2020 08 29

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Atostogų šuo

Pievoje mergina su juodu šuniuku
Rido Damkevičiaus nuotrauka

O buvo taip. Kaimynei reikėjo, kad kas nors kelioms savaitėms priglaustų šunį. Nuo vaikystė svajojusi tokį turėti, pasisiūliau kartu paatostogauti. Neužsibuvusios mieste išvažiavom prie jūros ir netrukau suprasti, jog gyvenimas pasikeitė.

Tiek nusistebėjau padėtimi, kad apsiaviau antropologo batus – stebėjau tą keistą šunų ir šeimininkų pasaulį, kuriame pati buvau viena koja. Keistumas spaudė nuolat reflektuoti, dažnai į save žvelgiant su ironiška šypsena. Ir nors gana intuityviai užėmiau alfa patino poziciją (vėliau kaimynė išaiškino šeimininko ir šuns santykio hierarchines ypatybes ir pasirodo, kaip tik ten ir reikėjo atsidurti), dažnai dėl bendravimo su šunimi kilo klausimų. Koks tas santykis ir kodėl žvalgantis aplinkui taip dažnai jis atrodo nesveikas? Po ilgų vasarinių svarstymų, dalinuosi man naujai atsivėrusio gentinio sluoksnio – šuns šeimininko – ypatumais. Bet prieš tai – trumpa charakteristika:

Vardas: Sesuo.
Veislė: Lietuvos kelioninis.
Kilmės vieta: kačių prieglauda.
Amžius: 6–8 metai.
Būdas: ori intravertė.
Pomėgiai: kelionės automobiliu ir pavyzdingas elgesys.

Mergina su juodu šuniuku kopose, už nugaros matosi jūra.
Robertos Daugėlaitės nuotrauka

Visų draugas

Išėjęs su šunimi, staiga tampi visų draugu. Tave kalbina vaikai, suaugusieji, močiutės, diedukai, BMW vairuotojai, įkaušę jaunuoliai, kavinių padavėjai (kurie vandens atneša ne man, o šuniui) – visi puola kaip magnetai. Kartais ir man nubyra dalis Sesei skirto prielankumo. Užsimezga pokalbis – žinoma, ne apie mane, apie Sesę – ir staiga tėvai man patiki savo vaikus, šie sėda ant kelių, kartu laiko pavadėlį, sekioja iš paskos. Mielo šuniuko šeimininkas turėtų būti ir mielas žmogus, taip? Mano dukterėčia neseniai perskaitė knygą „Jei ne Vinis Diksis“, kurioje kaip tik pasakojama, kaip šuva pakeičia mergaitės gyvenimą, į jį atvesdamas draugų. Ir nors jie veikiau šuns nei tavo draugai, esu įsitikinusi, kad nuo „koks šuniuko vardas? O kokia čia veislė?“ galima būtų pereiti prie „kokia graži diena, ar ne? Buvote Baltijos kelyje?“ ir po truputį keliauti bičiulystės link.

Kartą vieno ne visai stabiliai stovinčio jaunuolio paprašiau Sesers neglostyti. Jis pasipiktino, kad gailiu šuns, kuris pats prie jo priėjo. Nesivėliau į diskusiją apie Sesės pasaulio centro (konteinerio ) ir jo kvapo panašumus, visgi vaikinas davė mintį: galbūt žmonės betarpiškai eina prie šunų (ir kitų mielų padarų), nes laiko juos visų gėriu, panašiai kaip peizažu. Šuo neturi žmogaus orumo, nesąmoningai verčiančio prisilaikyti atstumo – juk neimsi staiga glaustytis net ir ant maloniausio žmogaus peties. Čia slaptas šeimininko koziris – su Sese galėjau prieiti ten, kur viena būčiau neteisingai suprasta ir net nepageidaujama. Pavyzdžiui, kai kopose kas groja smuiku, su Sese lyg niekur nieko prisišvartuojame dviejų metrų atstumu ir klausomės lyg pas bičiulį. Kitu atveju kylantį nejaukumą (ir šiaip net minties nebūtų sliūkinti prie nepažįstamo žmogaus) pašalina Sesuo – tarp mūsų ne tik du metrai smėlio, bet ir neasmeniškas gyvūnijos pasaulis, kuriame kažkaip kartu dalyvaujame. Jis atsisuka, nusišypso ir groja toliau, o mes atsakiusios atsigulame, užsimerkiame ir klausome, kaip bangos pinasi su natomis. Tada nueinam – lyg ir asmeniškai pabendravusios, bet prie nieko neprisirišusios.

