Atminties soduose tarp gyvenimo ir mirties. Pokalbis su tėvu ir dukra fotomenininkais Požerskiais

Kaip fotografija padeda įprasminti netektį ir gedulą išgedėti iki galo? Kokia laidotuvių fotografijos vieta šeimos albume? Kodėl ji yra neatsiejama jo dalis? Kada ateina laikas žiūrėti laidotuvių fotografijas? Apie tai – pokalbyje su fotomenininkais ROMUALDU POŽERSKIU ir MONIKA POŽERSKYTE.

Abu fotografai yra sukūrę su tuo susijusių savo darbų serijų – R. Požerskis „Atminties sodus“ keliaudamas po Žemaitiją, M. Požerskytė – savanoriaudama ir prisidėdama prie iniciatyvos „How I Lay You Down to Sleep“, padėdama šeimoms, nutarusioms gimdyti kūdikius, neišgyvenančius iki poros metų, taip pat kurdama šimtamečių fotografijų ciklą „100 metų kartu“.

Romualdas Požerskis: Galvoju, kaip įvardyti, kaip pajutau mirtį… Man mirtis susisieja su jausmu, kai baigiasi šventė. Dabar skaitydamas dienoraštį atkreipiau dėmesį, kad kai buvau šešiolikos, septyniolikos, aštuoniolikos metų, pas mus namuose būdavo švenčiamos Kazimierinės – didžiulė šeimos šventė. Susirinkdavo tėvų draugai, valgydavo, gerdavo, dainuodavo, šokdavo. Turiu nusifilmavęs kelis tokius vakarus. Ir tada pradėjo šių žmonių mažėti: vienas mirė, paskui kitas. Vakarai baigėsi. Tiesiog supratau, kad išeina tėvų karta ir namuose nelieka švenčių.

Lygiai tokios pačios šventės vėliau būdavo Virginijos, mano žmonos, gimtadieniai. Susirinkdavo tie patys draugai, ta pati kompanija, o po to vėl jų pradėjo mažėti. Iš pradžių neliko vyrų ir rinkdavosi tiktai moterys. O po to šventė namuose pasibaigė. Tyla.

Baigiasi gyvenimiškoji šventė, bet prasideda amžinoji. Jeigu gimsti, tai ir mirsi. 

R. Požerskis: Gyvenimas toks jau yra, kad negali pasirinkti tėvų, negali pasirinkti ligų. Jeigu sveikas, tai viskas gerai. Bet jeigu tragiškas likimas – sunki liga, ankstyva mirtis kūdikystėje, tai atrodo, kad žmogus ištraukė blogą kortą ir jam viskas pasibaigė. Daug likimo žmoguje… Bet yra gimimas, ir yra mirtis. Man šiemet suėjo jubiliejiniai metai, ir mintyse daug ką darydamas jau žinau, kad galbūt tai darau paskutinį kartą. Pasiimu negatyvą spausdinti laboratorijoje ir galvoju: turbūt jo daugiau nebedėsiu į didintuvą, daugiau niekad tos nuotraukos nebespausdinsiu. Žinau, kad man reikia tris ar keturis paskutinius tos nuotraukos egzempliorius atspausdinti, paskui pasirašyti, ir tai viskas – ši nuotrauka mano gyvenime turbūt jau pasibaigė.

Monika Požerskytė: Tėti, klausyk, tu nušvitai! Žinai, kaip Rytuose mokoma – gyvenk šia minute.

R. Požerskis: Tiesiog pradedi skaičiuoti, galvoti, ką dar reikia padaryti ir ko jau nedarysi. Kokias knygas skaitysi ir kokių nebeskaitysi. Kur keliausi, o kur nebe. 

M. Požerskytė: Jeigu gyvensi šimtą septynerius, kaip seniausias šimtametis, kuriuos fotografavau, tai dar daug gyvenimo metų lieka. Iš tikrųjų mirtis šimtamečiams labai šalia. Net jos kvapas visur kur. Jie taip arti tos mirties ir taip jos laukia. Su tokiu pozityvumu. Kalba apie ją kaip apie laisvę. Niekada nebuvau girdėjusi, kad apie mirtį būtų kalbama taip jausmingai – lyg tuoj nutiks kažkas labai gero. Šimtamečiai kalbėjo apie ją su ta pačia emocija, kaip jaunimas kalba apie tolimas keliones.

