Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Atminties tarpininkai ir atminties tarpai: Holokausto Lietuvoje vaizdinių revizija

Tekstas perpublikuojamas iš 2020 m. aštuntojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Gintarė Malinauskaitė, Mediated Memories: Narratives and Iconographies of the Holocaust in Lithuania, serija Studien zur Ostmitteleuropaforschung, t. 46, Marburg: Verlag Herder Institut, 2019, 300 p.

Kiekvienas rašantysis, įžengiantis į XX a. istorinės atminties lauką, neišvengiamai tampa tos pačios istorinės atminties formavimo dalyviu. Net ir toks akademiškai solidus ir gausiu istoriografiniu žinojimu bei dar gausesne šaltinių baze paremtas tyrimas kaip Gintarės Malinauskaitės Mediated Memories: Narratives and Iconographies of the Holocaust in Lithuania nėra tik tyrimas – tai kartu ir apmąstymas, kaip ir kodėl Lietuvoje bei tarp Lietuvos išeivių (lietuvių ir žydų) kalbama apie Holokaustą ir jo istorijos Lietuvoje kontroversijas.

Ši išsami studija temoje pasimetusį skaitytoją užverčia gausia faktografine informacija ir tikrai nėra lengvas vakaro skaitinys. Tačiau Holokausto istorija ir jos atminties Lietuvoje bei pasaulyje problematika besidominčiam skaitytojui ji tampa naudingu pažinimo įrankiu, kai itin struktūruotai pristatoma Holokausto Lietuvoje memorializacijos istorija ir jos etapai, o galiausiai nagrinėjamas ir temos reprezentavimas per vizualinius šaltinius, kuris taip pat reikalauja jau išankstinio kontekstinio supratimo.

Mokslininkės pasirinkto tyrimo prieiga gana paini – nors sveikintina, kad pati autorė primygtinai nepabrėžinėja tyrimo tarpdiscipliniškumo ir iš to gimstančių unikalių temos atradimo taškų, tačiau tas tarpdiscipliniškumas, kai derinama ankstesnio periodo istoriografijos apžvalga ir analizė, medijų po 1990 m. Lietuvoje tyrimas, įvairios ikonografinės medžiagos Holokausto Lietuvoje tema pristatymas ir perteikimas bei galiausiai paliečiami netgi lyčių studijų (gender studies) aspektai, reflektuojant moterų ir vaikų vaizdinių Holokauste pristatymą, tarsi reikalauja atskiro susiejimo, paaiškinimo, ir verčia klausti, ar tyrimas nebūtų buvęs vientisesnis pasirenkant tik kelis iš minėtųjų analizės kampų.

Dabar skaitytojas kartais tik suerzinamas – probėgšmiais, vos keletu pastraipų paliečiant tam tik­ras temas, prie jų ilgiau nesustojant – o temos tikrai įdomios ir intriguojančios (pavyzdžiui, apie žydų moterų dalyvavimą rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metais). Čia daugiausia kritikos strėlių skrieja būtent link minėtųjų lyčių studijų aspektų įtraukimo į tyrimą – jis kaip ir yra, to nuneigti negali, bet tik formalistiškai ir sporadiškai. Nors, praėjus tam pirminiam skaitytojo susierzinimui dėl per mažai patenkinto žinojimo, galima į tai pasižiūrėti ir kaip į metamą iššūkį pasidomėti suintrigavusiomis temomis ir už šio tyrimo ribų.

Autorė pabrėžia, kad analizei pasirinktas laikotarpis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., tačiau sąlyginai daug dėmesio skiriama ir istorinei kontekstinei analizei – nuolat balansuojama tarp klasikinės istorinės studijos ir atminties studijų. Ar balansas išlaikomas? Visa pirmoji knygos dalis aptaria Holokausto memorializaciją sovietmečiu ir tuo pačiu laikotarpiu tarp Lietuvos išeivių. Žinoma, tai savaime suprantamas kelias, siekiant pažinti, nuo ko gi atsispyrė 1990-ųjų Lietuvos istorinė atmintis apie Holokaustą.

Visgi tai yra ir pati problemiškiausia šiaip jau moksliškai objektyvia laikytinos studijos dalis. Joje autorei drąsiai bebadant pirštu į sudėtingas, bet menkai ar vienpusiškai tirtas Holokausto istorijos Lietuvoje temas, pro tą badymą prasimuša ir tyrėjos vertybiniai autoritetai – Lietuvos Holokausto istorijos supratimą uždominuoja prof. Sauliaus Sužiedėlio vertinimas, kuris kartais paremiamas dar ir filosofo Leonido Donskio Holokausto įvykių apmąstymu. Ar tai problema? Tik­rai ne, jei kalbėsime apie tyrėjo teisę pasirinkti savo atstovaujamą poziciją, bet būtent kalbant apie Holokausto atminčių mediaciją, šis tekstas pats tampa šio lauko žaidėju ir gali būti skaitomas tiek kaip istorinės atminties studija, tiek kaip Holokausto Lietuvoje istorinis pasakojimas, pateiktas ne standartiniu, naratyvistiniu formatu.

Vis dėlto kaip kertinis tyrimo ir pasakojimo dėmuo pristatoma būtent Holokausto vizualinių vaizdinių ir jų ištransliavimo visuomenei analizė, tad iki jos vedantis pasakojimas kuria įtampą ir didina lūkesčius. Visiškai suprantamas ir pagirtinas atskiro istorinio memorializacijos konteksto pateikimo poreikis. Tačiau kitoje dalyje esanti Holokausto memorializacijos periodizacija Lietuvoje tik po 1990 m. iki nūdienos galėjo būti apjungta su vaizdinių analize, taip kuriant integralesnį pasakojimą.