Užpildyta vienuma

Šuns šeimininkas – orus žmogus. Ypač išauklėto. Eini sau lyg vienas, bet ir ne vienas. Niekas netrukdo, bet ir neliūdna. Šunelis sinchronizuotai juda su tavimi. Pavadėlio nereikia, Sesė klauso komandų – prie perėjos sustoja, kerta gatvę, bėgdama šalia dviračio laikosi prie šono, važiuodama krepšyje filosofiškai dairosi į šalis, jei praeina koks pavadį įtempęs šuo, oriai pratipena net nepasukus galvos. Jautiesi kaip karalius – laukinė gamta tavęs klauso, bet tu nesi jos dalis. Kai pasimaišo koks šeimininką vedantis šuo, piktdžiugiškai pagalvoji: „pats kaltas“. Čia prabyla ne tik puikybė. Šuo šalia iš ties suteikia užtikrintumo. Ne tik dėl dresūros teikiamo patvirtinimo, kad gyvenime šį tą sugebi (nors ką aš čia kalbu, lyg pati būčiau Sesę dresiravus), bet ir dėl patiriamo santykio. Kai sulendi į savo minčių pasaulį, šuo su savo poreikiais iš jo išveda.

Vis dėlto dykumų vienuoliai suprato, kad, jei nesugebi išbūti vienas su savimi, greičiausiai ir kitiems tavo kompanija – ne pyragai. O šuo, be visų kitų šio santykio privalumų, užtikrina, kad, jei nenori, būdamas vienas gali nebūti su savimi. Nejučia pradedi jį kalbinti („o kaip gražu, matai?“, „na, Sese, ką čia mums šiandien nuveikus?“) ir atsiduri naujam pasauly – kažkur tarp vienumos ir žmogiško bendravimo. Tai nėra blogas santykis, anaiptol, tik kartais gali būti sunkiau prisiminti, kad metas grįžti į žmonių pasaulį arba pabūti vienam.

Ant suoliuko sėdi mergina su mažu juodu šuniuku
Giedrės Jarockaitės nuotrauka

Kiek gi galima apie tą šunį?

Sugrįžus į žmonių pasaulį verta nepamiršti, kad gal tik kokį kartą ar du kitiems bus įdomu klausyti apie Sesės gyvenimo ypatumus. Nebent pavyks išlaužti juokelį. Dažniausiai juos suregzdavo bičiuliai. Pavyzdžiui, kad Palangoj šunis draudžiantys ženklai yra asmeniškai nukreipti prieš Sesę. Arba: „O Sesė ir į bažnyčią su tavimi eina? O ji gal ir loja lotyniškai?“ Labiausiai pavykęs juokelis, buvo pritaikytas – šuo, suėdęs mano filosofijos namų darbus. Geroje kompanijoje apie su giliu egzistenciniu rūpesčiu saulėlydį stebinčio šuns mintis gali spėlioti iki išnaktų.

Kad ir kaip ten būtų, šeimininkas turi nevaldomą troškimą pasakoti apie savo šunį. Čia truputį panašu į nuolatinį savo vaikų liaupsinimą, būdingą jaunoms mamoms. Man atrodo, kad tai kyla iš naujai atsivėrusio pasaulio. Kai vaikas susidomi kasdieniais daiktais, ir tau į juos nukrypsta žvilgsnis. Kai jam viskas aplink nauja, ir pats pradedi stebėtis. Tad kai gyvūnas pradeda uostinėti obuolius, nasrais gaudyti muses, kai įsitempia ausys ar nei iš šio nei iš to sustingsta vizganti uodega, susidomi – ką matai ir kaip tu matai? Pradedi žaisti gamtos tyrėją ir savo kieme ar kambary randi naują pasaulį.

Aišku, įdomu tik tau vienam. Daugelis į susižavėjimą: „O tu matai, kaip plasnoja Sesės ausys, kai ji bėga?“ – atsakys: „Mačiau, daug kartų, juk pati tau parodžiau.“ Tad šeimininkams telieka du dalykai – susilaikyti nuo džiaugsmo liejimo arba tapti gerais istorijų ar juokų pasakotojais.

Ženklas - šunims draužiama
Palangoj šunis draudžiantys ženklai yra asmeniškai nukreipti prieš Sesę. Jolantos Vitkienės nuotrauka

Žmogaus tipai alfa patino skalėje

Labiausiai intriguojantis dalykas yra šeimininkų ir praeivių tipai. Nė vienas žmogus nėra vienpusiškas grynuolis, bet bendras tendencijas išskirti galima.

