Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atminties šuoliai ir Velykų šviesa

Tai nuo šiol bus man velykinė knyga. Atsiradusi per patį Didžiosios savaitės tirštumą ir šventumą. Ieškojau kelerius metus. „Pionierių vadovo knyga“, 1948 metai, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla Kaune. Sužinojau, kad bibliofilinė retenybė, brangi. Išėjo vėliau dar bene du leidimai. Bet man reikėjo šito viršelio, tvarkingo, nenušiurusio.

Aišku, kolekcininkai ją vertina ne dėl turinio. Gal nedidelis tiražas. Arba po Kovo 11-osios buvo kokia akcija, vežė ir metė į laužą kartu su kita tarybine makulatūra. Antai rusiškomis raidėmis, graždanka, spausdintos maldaknygės, kantičkos, elementoriai irgi baisi retenybė, nes Valančius buvo liepęs kunigams rinkti ir deginti kaip bedieviškus raštus. Sovietmečio atributika, knygos, filmai, rodos, ateina į madą. Jaunoji karta pažiūri, pavarto ir nesupranta, kas ten blogo.   

Pritariu jiems. Bet man tos knygos trūko dėl kitų priežasčių. Grąžinu sau savo vaikystės bibliotekėlę. Per visokį kraustymąsi išsisklaidė, dingo, buvo nurungta kitų, svarbesnių, knygų gausybės. Paskui vieną dieną aiktelėjau: žalia lietuviškų pasakų knyga, skaityta prieš keliasdešimt metų, mano rankose veikia tarytum laiko mašina. Kiekviena jos iliustracija, teksto išdėstymas, net šriftas buvo nukopijuota atmintyje visiems laikams. Atpažįstu veikėjų veidus ir drabužius, gamtovaizdį, situacijas. Žinau, prisimenu kiekvieną mintį ir jausmą, sukilusį anuomet toje ar kitoje knygos vietoje. Ir taip vėliau su kiekviena vaikystės knyga.

Pinigų anais laikais trūko, tai ir tos bibliotekėlės, aišku, buvo menkos. Gaudavai knygą dovanų per gimtadienius ar Naujuosius metus. Mokykloje knygas dovanodavo už gerą mokslą ar visuomeninę veiklą, sporto pasiekimus. Dar vadovėliai, „Genio“ žurnalas. Kelis senus, irgi gerai pažįstamus numerius parsivežiau iš Amerikos, matyt, siųsdavo ten lituanistinėms mokykloms. Vieną vaikystės knygą radau Užupio kavinėje. Dabar daug kur šalia kavos yra lentynos su knygomis, tokia namų interjero imitacija. Kitas ir paskaitinėja. Žiūriu, pažįstamas viršelis. O viduje užrašas senelės ranka. Niekas nežinojo, kaip ir iš kur ta knygutė ten pateko. Užupyje gyveno keli klasės draugai, turbūt jiems buvau paskolinęs. Apsuko ratą ir sugrįžo.

Manytum, kad vaikystės sentimentai, prabėgusio laiko ilgesys. Bet gal ir kas daugiau. Pavyzdžiui, supratau, kodėl mergaitė, kurią įsimylėjau antroje klasėje, buvo ta, o ne kita. Surandu dabar jos atvaizdą knygoje „Arklys be galvos“. Būtų ir daugiau panašių atvejų. Arba viena ilga draugystė užsimezgė dėl to, kad tarp kažkokių iliustracijų buvau kažkada seniai jau matęs būsimo draugo judesį ir veido išraišką. Visokie kilnūs karaliūnai, kovotojai už teisybę ir laisvę irgi, išlipę iš knygų, padarė savo darbą.   

Nežinia, kas būtų kitaip, jeigu tarp vaikystės knygų būtų buvę ir religinės literatūros, katalikiškų prieškario žurnalų, šventų paveikslų. Namie buvo tik viena ar dvi prosenelės maldaknygės didžiulėmis raidėmis, be piešinių, netgi be abrozdėlių, taigi vaikams neįdomios. Užtat gerai žinau, iš kur ateina neblėstanti meilė Vilniaus bažnyčioms. Tai nuotraukos iš didelio rudo Vilniaus albumo, ištyrinėtos iki smulkmenų. Buvo keista, kad bažnyčios tokios gražios, laikomos miesto pasididžiavimu, bet kai nueini pasižiūrėti, jų durys amžinai uždarytos, langai tamsūs. Magėjo žūtbūt patekti į vidų. Ir vieną dieną pavyko. 

O kaip „Pionierių vadovo knyga“? Pretekstas atgailauti už savo pionierišką vaikystę? Kad patiko stovyklauti, žaisti ir maudytis, mušti būgną, deklamuoti eilėraščius apie „didį spalį“? Įdomu, kad atsimenu jausmus baltajam vilkui, Joneliui kvaileliui ir trims piemenėliams, o apie Leniną su Stalinu – tuščia. Neegzistavo jie nei gerai, nei blogai, nepaisant visų portretų ir citatų. Kai dabar vieną vakarą kantriai perverčiau „Pionierių vadovo knygą“, visus 472 puslapius, buvo nuostabu, kad tiek daug kitados sulindo į vaikišką galvelę. Nepraleista nieko. Kaip pasistatyti iš eglišakių palapinę, kaip dėti malkas į laužą, įkurti ugnį be degtukų, užkaisti puodą, išsidžiovinti šlapius batus, nešti susižeidusį draugą, surengti namų teatrą, žaisti karą, plaukti, skaityti daug knygų, būti romantiškam. Viskas pravertė ir gal toliau pravers. Kartu su citata iš Lenino: „Reikia svajoti.“ Lygiai to dabar moko ir popiežius Pranciškus. Beje, knyga propagandinė, pilna tarybinės ideologijos, tačiau nėra nė žodžio prieš Bažnyčią ir tikėjimą. 1948-ieji Lietuvoje buvo išskirtiniai bažnyčių uždarinėjimo metai. Kunigus siuntė į kalėjimą už katekizmo pamokas. Gal pionieriams iš tiesų galiojo sąžinės laisvė? 

Bet labiausiai patinka šios knygos viršelis. Laimingų pionierių būrys. Užuomina į palaikymą ir draugystę. Ant peties – draugo ranka. Dailios pionieriškos kasytės, mėlyni kaspinėliai. Saulėje įdegę kūnai. Trumpų kelnių niekada nemėgau, bet balti marškiniai – dieviškai gražu. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors vis dar karantininis režimas ir mišios – kone pogrindyje, per Velyknakčio pamaldas Bernardinuose penkiolika jaunų žmonių galėjo priimti krikštą. (Žinoma, kaukės, saugūs atstumai ir visa kita.) Bažnyčios prieblandoje švyti balti marškiniai. Paskui kažin kas iš buvusių arčiau kalbėjo, kad vienas vaikinas krikšto metu verkė ir verkė. Linkiu jam neužmiršti nei tos nakties, nei vandens, nei marškinių baltumo. 

Juk pirmieji velykiniai renginiai Jeruzalėje – tai prisiminimų seansai. Atsistojo Petras ir sako: „Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, Dievas padarė Viešpačiu.“ Pauliaus laiške iš kalėjimo, jau visai prieš mirtį, patarimas jo jaunam mokiniui: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų.“

Taip prisimindami Jėzų ir visa, kas buvo, ir gyvename toliau. Net per pandemijas.