2021 06 22

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Atostogų užklupti

Romualdas Požerskis, Klaipėda, 1984 m. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“

Staiga atėjo vasara. Nebuvo nebuvo, tik šast – pliusas aukštyn, vanduo sušilęs, pamario kopos okupuotos... Kelininkams tokie užklupimai taip nutinka žiemą, o aš, va, žiūriu į birželio rytmetinę saulę ir niekaip nesuprantu, ką pražiopsojau, kad radijas praneša kamščius pajūrio link, o mano kalendoriuje – tik nepabaigtų darbų grūstis ir nelaimingas snukutis veidrodyje, jei iš nevilties žvilgteli į jį. Tad nusprendžiau mažiau žiūrinėtis ir tiesiog pailsėti nuo visko.

Medijos vis dar dūzgia, kimšte prikimštos nuomonių reiškėjų, politikų, pasisakančių įvairiausiais klausimais – bet dažniausiai su ironija ant patyčių ribos. Vieni įsiskaudina, kiti – dar labiau. Atšipę geluonys, zyzimas ir zirzimas, tarsi po liūčių parkai – pilni vabzdžių. Taip ir noris nupurkšti kuo nors. Išsivynioji iš socialinių tinklų bent pusdieniui – jau ir paprasčiau viskas.

Išėjus į miestą – kita problema. Visi nori kažkur judėti ne žmogišku greičiu, o tuo, kurį suteikia turimi ratai. Rodos, niekas nebepasitiki savo kojomis. Tad natūralus ėjimas su kliūtimis tarp kavinių skėčių, stalų ir kėdžių dar apsunkinamas spartaus tempo mėgėjų. Dviratininkai, riedutininkai ir ypač paspirtukininkai įgyja pirmenybę visur. Jau ne apie pėsčiuosius kalba. Net automobiliai garažuose jaučiasi užspeisti į kampą. Duokit miestui metro!.. Susodins visus ir tegu važiuoja šypsodamiesi saulėlydžio kryptimi.

Na, o kol visa tai – tik megavizijų sritis, reikia ieškoti paprastesnių atostogų planų. Visad džiugindavo klasikinis būdas – skaityti knygą kokiam hamake ar šiaip ne kambaryje. Jei paplūdimio nepasiekiamas ar ne visai tinkamas deginimuisi laikas, yra alternatyva. Bent sostinėje nuo birželio veriasi skaityklos po atviru dangumi. Nors, žinoma, galėtų ten esantys sėdmaišiai patys pakrutėt, kad bibliotekininkės nedustų juos tampydamos. 

Teko pasivaikščioti ir tropinėmis naktimis po Užupį ir Senamiestį. Dieną atkentėję tarp sienų keturių, iškurnėjo visi. Užupio angelas aptūptas iš visų pusių. Konstitucija ant tvoros mūro vėl skaitoma nelyg populiariausias dienraštis. Ties Barbakanu daug neblaivaus, bet mielo ir pūkuoto (lyginant su 1990-aisiais) pogrindinių subkultūrų jaunimo. Aikštėje priešais Filharmoniją Jonas Basanavičius, apspistas spiečiaus lauko kavinių skėčių, rūsčiai žvelgia nuo postamento į trečią iš kairės staliuką, prie kurio šliurpia alų triukšmingi užsieniečiai. Tačiau nuo to mažiau šliurpesni jie netampa. Beveik galima džiaugtis, kad taip karšta ir ankstų rytą čia vėl liks tik signataras ir saulės šviesa… 

Nes atostogos turbūt ir yra tai, ko žmonija galėtų pasimokyti iš sraigių ar vėžlių. Neskubėti. Gal net sąmoningai ir tyčia. Kad dar liktų to gyvenimo.

Tęsiant pasėdėjimų gryname ore dienomis ir vakarais temą, labai vasariškas reikalas yra tiesioginės kokių nors varžybų transliacijos. Ši vasara – ne išimtis. Štai ne taip seniai prasidėjęs Europos futbolo čempionatas su visais stadionais susiropštė į didžiuosius žydruosius ekranus ir dabar rodosi po keletą valandų perdien lydimas bandančių prasmingai pildyti pauzes komentatorių. Ir renkasi žmonės tai šen, tai ten pasižiūrėti. Paskui bus krepšinis ir kitokie olimpinės liepsnos nutvieksti įvykiai, į kuriuos galima panirti, bent šiek tiek atsijungiant nuo rūpesčių. 

