Atradimai kelionėje su augalais. Kaip dažyti siūlus juodalksniu?

Natūralios kilmės dažai tapyboje ant kūno, uolų, urvų naudoti gerokai ankščiau nei tekstilei dažyti. Daugiau nei 15 000 metų senumo uolų piešiniai atrasti Ispanijoje ir Prancūzijoje. Turkijoje aptikti archeologiniai radiniai rodo, kad buvo dažoma jau prieš 6000 m. prieš Kristų. Izraelyje rastas vilnonis audinys, nudažytas raudonai, datuojamas 4000 m. prieš Kristų. Atlikus Lietuvoje I–XII a. kapinynuose rastų audinių likučių tyrimus nustatyta, kad jie buvo mėlynos, raudonos, geltonos, juodos, pilkos spalvų.

Visame pasaulyje žmonės dažymui daugiausia naudojo vietinius augalus, kai kurių nusipirkdavo iš pirklių. Todėl egzistuoja begalės įvairių receptų, kaip naudoti vienus ar kitus augalus dažymui. Gaila, tačiau žinių apie Lietuvoje naudotus dažinius augalus, ypač nuovirų gamybos receptus, labai skurdu. Todėl detalesnės informacijos tenka ieškoti užsienio šalių literatūroje ar bendraujant su augalinio dažymo meistrais, o sukauptas žinias išbandyti praktiškai ir jomis dalintis su kitais.

Kai kurie autoriai nurodo, kad mūsų krašte auga apie 80 rūšių dažinių augalų, iš kurių įvairiais metodais galima išgauti begalę atspalvių. Išties daugelis augalų turi nuostabių dažinių ypatybių, tačiau reikia žinių ir suvokimo norint jas įžvelgti.

Juodalksnis – dažinis augalas, žinomas nuo viduramžių

Juodalksnis – vienas iš dažinių augalų, augančių Lietuvoje. Šis augalas minimas ankstyvųjų viduramžių dažytojų statutuose įvairiuose Europos regionuose. Ilgą laiką juodalksnio žievė (dėl joje esančių taninų) kartu su geležimi buvo naudojama norint išgauti juodą spalvą. Tačiau minėtuose dokumentuose nurodoma, kad, kadangi tai kenkia dažomos vilnos kokybei, buvo uždrausta šiuo būdu dažyti. Nepaisant to, XIII a. juodalksnio žievė dažymui aktyviai naudota.

Kas yra juodalksnis ir kur jo ieškoti?

Juodalksnio gentyje yra apie 30 augalų, labiausiai paplitusių Šiaurės pusrutulyje. Lietuvoje savaime paplitę dviejų rūšių augalai: juodalksnis ir baltalksnis. Lotyniškas alksnio genties vardas Alnus Mill. kildinamas iš keltų kalbos ir reiškia „šalia upės“. Juodalksnių šiuo metu auga visoje Europoje, išskyrus Šiaurės Skandinaviją, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze.

Lietuvoje juodalksniai labiausiai paplitę Vidurio žemumoje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Tai būdingas drėgnų ir šlapių miškų medis. Auga upių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose upių šlaituose. Galbūt todėl liaudyje dar vadinamas purvalksniu.

Manoma, kad šios genties augalai Lietuvoje pradėjo augti jau Alerodo laikotarpiu (prieš 10 900–11 900 metų). Vėliau, Holoceno pradžioje (prieš 8100–10 000 metų), Pietryčių Lietuvoje paplito viksviniai beržynai su juodalksnio priemaiša. Vėlyvojo Borealio (prieš 3700–8100 metų) laikotarpiu, klimatui Lietuvoje atšilus ir padrėgnėjus, miškai mūsų krašte sparčiai išplito.

Paslėptos juodalksnio spalvos

Dažymui tinka juodalksnio žievės, lapai ir žiedai (kankorėžėliai, žirginiai). Juodalksnio žiedai vienalyčiai, susiformuoja rudenį. Moteriškieji ir vyriškieji žiedai susitelkę į žirginius. Moteriškieji sėkloms subrendus sumedėja ir primena kankorėžius, todėl dažnai vadinami kankorėžėliais. Žydi anksti pavasarį, prieš skleidžiantis lapams.

Literatūroje nurodoma, kad juodalksnio žievėje yra 10–14 proc., kankorėžėliuose – iki 27 proc. taninų. Taip pat žievėje aptinkama ir kverceitino gliukozidų. Būtent dėl didelio įvairių taninų kiekio šio augalo nuovirai tinkami odoms ir siūlams dažyti.