Visiems gerai žinomi save deklaruojantys šunų mylėtojai, viešai rodantys švelnumą, išmanantys veisles ir užduodantys mandresnių klausimų („klausykit, o jūsų Sesė kartais neturi skalikų kraujo? Jos sudėjimas kaip bėgiko“).

Bet ar pastebėjote, kad tarp viešų skeptikų pasitaiko užsislėpusių minkštaširdžių? Tai viešieji naminių gyvūnų niekintojai („nereikalingą vargą užsikrovei“, „tau asmeninių problemų per mažai“, „neturi kam palikti šuns? Nėra šuns, nėra problemos“), kurie kur nors po stalu tyliai numeta šašlyką. Kaip koks senis Ursus iš V. Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“ – traukia žmones iš mirties, bet garsiai deklaruoja tai darąs, kad jie ilgiau pasikankintų. Suprantu, kartais viešai rodyti švelnumą nėra paprasta, tad niekintojo vaidmuo suteikia saugumo.

Atiduodu pagarbą šeimininkams alfa patinams (juk ir pati įsivaizduoju, kad jiems priklausau). Dalinuosi aukso vertės informacija, kurią gavau iš kaimynės, nuostabiai išauklėjusios Seserį: šuo yra vilkų genties padaras, o ten – hierarchija aiški. Stipriausias vilkas yra alfa patinas, ir jo buvimas visiems teikia aiškumo ir saugumo. Šeimininko tikslas – šį rangą užimti. Šuo geriausiai jaučiasi, kai yra hierarchijos apačioje. Ir nors jis visada bandys tapti alfa, būti alfa žmonių pasaulyje jam – pragaištis, nes mūsų pasaulis jam per sudėtingas. Kai mes, naivuoliai, prisigalvojam gyvūnų teisių, tai vilkus bandom įsprausti į paltus ir kepures.

Nesupraskite manęs klaidingai – esu už rūpinimąsi visa gyvąja gamta, bet šuo nėra žmogus, o teises gali turėti tik tie, kurie potencialiai gali turėti ir pareigas, t. y. kurie pasiekę raidos viršūnę nebėra anapus gėrio ir blogio (Nietzsche klydo, skelbdamasis ten esantis, anapus moralės yra tik gyvulys). Dėl to, kai tau įkanda šuo, kaltini ne šunį, o šeimininką, nes atsakomybę gali prisiimti tik tie, kurie negyvena tik instinktais valdomame pasaulyje.

Nors šeimininkas ir suvokia nesąs vilkas, šuo jį traktuoja pagal gamtos taisykles. Tad šuns ir šeimininko santykyje svarbiausia išsiaiškinti hierarchijos pozicijas ir jų neapleisti, o dresūra (sėsk, paduok ranką ir triukas) – tik detalės. Kasdienybėje tai atrodo taip: ne šuo ryte kelia šeimininką, bet šeimininkui atsikėlus ir davus ženklą šuo nubindzina prie durų. Šuo necypia prie pietų stalo, bet maistą gauna du kartus per dieną nustatytu metu, o skanėstus – tik už triuką. Jei šeimininkas suskysta ir nuo stalo paduoda maisto – iškart nusirita keliomis hierarchijos pakopomis ir jam gresia tapti vergu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šeimininkai vergai

Šeimininkai vergai – stebinanti grupė. Šiaip jie priklauso viešų mylėtojų rūšiai, bet kartu yra apimti vergo liūdnumo ir susivaržymo. Jie nuolat skundžiasi, kad jų gyvenimas sukasi apie šunį (duris subraižė, maistą išpylė, nieko neėda, visur lipa, kitiems į kulnus kimba), nors patys tokią padėtį pasirenka: bijo šunį drausminti, jiems nuolat atrodo, kad prie stalo tupėdamas vargšelis į juos gailiai žiūri, pirma jie maitina šunį, o valgydami patys dar numeta kąsnelių nuo stalo, jei mažytis neima savo ėdalo, užpila riebaliuko, o paprašyti svetimo šuns prie stalo nemaitinti, tai daro pasislėpę. Žinoma, juos pamatęs šuo suvizga visu kūnu, bet, gavę gyvūno prielankumą, kartu jie praranda laisvę. Gyvūnas tampa alfa, o tai, kaip minėta, komplikuoja ne tik šeimininko, bet ir šuns gyvenimą.

