Atnaujinta istorinė Bernardinų vienuolyno ansamblio tvora

Darbai baigti: tvora stabilizuota, restauruotos išlikusios kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, atkurti sunykę elementai.

„Šis gynybinės  sienos dalies sutvarkymas svarbus ir miestui, ir vienuolijai. Visas statinių ansamblis – vertingas kultūros paminklas, sulaukiantis didelio taip pat ir užsienio svečių, piligrimų dėmesio, o trūkusi tvora badė akis kaip žaizda. Dabar vaizdas visai kitoks. Tiesa, dėl ankstesnio rangovo darbų tempo ir kokybės buvo kilę problemų, tačiau aktyvus Kultūros infrastruktūros centro (KIC) dėmesys pakeitė situaciją mūsų objekte: pakeitus rangovą darbai sparčiai pajudėjo pirmyn.

Visa komanda: KIC specialistai, ekspertai, rangovo žmonės dirbo profesionaliai, įsiklausydami ir girdėdami vieni kitus, buvo atsižvelgta ir į mažesniųjų brolių prašymus, pastabas“, – džiaugėsi sėkmingu bendradarbiavimu ir nuveiktais darbais Aleksejus Bočiarovas, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ekonomo pavaduotojas.

Tvoros istorijai – 600 metų

Tvoros tvarkybos darbų projekto architektūros tyrimuose pateikti faktai primena, kuo šis ansamblis svarbus ir vertingas Vilniui, visos mūsų šalies istorijai.

1469 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis atvykusiems į Vilnių mažesniesiems broliams pranciškonams (bernardinams) dovanojo žemės netoli savo rūmų, leisdamas jiems Švč. Mergelės Marijos garbei statyti bažnyčią ir vienuolyną. Apie 1490 metus bažnyčios statybos buvo baigtos, tik netrukus didelę jos dalį teko griauti ir atstatyti iš naujo, nes dėl konstrukcinių klaidų sienoje atsirado plyšių, pradėjo griūti skliautai. 1506–1516 metais iškilusi bažnyčia pašventinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu. 1516–1525 metais pietinėje ansamblio pusėje buvo pastatyta pirmoji tvora, vėliau ji rekonstruota, papildyta nišomis.

XVI amžiuje Bernardinų ansamblis tapo miesto gynybinės sistemos dalimi, pietinėje pusėje prie Vilnios iškilo gynybinės sienos Bernardinų vartai. Pats ansamblis užėmė visą Vilnios kilpą, čia buvo ir vienuolyno daržas bei sodas, priešais bažnyčios fasadą driekėsi ilgas, siauras netaisyklingos formos šventorius, kurį nuo buvusios Bernardinų gatvės, vedusios link gynybinės sienos vartų, skyrė mūrinė tvora. 1610 metais šalia tvoros buvo pastatyta Kristaus laiptų koplyčia.

XVII amžiuje vienuolyno kompleksą nusiaubė Maskvos armija. 1676 metais atstatyta bažnyčia pavadinta dvigubu Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio vardu. Prie remonto darbų daug prisidėjo LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Mykolas Pacas.

1834 metais dalis mūrinės šventoriaus tvoros su didžiaisiais vartais buvo nugriauta, patekti į bažnyčią buvo galima pro mažuosius vartelius. Tačiau tai buvo menka problema, nes prasidėjo sunkūs laikai – 1864 metais po sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Po kelerių metų pro pat Šv. Onos bažnyčią nutiesta gatvė perkirto vienuolyno sodą ir šventorių suardydama išorinį trijų pranciškoniškų vienuolynų ir bažnyčių ansamblį.

1919 metais buvo parengtas vienuolyno rekonstrukcijos projektas, pritaikant jį Vilniaus dailės dirbtuvėms, pagal jį atlikti pritaikymo darbai. 1949 metais Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta, vėliau ji atiduota Vilniaus dailės akademijai ir paversta sandėliu.

1994 metais į bažnyčią vėl sugrįžo Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai, jų iniciatyva iki šiol tęsiami ansamblio restauravimo darbai.

Sienos detalės primins vienuolynų istoriją

2019 metais savo eilės sulaukė ansamblio pietinė ir vakarinė šventoriaus dalis. Prieš pradedant darbus 2017 metais buvo atlikti Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bei Šv. Onos bažnyčių ir Bernardinų vienuolyno statinių ansamblio šventoriaus tvoros su vartais ir Kristaus laiptų koplyčios pietvakarių fasado sienos žvalgomieji archeologiniai, geologiniai, konstrukcijų, tinko ir skiedinių cheminės sudėties bei užterštumo, polichromijos, architektūros tyrimai, pateiktos specialistų rekomendacijos dėl tvarkybos darbų.

„Konstrukcijų tyrimais nustatyta, kad pagrindinė tvoros defektų priežastis, dėl kurios ji skilo ir griuvo, buvo nepatikimi tvoros pamatai. Todėl reikėjo stabilizuoti, sustiprinti tvoros pamatus, tai pirmiausia ir buvo padaryta. Po to taikant specialiąsias technologijas buvo restauruota dalis vertingo XVI–XIX amžiaus mūro, o negrįžtamai laiko paveikti mūro fragmentai atstatyti autentiškomis tvoros plytomis, restauruoti dekoro elementai bei tinko apdaila. Išardžius sovietinių laikų mūrą buvo atidengtas XVII amžiaus įėjimas į šventorių, restauruoti angokraščiai su puošyba ir įrengti varteliai“, – pasakojo apie padarytus darbus juos organizavusio Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatul.

Taip pat buvo pakeistos keraminės tvoros viršaus čerpės, nudažyti fasadai, atstatyta atgrinda prie tvoros.

Tvarkybos darbų projekto uždaviniai buvo ne tik kaip išsaugoti ir restauruoti šventoriaus tvorą, bet ir kuo geriau atskleisti ansamblio istoriją.

„Pavyzdžiui, XVII amžiuje Bernardinų bažnyčią ir kitoje Vilnios pusėje įsikūrusį Užupio bernardinių vienuolyną jungė tiltas su dengta galerija, kuriuo vienuolės patekdavo tiesiai į antrąjį bažnyčios aukštą ir čia pro specialų langelį galėjo priimti šventąją Komuniją. XIX amžiaus antrojoje pusėje galerija buvo nugriauta. Šventoriuje yra išlikusi galerijos dalis ir jungtis su bažnyčia, o už tvoros vietoje buvusios jungties XX amžiaus rekonstrukcijų metu buvo įrengtas gelžbetoninis kontraforsas.

Tvarkybos darbų projekte pasiūliau suformuoti buvusios galerijos trąsos tęsinį ir iš tinko suformuoti nedidelę arką, kuri būtų tarsi užuomina to koridoriaus, vedusio į kitą Vilnios pusę“, – pasakojo projektą rengusi projekto vadovė ir architektė Daina Vanagaitė Garbanovienė, KIC projektavimo vadovė.

2019 metais pradėti tvarkybos darbai baigti šių metų rugsėjį.

Atliktų darbų vertė kiek daugiau nei 259 tūkst. eurų. Darbai finansuoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (Paveldotvarkos) programos lėšomis.

Kultūros infrastruktūros centro informacija