R. Požerskis: Kai žmonai Virginijai dariau antkapį, dailininkas man prisipažino: esu palaidojęs dvi žmonas ir žinau tokį dalyką: pastatai antkapį, pašventini, ir tada palengvėja, tada supranti, kad jau esi su tuo žmogumi atsiskaitęs. Ir tikrai. Po metų, pašventinus antkapį, gyvenimas man pasidarė ramesnis. Iki tol lyg būčiau gyvenęs nežinomybėje – kur, kas ir kaip bus po tavo mirties? Dabar jau žinau, kurioje vietoje aš gulėsiu. Ten šalia atsigulė ir Rakauskas, ir Macijausko sūnus. Aplink kapinėse jau daug draugų – ir Zalensai, ir Vilpišauskas, visai šalia ir Kęstutis Navakas. Tiesiog tapo ramiau gyventi.

Tradicija fotografuoti laidotuves tebėra gyva, nors gal ir nebe tokia populiari, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius. Kodėl šeimos albume reikalinga turėti artimųjų laidotuvių fotografijas? Kokia fotografijos reikšmė įprasminant gedulą, akimirkas, kurių, regis, niekada nebenorėsi prisiminti?

M. Požerskytė: Atsiradus skaitmeninei fotografijai, kai pasidarė taip paprasta fotografuoti, taip lengva spaudyti mobiliojo kamerą, man atrodo, šeimos albumai iš viso išnyko. Tikrų popierinių nuotraukų žmonės nebeturi išvis. Dar kai reikėjo įdėti pastangų nešti ryškinti juosteles, spausdinti, tada popierinė nuotrauka buvo reikšminga.

O iš tikrųjų turėti popierinį fotografijos variantą, man atrodo, yra labai svarbu. Fotografuoji tam, kad atsimintum. Tos nuotraukos yra tavo dienoraščiai, gyvenimo dalis. Ir laidotuvių taip pat. Nors pats, ko gero, kameros netekties momentais nepakelsi, bet galbūt kažkas kitas. Nereikia tokių nuotraukų žiūrėti iš karto, kai gyvi išėjusių artimųjų prisiminimai. Galbūt iš viso niekada nereikės, bet gal kam nors kada nors prireiks tai pereiti dar kartą, išsiverkti. Svarbu žinoti, kad tai užfiksuota, kad yra tokios nuotraukos, kad pergyvenai. Jos – šeimos albumo dalis. Nesvarbu, kokios kokybės ar profesionalumo – ne apie tai kalbama. Svarbu visą savo šeimos, giminės laikotarpį turėti užfiksuotą popierinių fotografijų albume.

R. Požerskis: Vienas psichologinių fotografijos momentų – nesančiųjų buvimo fenomenas. Žmonių, kurie yra mirę, išėję, iškeliavę. Žiūrint į tokias nuotraukas šie žmonės vėl atsiranda šalia mūsų. Bet tokios nuotraukos psichologiškai, emociškai veikia tik tuos, kurie tuos žmones pažinojo. Jeigu mama žiūri į savo mirusios ar žuvusios mergaitės nuotrauką, ši ją labai veikia, bet žmogaus, nepažinojusio jos, fotografija visai nejaudins.

Šeimos albumo fotografijos yra neparašyti laiškai, atsiminimai, neparašytos autobiografinės istorijos. Fotografijos viena esmių yra tai, kad ji kaip kompiuterinė programa iš tavo atminties kaip iš kompiuterio ištraukia giliai paslėptus tam tikrus failus – ištraukia prisiminimus, tai, ką kažkada jautei, mąstei. Pavyzdžiui, praėjus keleriems metams pažiūri į savo kelionių nuotraukas ir tą kelionę iš karto prisimeni. O visa kita, kas vyko tarp nuotraukų, atmintyje yra išsitrynę.

Monika, jūs prisidedate prie iniciatyvos „How I Lay You Down to Sleep“, kuria siekiama padėti šeimoms, netekusioms kūdikio vos jam gimus ar nutarusioms gimdyti, net jei vaikeliui lemta ilgai negyventi. Kaip jūsų fotografija padeda šioms šeimoms išgyventi gedėjimą, jam pasiruošti?

M. Požerskytė: Iš karto pasakysiu, kieno iniciatyva tai daroma – Laimos Steponavičienės (Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos vadovė – aut. past.). Pasirodo, šalies medicinos lygis ir prestižas pasaulyje vertinamas pagal kūdikių mirštamumo statistiką. Todėl Laima stengiasi daryti viską, kad kūdikių mirčių būtų kuo mažiau. Tai nėra meninis mano projektas, tiesiog savanoriškas darbas padedant tuo, ką moku geriausiai.