Nardymo egzotiką turbūt atranda ne tik Raudonojoje jūroje, bet ir mūsų gilesniuose vandenų telkiniuose. Nežinau, neteko išbandyti. Tačiau žvelgiant į kitas vandens pramogas, atrodo, yra įvairiausių galimybių – štai nedideli garlaiviukai plukdo jubiliatus ir jų gimines, vestuvininkus ir jų svečius, aidi džiaugsmo šūksniai tarp triukšmingų estradinių dainų. 

Va, ir baidarės kuokštais plaukioja upėje po tiltais. Iš krūmynų visus tuos procesus niūriai stebi bebras. Niežti jam iltys, bet net ir jam aišku – nieko nepaveiksi, vasara…

Kiek vėliau nei įprastai atostogauti pradėjo ir moksleivija bei studentija. Beveik metus kankinti nuotolinėmis priemonėmis, virtualiomis namų darbų užduotimis, tėvais ir katinais namuose, galų gale grupelėmis jaunimas ištrūko į miestą ir užmiestį. Išvežė, išnešė, ištempė užsitęsusius mokslo metus. Taip pastaruosius ir nubaigdami, palikę kažkur paežerėje tarp tuščių energinio gėrimo skardinių ir kitų atliekų, liudijančių kai kurių bręstančios kartos atstovų grįžimą į natūralų būvį iš intensyvios protinės veiklos, kuri tebuvo primesta ir prievartinė.

Na, kas dar atostogiško aplink? Štai, žiūrėkite, pinti krepšiai ir krepšiukai jau nuo birželio pabaigos ilgesingai žvelgia iš rūsių bei sandėliukų, prašosi į laisvę, į mišką. Lyg nujausdami ir kartu primindami, kad neverta pamiršti per šimtmečius išugdytų rinkėjo įgūdžių. Pravers ne tik dzūkams. Svarbu tarp visų skiepų ir vakcinacijų ištaikyti ir imtis apsisaugojimo ritualų nuo erkių. Uodai ir musės jau kaip nors, ištvermei ugdyti gerai…

Jei dar nespėjate į mišką ar girią, galite žvalgytis dangopi ir gėrėtis atpažintais skraidančiais objektais. Štai, pavyzdžiui, oro balionai. Kyla rytą, kyla vakarą, kai tik leidžia orai. Gražūs tie balionai. Ypač iš toli. Iš jų pavadinimų galima įsitikinti, kad nuo žemės atsiplėšė ir turgus, ir prekybos centras, ir alaus koncernas, ir dar keletas bendrovių. Kai kurios jų galėtų ir nenusileisti – skraidytų aplink pasaulį Žiulio Verno pasiūlytu tempu (plius minus dešimt dienų, užpildydami kalendorinę vasarą).

Paskraidžius, sėkmingai nusileidus, verta atšvęsti. Ir nebūtinai imtis kokių nors keistų skysčių, nuo kurių nusiragaujama iki baltų velnių. Gal pakaktų nusipirkti porciją ledų. Nes kaipgi be jų? Atostogos nebūtų braškinės ar vanilinės. Išvis jų nebūtų. 

Be abejonės, yra ir daugiau galimybių gerai praleisti laiką be tos darbų grūsties išoriniame pasaulyje ir to sunkumo dėl visko vidiniame. Vakar tiesiog išjungiau visus prietaisus ir nuėjau anksčiau miegoti. Miesto įkūrimo sapno (saugokdie) neregėjau, tačiau atsikėliau tvirtai pasiryžęs nieko panašaus neveikti, nes ir taip aplink pilna norinčiųjų šį miestą perkurti, perdaryti, perstatyti. Tarsi viso to kam nors reikėtų.  

Tokios nuostatos pakako, kad dar bent pusdienį neskubėčiau. Nes atostogos turbūt ir yra tai, ko žmonija galėtų pasimokyti iš sraigių ar vėžlių. Neskubėti. Gal net sąmoningai ir tyčia. Kad dar liktų to gyvenimo. Tikro. Apie kurį daugelis kartais pasvajojame. Na gerai, ne kartais. Bent aš…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien