Atnaujinta Šv. Juozapo litanija: ką tai reiškia?

Bartolomé Estebanas Murillo, „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“ (fragmentas), apie 1675 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gegužės 1 d., švenčiant Šv. Juozapo Darbininko laisvą minėjimą, buvo paskelbtas Šventojo Sosto Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos laiškas vyskupų konferencijų pirmininkams. Juo pranešta, kad, popiežiui Pranciškui sutinkant, Šv. Juozapo litanija atnaujinama septyniomis invokacijomis, paimtomis iš Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir dabartinio pontifiko raštų apie Marijos Sužadėtinį. Tai ne tik džiugi naujiena šio šventojo metais, bet ir retas reiškinys – nes iš viešam kultui patvirtintų litanijų dažniausiai atnaujinama tik Mergelės Marijos garbei skirtoji.

Laiške paaiškinama, kad šis atnaujinimas yra skirtas Šv. Juozapo metams įprasminti ir išpildyti Pranciškaus troškimą, kad būtų padidintas pamaldumas bei meilė šiam šventajam, kuris mylėjo Jėzų tėvo širdimi. Įdomu, kad Kongregacijos laiške paminima, jog vyskupų konferencijoms nereikia gauti invokacijų vertimo patvirtinimo iš Vatikano, ir leidžiama, kad kiekviena vietinė Bažnyčia, jei tik yra noro, pridėtų savus kreipinius. Tad teoriškai ir mūsų Vyskupų konferencija gali nuspręsti litaniją papildyti ir kitais kreipiniais.

Naujos invokacijos

Jos yra šios:

Custos Redemptoris (Atpirkėjo Globėjau) – paimta iš Jono Pauliaus adhortacijos Redemptoris Custos. Taip išryškinamas Juozapo misijos Išganymo plane išskirtinumas;

Serve Christi (Kristaus Tarne) – iš Pauliaus VI homilijos. Kaip Marija yra Viešpaties tarnaitė, visada klusniai vykdžiusi Jo valią, taip ir Juozapas yra Kristaus tarnas;

Minister salutis (Išganymo Tarne) – iš šv. Jono Auksaburnio raštų. Rūpindamasis Išganytoju, Juozapas slėpiningu būdu įsitraukė į Išganymo misiją;

Fulcimen in difficultatibus (Pagalbininke sunkumuose) – popiežiaus Pranciškaus mintis iš apaštalinio laiško Patris Corde, išreiškianti ilgaamžę tradiciją, kad Juozapas padeda visuose reikaluose;

Patrone exsulum, afflictorum, pauperum (Tremtinių, Kenčiančiųjų, Vargstančiųjų Globėjau) – šie trys titulai paimti iš to paties laiško, atspindi tas jautrias socialines sritis, kurioms meldžiama Juozapo globos.

Kun. Robertas Urbonavičius. Kauno Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) parapijos nuotrauka

O kas yra litanija?

Neabejotinai dauguma iš mūsų galėtume apibūdinti, kas yra litanija, tačiau ne visi atsakytų, ką šis terminas reiškia ir kokia šios pamaldumo praktikos istorija.

Žodis litanija yra kilęs iš graikų kalbos termino λιτανεία ir reiškia „maldavimai“. Litanijos gimimas – IV amžiaus Antiochijos Bažnyčia, kur, sekant 136 psalmės pavyzdžiu, buvo giedami įvairūs maldavimai, į kuriuos atsakoma Κύριε ελέησον – „Viešpatie, pasigailėk / išklausyk.“ Antikiniame pasaulyje šiuo šūksniu buvo sveikinamas valdovas, o krikščionys šiam maldavimui suteikė naują prasmę.

V amžiuje, kuomet ši pamaldumo forma išplito tiek Rytuose, tiek Vakaruose, imtos rengti procesijos, kurių metu giedotos litanijos – įvairūs kreipiniai su minėtu maldavimu. 590 m., Romoje siaučiant marui, popiežius Grigalius Didysis surengė maldavimų procesiją, kuriose šauktasi šventųjų užtarimo – taip gimė pati seniausia, Visų Šventųjų, litanija.