Lietuvoje kasmet gimsta apie šimtą vaikų, kuriems lemta mirti iki kelerių metų. Tokia statistika. Šiais laikais, kai žmonės nuo savęs atitolinę mirtį, natūralų gyvenimo ir mirties ratą, labiau skatinama rinktis abortus, „išvalymus“, jeigu vaiko gimimas nesusijęs su gyvybe. Bet yra žmonių, kurie sąmoningai pasirenka tokį gimdymą – kiek jau duota laiko jiems būti su savo kūdikiu, tiek jie ir bus. Ir aš kaip fotografė savanorė galiu ateiti susitikti su tokiomis šeimomis, padėdama joms pereiti dar laukiantį gedulą. Padovanodama nuotraukų. Sudokumentuoju, sudedu jas į voką ir atiduodu šeimai. Pasakydama: kada galėsite, tada atidarykite. Nesiunčiu fotografijų elektroniniu paštu, nes niekada negali žinoti, kur ir pas ką jos paskui atsidurs.

Mano pagalba yra labai maža palyginus su tuo, kiek tokioms šeimoms reikia psichologo pagalbos, artimųjų palaikymo. Bet turėti nuotrauką, atsiminimą – svarbu, tai padeda išgyventi gedulą. Man atrodo, sąmoningas netekties priėmimas, neapsimetinėjimas, kad nieko nebuvo, laidojimo apeigų perėjimas ne per penkias minutes padeda išgedėti iki galo. Paprotys išbūti šalia kūno dvi tris paras negimė iš noro pakankinti žmogų, tai gili tradicija, padedanti pereiti visas gedulo stadijas.

Kartą lankiausi didelėje keliolikos vaikų šeimoje. Ji nusprendė gimdyti kūdikį, kuris dėl ligos išgyvens tik iki poros metų. Fotografuojant vaikelį jautėsi didžiulis šeimos palaikymas: kiekvienas norėjo palaikyti savo brolį, nusifotografuoti su juo, turėti nuotrauką, norėjo ir saviške pasidalinti. Visa šeima kartu dalyvavo tame gedulo ir atsisveikinimo rate. Arba buvo taip, kad kūdikis jau buvo miręs. Tą kartą ėjome kartu su mama į Santariškes jo pasiimti. Moteris nežinojo, nei kur jis, nei kaip atiduodamas – tai buvo neišnešiotukas, delno dydžio kūnelis. Stovėjau šalia jos ir sakiau: aš nežinau… Nevaidinu, negaliu planuoti, galiu tik dokumentuoti tai, ką matau. 

Po kelių mėnesių nuo susitikimo gavau atsakymą, kad fotografijos padėjo išsiverkti. Nes tos dienos, kai paimi kūną, tikrai juodos.

Monika, kaip psichologiškai pasiruošiate šiems susitikimams?

M. Požerskytė: Svarbu neskubėti, žmonės turi jausti, kad esi reikalingas. Jeigu jaus, kad turi kažkur lėkti, niekada neatsipalaiduos. Turi atvažiuoti ir būti lėtai, ilgai. Kitaip nesukursi istorijos. Dėl to pasaulyje patys įdomiausi ir stipriausi yra šeimos narių projektai. Tai įkvėpimo šaltinis visiems, kurie ieško idėjų panašiems projektams. Jos gali būti labai arti. Galima važiuoti savanoriauti į Afriką, bet galbūt pagalbos šiuo metu reikia tavo kaimynui, ir tu apie tai gali papasakoti istoriją.

Romualdai, jutubo kanale galima atrasti ir pasižiūrėti jūsų fotografijų seriją „Atminties sodai“. Kokios jums tąsyk pasirodė žemaičių laidotuvės? Ką iš jų būtinai norėjote perkelti į fotografiją?

R. Požerskis: 1984 metais su Mikučiu ir keliais Kauno dailininkais važinėjome po Žemaitiją, lankėmės mažuose bažnytkaimiuose, vaikštinėjome po kapines. Ir Mikutis man tada pasakė: kapinės – tai sodai, kurie sužadina mūsų atmintį. Žodį „sodai“ vokiečiai tapatina su rojumi. Iš to kilo šios mano fotografijų serijos pavadinimas – „Atminties sodai“. Tai vieta, kur žmonės prisimena savo gyvenimą ir savo mirusiuosius. Vieta, kur gali apmąstyti savo darbus, poziciją, prisiminti, atsiskaityti sau pačiam.