Įtariu, nors ir nesu tikra, kad panašūs mechanizmai veikia ir santykiuose su vaikais, kai bijomasi juos drausminti, nes dar ką nors ne taip padarysi ar po to vaikas tavęs nemėgs. Jei tai susiję su nemokėjimu nustatyti santykiuose ribas, visiems tai skaitantiems vergams noriu priminti, kad ribos yra ne suvaržymas, o laisvė ir saugumas. Tik dėl to, kad Sesuo tokia išauklėta, daug kur galiu ją vedžioti be pavadėlio (žinoma, ir dėl to, kad ji maža), nereikia prie kiekvieno kampo tūpčioti kartu su ja, pievose ji gali uostinėtis iki valiai, draugai mus abi mielai paveža automobiliu, neturim problemų kavinėse ir bibliotekose, Sesuo palaukia net prie bažnyčios. Kaip tai pasiekti – kita tema, bet net ir mokytam šuniui reikia leisti suprasti, ko iš jo tikiesi. Šunų mokyklos, beje, skirtos mokytis ne tik šuniui, rekomenduoju jas visiems savyje užtikusiems vergystės dvasią.

Šuo – universalas

Judėdama prie pabaigos, noriu pasidalinti dar vienu Sesės privalumu. Žinodama savo vietą žmonių pasaulyje, ji yra universalas. Ramiai šalia sėdėdama guodžia nuliūdusius draugus, eidama su jais pasivaikščioti – leidžia jiems nuo savęs pailsėti, niurzgliams duoda progą parodyti švelnumą, vergams – ugdytis ribų nustatymo įpročius.

Vis dėlto labiausiai džiaugiuosi jos pedagoginiu pritaikymu. Kai su Sese lankėmės pas vieną šešiametį neklaužadą, ji man padėjo atrasti pagarbų santykį su vaiku. Kai naktį jis įsiveržė Sesės paglostyti, jai ant jo suurzgus (pusiau miegančio šuns refleksas į trukdžius), užuot vaiką išspyrus iš kambario, ištraukiau kozirį: „Jeigu nori rytoj bendrauti su Sese, turiu pamatyti, kad esi patikimas žmogus. Kol kas nesu įsitikinus, kad, kai paliksiu jus vienus, tu gerai su Sese elgsiesi, nes va dabar ją pavargusią pažadinai. Kol kas matau, kad su kitais elgiesi nemaloniai – neklausai tėvų, stumdai brolius, nevalgai maisto. Iš kur man žinot, kad būsi geras Sesei, jei nematau tavo gerumo šeimoje?“ Ryte dar plačiau pasiaiškinome, ką reiškia būti patikimu žmogumi, ir vaiko elgesys pradėjo taisytis. Aišku, po dienos išvažiavau, ir greičiausiai ilgalaikio efekto neliko, visgi man atrodo, kad šuniukas galėtų būti pedagoginis koziris ne vienoje šeimoje. Girdėjau apie namus, kuriuose šuniuko norėjęs vaikas tris mėnesius kasdien po du kartus ėjo pasivaikščioti su pavadėliu – kad pats suprastų ir įprastų, ką reiškia turėti šunį, ir tėvams parodytų, jog yra pasiryžęs juo rūpintis.

Tolumoje pajūriu eina moteris, vaikas ir šuo. Vakaras, prieš pat saulėlydį.
Vytauto Vitkaus nuotrauka

Šuo turi tik šeimininko gyvenimą

Mėnesį atostogavusi su Sese galiu pasakyti – šuo savo gyvenimo neturi. Jis gyvena tik tiek, kiek gyvena šeimininkas. Paleistas vienas, šuo neturi kur eiti. Na, nebent radęs išmestą pusę kebabo gali vienas kur po tiltu papuotauti. Bet visas kitas laikas jam – tuščias, jei šeimininko nėra šalia. Jei nori būti draugingas šuns prigimčiai, reikia būti ypatingo gyvenimo būdo žmogumi arba turėti didelę šeima, kad šuo beveik visą dieną turėtų su kuo leisti laiką. Jis kompanijos padaras, o retas iš mūsų šunį gali vesti į darbą, (nors mano kirpėja vedasi ir tai – vienas iš jų grožio salono atributų, kuris, greičiausiai, klientus ir traukia, ir atbaido). Jei esi eilinio miestietiško gyvenimo atstovas, reikėtų pasvarstyti, ar verta derintis prie šuniškai laimingo gyvenimo. Kaip sako mano mama, kuri pati yra ypatinga šunų sirgalė ir alfa jų gyvenime, „mielai pagloboju kitų šunis, bet per daug save myliu, kad pati auginčiau“. Atostogos baigėsi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.