkių akimirkų, teko badauti. „Kadangi buvau priskirta prie virtuvės, kartą mane pasiuntė iš rūsio atnešti žąsų taukų kibirą, tai aš didžiausią šaukštą jų pakabinau ir kaip saldainį prarijau. Atsimenu, kokia vakarienė buvo Pažaislyje: rauginti agurkai su bulvėmis ir arbata.“

1948 m. prasidėjus vienuolynų likvidavimui ir išmetus seseris iš Pažaislio vienuolyno, vasarį sesuo Lina ir kita postulantė sesuo Sofija Budrytė pateikė prašymus sugrįžti tęsti studijų. Draugė buvo priimta atgal į archeologiją, o jai nebuvo leista vėl studijuoti „dėl pasikeitusios programos“. Pati sesuo Lina mano, kad tikroji priežastis, kodėl jos nepriėmė atgal, galėjo būti apsilankymas ateitininkų susitikime dar gimnazijos laikais Panevėžyje. Jos teigimu, apie tai buvo pranešta, saugumas ja domėjosi, o tėvas P. Račiūnas už aktyvią krikščionišką veiklą buvo persekiojamas ir ištremtas.

Tada L. Vanagaitė įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Ją priėmė iš karto, nes tuo metu Lietuvoje labai trūko mokytojų. Pasak jos, Pedagoginiame institute studijos buvo nemielos, nes labai spaudė dėl ideologijos ir stojimo į komjaunimą. O dar ir vienuoliškame gyvenime tuo metu įvyko krizė.

„Praėjus dvejiems metams ir dviem mėnesiams po įstojimo į vienuolyną aš išbėgau iš kazimieriečių. Savaitę nevalgiau, savaitę nemiegojau ir apsisprendžiau išeiti. Visada ar kunigystėje, ar šeimoje pasitaiko krizės metas, tai ir čia taip buvo. Tuo metu man, jaunam žmogui, kilo daug klausimų, buvau kritiška, man nepatiko jų tvarka ir pabėgau pas draugę gyventi. Po to gailėjausi, bet penkerius metus Lietuvoje jokie vienuolynai nepriėmė mergaičių“, – pasakoja sesuo Lina.

Studento asmens liudijimas. Vilniaus universiteto nuotrauka

Pumpėnuose jautėsi nuolat stebima

1952 m. Laimutė baigė pedagogines lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir buvo paskirta dirbti mokytoja į augančią Pumpėnų vidurinę mokyklą, kurioje ji buvo vienintelė mokytoja su aukštuoju išsilavinimu.

„Devintoje klasėje, kurią gavau mokyti, buvo 46 mokiniai, o aštuntoje – 60. Su aštunta klase dirbome mėnesį, kol pagaliau ją perskyrė į dvi klases. Kitos klasės liko pilnos sudėties, bet nebuvo jokių problemų su drausme, didžioji dauguma vaikų norėjo mokytis“, – prisimena mokytoja.

Mokytojaudama 1954 m. sesuo Lina vėl įstojo į vienuolyną pas kotrynietes, pas kurias Panevėžyje ir leido visą savo laisvą laiką po darbo ir visas atostogas. Slapta baigė postulatą, naujokyną (noviciatą) ir po ketverių metų davė pirmuosius įžadus trejiems metams, o po trejų metų – ir amžinuosius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Devynerius metus mokytojavo Pumpėnuose, iš lenkų kalbos vertė religinę literatūrą, platinamą po visą Lietuvą. Sako, būtų ten likusi visam laikui, jeigu mokykloje nebūtų pasirodžiusi lietuvių kalbos mokytoja Kireilytė, kuri kartu su mokyklos direktoriumi ir darbų mokytoju priklausė Komunistų partijai ir visomis išgalėmis kovojo prieš bažnyčią. Ji skelbė, kad kiekviena pamoka turi būti ateistinė. Akylai stebėjo mokinius ir mokytojus, ar nesilanko bažnyčioje. Vienuolei Linai tai buvo ypač sunku išverti, tačiau laikėsi iki paskutinio, kol jos kantrybės taurė persipildė – jai buvo liepta paskaityti ateistinę paskaitą mokiniams. Ji atsisakė tai daryti. Po šių įvykių mokytoja išėjo iš mokyklos, o pusbrolis sesei Linai Vilniaus rajone padėjo įsidarbinti lenkų kalba dėstomoje Mozūriškių mokykloje.

Lenkų mokykloje išmoko lenkų kalbą

Pagaliau mokytoja galėjo lengviau atsikvėpti, nes naujoje mokykloje per visus 17 jos darbo metų nė karto nepajuto jokio ateistinio spaudimo. Ten dirbdama išmoko lenkų kalbą, kuria visi mokiniai ir mokytojai, išskyrus seserį Liną, kalbėjo mokykloje, o ir ji pati namuose gyveno su trimis lenkaitėmis. „Išmokusi lenkų kalbą pradėjau kas dvejus metus važinėti į Lenkiją, kur Branevo mieste buvo Šv. Kotryniečių vienuolyno buvęs centras. Ten susitikome vokiškojo Kotryniečių seserų vienuolyno narių, kurios pakvietė apsilankyti ir demokratiniame Berlyne, ten aš vykau tris kartus“, – prisimena pašnekovė.

Paskutiniais mokytojavimo metais Švietimo ministerijoje išsilaikiusi vokiečių kalbos egzaminą Mozūriškėse mokė mokinius ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalbos, o išėjusi į pensiją dar 20 metų mokė tikybos įvairiose Vilniaus mokyklose.

„Dabar, kadangi jau neturiu daug laiko, o domina viskas, tai turiu atsirinkti, skaitau religinę literatūrą. Anksčiau mėgdavau eiti į renginius, koncertus, pasiklausyti paskaitų, dabar negaliu į juos eiti, nes man jau – Dievo karantinas“, – optimistiškai šypsosi vienuolė.

Nors nebeturi nė vieno giminaičio, bet ją gelbsti ir džiugesį teikia draugai, kurių, pasak jos, Dievas jai davė labai daug ir labai gerų.

VU atminties diplomas įsteigtas siekiant prisiminti ir pagerbti tuos, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo neteko galimybės būti VU bendruomenės nariais. Simbolinis diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra 2016 m. VU kilusios ir istoriniu tyrimu paremtos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis.

Vilniaus universiteto informacija