Tos Žemaitijos vietos labai įdomios. Bažnytėlės, varpinės, kapinės. Vaikštinėdamas ten pavakariais susipažinau su skruzdėlytėmis – taip vadinamos moteriškės, kurios ateina vakarais į kapines palaistyti gėlių. Kiekviena – su savo laistytuvu, kiekviena turi savo maršrutą. Jos eina, o aš paskui seku, fotografuoju. O tada prasideda istorijų pasakojimai. Keliose vietose susipažinau su duobkasiais. Tai pasiklausęs jų istorijų supranti, kad kiekvienas antkapis – lobis rašyti romanus. Vienas pasakojo, kaip tėvas su sūnumi kasė duobę, tėvas pavargo ir atsigulė į iškastą duobę truputėlį pamiegoti. Atėjo porelė, pradėjo bučiuotis, glamonėtis. Žmogus išlindo, sako, atsiprašau, o porelė kad dės į kojas… Pasaulis be galo įdomus. Pažįstame tik labai nedidelę dalelę jo. Važinėdamas, kalbėdamasis su žmonėmis gali sužinoti labai daug įdomaus.

Kaimo žmogaus gyvenime yra kelios labai svarbios šventės, kai jis pasiruošia psichologiškai, pasipuošia savo pačiais geriausiais drabužiais – krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Laidotuvės – kaip ir atlaidai. Žmonės žino, kad jos truks tris dienas, kad naktį bus giedami Kalnai. Ir tie žemaičių Kalnų giedojimai – tai tokia apeiga, kai, atrodo, visiems susirinkus vyksta paskutinė pasaulio vakarienė, atrodo, kad pasaulis tuoj išnyks. Žmonės visiškai atsidavę dvi tris valandas toms giesmėms – tas jų žvilgsnis, sėdėsena… Mane be galo jaudino tokie tvirti žemaičių, savarankiškų, laisvų žmonių ritualai, pilni vidinės ramybės ir stiprybės.

O būti ir fotografuoti žmones – sudėtingi psichologiniai dalykai. Lygiai taip pat, kaip ir Monika sako. Stengiuosi būti nematomas, nejudu su fotoaparatu greitai, nešoku prie žmonių, išsitraukęs fotoaparatą dar ilgokai apžiūrinėju, kad žmonės pamatytų, jog aš fotografuosiu. Jie turi matyti, kad aš esu kartu su jais, kad psichologiškai esu kartu su jais. Paskui jie nustoja mane matyti, ir aš tampu reikalingas. Toks pats reikalingas kaip tie muzikantai, kurie per laidotuves triūbas pučia, ar moteriškės, kurios atneša giedotojams ant stalo vandens atsigerti, kad balsai geriau skambėtų.

Man šios jūsų fotografijos visų pirma yra apie labai arti mirties esantį gyvenimą, kad mirties šventė neįmanoma be gyvenimo šventės.

R. Požerskis: Su Monika kartą esame fotografavę Šv. Kazimiero kapines Čikagoje. Ten ant antkapių – labai daug portretų, ir aš, pamenu, net pasakiau, kad tai pati didžiausia nuolat veikianti fotografijos portretų galerija. O portretuose – patys svarbiausi gyvenimo įvykiai. Moterų vestuvių portretų serija. Kūdikių, nufotografuotų karstuose. Ir senukų, irgi gulinčių karstuose.

M. Požerskytė: Tėti, gal esu pasakojusi. Kaip buvom su vyru Sardinijoje, užėjome į labai senas kapines, ir ten ant antkapių buvo uždėtos nuotraukos iš laimingiausių, linksmiausių žmogaus metų: vienas šypsosi pagavęs dvi didžiules žuvis, kitoje nuotraukoje moteris guli šezlonge prie jūros, kita išsišiepusi prie eglutės. Įsivaizduokit, ant antkapių – pati linksmiausia gyvenimo šventė! 

Kur link judviejų žvilgsnį nukreipė dabarties laikas – pandemija, irgi paženklinta mirties? 

R. Požerskis: Aš archyvus pradėjau tvarkyti. Sutvarkiau didelį segtuvą, kuris vadinasi „Degantis žmogus“. Daug metų, atrodo, devynerius, šią seriją fotografavau, ir nebuvo segtuvas tvarkytas. Taip pat atradau dėžutę su kontaktais, ant kurios buvo parašyta „Menininkai“. Pradėjau žiūrėti, ir pasirodė, kad turiu apie devynis tūkstančius analoginių kadrų su draugais, kolegomis, iš parodų atidarymų, kuriuos esu fiksavęs nuo 1974 metų. Rinkau tuos kadrus, skenavau, retušavau, padariau parodą ir išleidau knygą „Menininkai ir Mūzos“. Todėl man pandemija buvo dėkingas laikas archyvams tvarkyti – neskubėti, nelėkti.

M. Požerskytė: Aš vienintelį gerą darbą padariau – į vieną albumą sudėjau mūsų šeimos visų kelionių nuotraukas, iš kiekvienos kelionės – po kelis atvartus atsiminimui.