Problemiškas ir pats memorializacijos etapų pateikimas – jis remiasi dviem esminiais politiniais įvykiais – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1990 m. ir Lietuvos integracija į Europos Sąjungą bei NATO 2004 m. Tai sporadiškai paliečia keletą su atminties politika susijusių diskusijų vėlesniais metais (2008–2010), tačiau ties tuo ir užsibaigia, be paaiškinimo nubraukdamas Holokausto memorializacijos politiką po 2010 m. Taip sukuriamas klaidingas įspūdis, kad ištisą dešimtmetį, iki pat šiandienos Lietuvoje Holokausto atminties politika yra užstrigusi ir nekinta tame trečiajame oficialiajame ar parodomajame Lietuvos stojimo į ES ir NATO etape.

Individualios Holokausto atminties iniciatyvos, susilaukiančios tiek visuomeninio, tiek valstybinio palaikymo, karštakošiškos viešojo diskurso diskusijos Holokausto Lietuvoje istorijos klausimais ir didesnės dalies Lietuvos piliečių ne žydų įsitraukimas į šiuos Holokausto memorializacijos procesus leidžia preziumuoti, kad Holokausto memorializacija Lietuvoje pamažu pereina į kitą – individualių iniciatyvų ir asmeninio santykio su šia tragedija formavimosi tarp įvairių Lietuvos visuomenės grupių – etapą. Tas santykis nebūtinai pozityvus, tačiau savo individualumu ir asmenine refleksija esmingai skiriasi nuo Lietuvoje pirmaisiais dešimtmečiais valstybinės politikos (ar jos nebuvimo) formuotos Holokausto atminties ir iš viršaus primetamų to formavimo praktikų.

EPA nuotrauka

Labiausiai šioje studijoje intriguoja ir naujų įžvalgų žada (ir duoda) vizualinio Holokausto istorijos atvaizdavimo analizė. Tyrėja žvelgia į vizualinius Holokausto istorijos vaizdinius kaip į laisvesnę, mažiau cenzūros gavusią galimybę perteikti istorinę realybę ir iš jų bando konstruoti atskirus šios tragedijos Lietuvoje pasakojimus bei parodyti, kaip jie yra įdarbinami ir funkcio­nuoja Lietuvos visuomenėje po 1990 m.

Tai, kad šiai užduočiai pasitelkiama tiek vienalaikė Holokausto fotografinių liudijimų (tiek aukų, tiek budelių kameromis fiksuotų) medžiaga, tiek poholokaustiniai dokumentiniai video siužetai, yra ir privalumas (nes įdomu ir vertinga pamatyti tą vizualinį pristatymo įvairiapusiškumą), ir trūkumas (nes tai aiškiai, kaip ir pati Malinauskaitė identifikuoja, skirtingomis sąlygomis ir su skirtinga motyvacija atsiradę vaizdiniai). Vis dėlto reikšmingiausia, kaip tekste pavyksta atskleisti Holokausto atminties perdavimo per šiuos vizualinius istorinius šaltinius betarpiškumą, išeinantį už Holokausto istorijos Lietuvoje ribų. Kartu šis tyrimas parodo Holokausto atminties kaip bendraeuropinės atminties svarbą akcentuodamas, kad Lietuvos Holokausto atmintis nėra „vieniša“ ir jos perdavimo ar įtvirtinimo praktikoms itin reikšmingos tiek bendraeuropinės, tiek pasaulinės iniciatyvos.

Papildomo apmąstymo reikalauja Malinauskaitės tyrime keliskart atkartojamas teiginys, kad po 1990 m. Holokausto tema Lietuvoje atsiranda kaip viena iš konkuruojančių Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje atminties temų. Verta pabrėžti, kad tai nėra vien knygos autorės pastebėjimas, jis atliepia Lietuvos atminties studijų diskursui būdingą poziciją, matyt, perimtą iš prancūzų filosofo Paulio Ricoeuro pasiūlytos konkuruojančių atminčių koncepcijos.

Su lietuvių trauminių patirčių sovietinių trėmimų ar partizaninio pasipriešinimo sovietams metu konkuruojančią Holokausto atmintį skirtingais aspektais savo darbuose pabrėžia ir kiti Holokausto istorijos ir atminties Lietuvoje tyrėjai (pirmi ir ryškūs, bet tikrai ne vieninteliai, atmintyje iškylantys šios koncepcijos taikymo pavyzdžiai – Hektoro Vitkaus, Dainiaus Noreikos, Šarūnės Sederavičiūtės, Aurelijos Mykolaitytės tyrimai). Kodėl gi ši konkuruojančių atminčių samprata gali būti tik sąlyginai taikoma kalbant apie Holokausto Lietuvoje atmintį? Nes tik pačios temos supratimo viduje konkuruoja tam tikri siužetai (ypač dėl lietuvių kolaboravimo su naciais, o žydų – su sovietais), tačiau pati Holokausto istorija Lietuvoje, kol yra daugiausia viešojoje erdvėje ir politikoje suprantama kaip „kitos“ grupės – žydų, o ne visų Lietuvos piliečių istorijos dalis, net neturi galimybės įžengti į tų kitų, tariamai Lietuvai aktualesnių, Antrojo pasaulinio karo siužetų konkurencinį lauką.

Nuolat viešajame diskurse pasirodant kritikai, kad lietuvių tyrėjai nepakankamai plačiajai pasaulio rinkai pristato savo tyrimus sudėtingomis XX a. istorijos ir atminties temomis, Gintarės Malinauskaitės anglų kalba publikuotas tyrimas papildo ne tik Lietuvos atminties studijas Holokausto tema, bet ir žengia žingsnį vakarietiškoje aplinkoje, akademiškai konkuruodamas su publicistiniu vanagaitišku Holokausto Lietuvoje žinojimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.