Užsienio šalių literatūroje nurodoma, kad dažant juodalksnio žieve, lapais, kankorėžėliais galima išgauti rausvai rudus, rusvai žalsvus, pilkus, juodus atspalvius. Spalva ir jos intensyvumas priklauso nuo naudotos dažymui augalo dalies ir taninų koncentracijos. Vietiniai amerikiečiai iš juodalksnio išgaudavo juodus ir šviesiai rusvus atspalvius.

Lietuvos autoriai nurodo, kad dažant šiuo augalu galima gauti rudus, rusvus, pilkus atspalvius. Dažant žieve – rusvai raudonus, rausvai geltonus, žirginiais – žalsvus, jaunomis šakelėmis – geltonus, o jei žievę išmirkysime su geležimi, galime nudažyti juoda, pilka spalvomis.

Dažinės medžiagos rinkimas

Žievę dažymui geriausia rinkti anksti pavasarį (iki išsiskleidžiant lapams) arba vėlai rudenį (lapams nukritus), tik jokiu būdu nereikia lupti žievės nuo gyvo medžio, pakanka pasivaikščioti ežerų ar upių pakrantėmis po stipresnių vėjų, ir tikrai rasime prilaužytų didesnių ar mažesnių šakelių. Jos puikiai tiks dažymui. Taip pat galima apsilankyti kirtavietėse ir ten prisirinkti žievių atplaišų. Žirginius, kankorėžėlius geriausiai rinkti anksti pavasarį. Dažinės medžiagos rinkimas – labai svarbus momentas, nes nuo jos kokybės priklauso ir mūsų darbo rezultatai.

Kelias spalvos link

Kelionėje spalvos link svarbiausias atradimo džiaugsmas ir suvokimas, kad nėra blogos spalvos ar blogo metodo. Yra tik požiūris ir patirtis, sugebėjimas ne tik pamatyti, bet ir pajausti. Pasirinktas metodas yra geriausias tau pačiam, gauta spalva – vienintelė ir nepakartojama. Spalva – tai suvokimas, kuris veikia kiekvieną.

Dažymo procesas ilgas ir reikalaujantis kantrybės. Visų pirma dažomą pluoštą reikia atsargiai išplauti. Kuo švaresnis dažomas pluoštas, tuo sėkmingesnis darbo rezultatas. Tada, vadovaujantis tiksliomis receptūromis, pluoštą iškandyti. Kandijimas – tai procesas, kurio metu kandikas veikia pluoštą, kad dažymo metu dažikliai geriau prikibtų prie pluošto. Dažniausiai naudojami kandikai – kalio aliuminio alūnai (alūnas), vario sulfatas (mėlynasis akmenėlis), geležies sulfatas (žaliasis akmenėlis). Nuo naudojamo kandiko priklauso pluošto dažymo spalva. Alūnas mažiausiai veikia spalvą.

Dažymo indai turi būti švarūs, geriausiai tinka emaliuoti ar nerūdijančiojo plieno. Juodalksnio žievę galima fermentuoti šarminiame tirpale keletą mėnesių. Arba pakaitinti puode iki 80 laipsnių Celsijaus. Nuovirą atvėsinti ir kitą dieną vėl šiek tiek pakaitinti. Gautą nuovirą reikia perkošti. Į švarų kambario temperatūros nuovirą sudėti jau iškandytus drėgnus siūlus ir kaitinti iki 70–80 laipsnių retkarčiais atsargiai pamaišant. Svarbu nepamiršti, kad nuoviro su vilnoniais siūlais šiukštu negalima užvirti, nes tada pluoštas taps šiurkštus.

Siūlai kaitinami apie valandą, priklausomai nuo norimos spalvos intensyvumo. Jei norite sodresnių spalvų, siūlus puode galite palikti per naktį. Į gautą nuovirą galima įberti vario ar geležies sulfato ir stebėti spalvos virsmą.

Dažymas augalais – tarytum botaninė alchemija. Tai procesas, kurio metu galima matyti ir prisiliesti prie dar vienos augalo paslapties. Tai gerokai daugiau nei pigmentai, taninai ar liuteolinai…Tai kažkas, kas kiekvienąkart priverčia suspurdėti širdį iš netikėtumo ir nuostabos. Ir tai dar vieno atradimo džiaugsmas kelionėje su augalais.

Veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.