Ilgainiui ši maldos forma buvo taip pamėgta, kad imta kurti litanijas įvairiems šventiesiems. XVII a. pradžioje buvo žinoma apie 80 įvairių litanijų, kurių kreipiniai dažnai buvo doktriniškai klaidinantys. Todėl 1601 m. popiežius Klemensas VIII uždraudė kurti naujas litanijas ir leido naudoti tik dvi: Visų Šventųjų bei Mergelės Marijos. Tačiau dauguma vyskupų manė, kad privačiam naudojimui užtenka ir vietos vyskupo leidimo, todėl litanijos buvo platinamos ir toliau. Ilgainiui Vatikanas patvirtino dar kelias litanijas viešam naudojimui, ir dabar tokių yra šešios: Švč. Jėzaus Vardo, Švč. Jėzaus Širdies, Brangiausiojo Kristaus Kraujo, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo ir Visų Šventųjų.

Nežinomas Vilniaus meno mokyklos tapytojas (XIX a., Lietuva), „Šv. Juozapas“ (XIX a. 2–6 deš., fragmentas). Meno rinkos agentūros nuotrauka

Juozapo litanijos istorija

Atpirkėjo Globėjas Bažnyčioje iš šešėlio išlindo tik XV–XVI amžiuje ir jo kultą ypač platino šv. Teresės Avilietės reformuotieji karmelitai. Neatsitiktinai pirmąją Juozapo litaniją sukūrė karmelitas Dievo Motinos Jeronimas Gracianas, 1597 m. ispaniškoji jos versija turėjo 49 invokacijas, o itališka – tik 21. Ilgainiui buvo kuriamos įvairios litanijos versijos, kuriose aukštinamos Juozapo dorybės, kalbama apie jo išskirtinę vietą Išganymo plane.

XIX amžiuje, kuris buvo Juozapo šlovės zenitas, į Vatikaną plaukė prašymai pripažinti kurią nors iš litanijos versijų ir leisti ją naudoti viešam kultui. Tačiau visi šie prašymai būdavo atmetami, tikriausiai dėl to, kad Bažnyčia niekada nelinkusi skubėti ką nors leisti ar keisti. 1903 m. reformuotų cistersų vyresnysis abatas nusiuntė į Vatikaną savo sukurtą litanijos versiją, kurią sudarė 25 invokacijos, prašydamas ją patvirtinti. 1909 m. šį prašymą išklausė popiežius Pijus X – nenuostabu, nes jo krikšto vardas buvo Juozapas. Po 112 metų popiežius Pranciškus šią litaniją atnaujino. Dabar litanija susideda iš 32 invokacijų į šv. Juozapą.

Juozapo litanijos vidinė prasmė

Litanija yra suskirstyta į tris dalis:

Pirmojoje apmąstoma Juozapo misija Išganymo istorijoje – Garbingasis Dovydo palikuonis, Patriarchų šviesybė, Dievo Gimdytojos sužadėtinis, Atpirkėjo sargas, Drovusis Mergelės saugotojas, Dievo Sūnaus maitintojas, Kristaus tarnas, Išganymo tarnas, Stropusis Kristaus gynėjas, Šventosios šeimos galva.

Antrojoje dalyje aukštinamos Juozapo dorybės – teisingasis, tyrasis, išmintingasis, tvirtasis, klusnusis, ištikimasis, Kantrybės paveikslas, Neturto mylėtojas.

Trečiojoje įvardijamos Juozapo globos sritys – Darbininkų pavyzdys, Šeimos gyvenimo puošmena, Nekaltųjų saugotojas, Šeimų stiprybė, Pagalbininkas sunkumuose, Vargdienių paguoda, Ligonių viltis, Tremtinių globėjas, Kenčiančiųjų globėjas, Vargstančiųjų globėjas, Mirštančiųjų užtarėjas, Piktųjų dvasių baimė, Šventosios Bažnyčios globėjas.