2020 10 26

Vilma Sabutienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Atrandant liuteronišką dvasingumą: kun. J. W. Kleinigo „Malonė po malonės“

Vilma Sabutienė. Gedimino Šulco nuotrauka

Ar jus kas nors mokė melstis? Parodė maldeles, surašė jas ant lapelio (pvz., Tikėjimo išpažinimą, Tėve mūsų, ryto ir vakaro maldą, dar kurią pasirinktą), pats kasdien meldėsi prie stalo, atsiklaupęs prie lovos ar prirengtame maldos kampelyje, vedėsi į bažnyčią? Ar taip, ar ne – vaikystėje gali būti vienaip, o paskui pasisukti antraip.

O gali būti toks stiprus ir svarbus išgyvenimas, kaip su tėčiu eidavai į pamaldas, kad užaugęs subrandinsi knygą, kurioje dalijamasi asmenine dvasinio gyvenimo patirtimi – suformuota tikėjimo paveldo, taip perteikiant Bažnyčios mokymą. Natūralus vaiko dalyvavimas gali taip paprastai įtraukti į dvasinį gyvenimą, kad jo nereikia kažkaip susimeistrauti – jį tiesiog gauni iš šeimos. Tą liudija šiandien pasirinktos knygos autorius.

Australas kun. dr. Johnas W. Kleinigas yra vienas iškiliausių šiandienių liuteronų teologų. Todėl labai džiugina žinia, kad atsirado galimybė parengti lietuvišką jo knygos apie dvasingumą „Grace Upon Grace“ (liet. Malonė po malonės, 2008) leidimą. O kol laukiame, perverskime puslapius – kas čia rašoma?

Kun. Johnas W. Kleinigas. Jutubo kadras

Permetu akimis turinį: Receptyvus dvasingumas; Slėpiniai: Kristus, meditacija, malda; Nematoma kova ir šventumas.

„Receptyvus“, „slėpinys“, „meditacija“? Gali pasirodyti, kad žmogus štai amžių nugyvenai be visų šitų nepažįstamų dalykų, ramiai nueidamas į bažnytėlę ir pasimelsdamas namuose, o dabar koks tai profesorius iš kito žemės krašto surašė kažką naujo. Bet viskas gerai. Knyga remiasi paties Lutherio metodu, kurį šis, žinoma, išmoko iš Šventojo Rašto – iš Psalmyno (labiausiai iš 119 psalmės, anot besišypsančio J. Kleinigo, „pačios nemėgstamiausios“ – ten gi esąs vien Įstatymas). Taigi, Martinas Lutheris suformulavo, pats praktikavo ir paliko mums, besidomintiesiems, kas gi yra dvasingumas, koks turėtų būti liuterono maldos gyvenimas. Tad štai vėl naujai tai atrandame.

Knygos autorius pratarmėje sako, kad šiuolaikinis domėjimasis dvasingumu primena mūsų rūpinimąsi sveikata – tik kad nesveika nuolat dėl to nerimauti ir be saiko ieškoti. Knygų daugybė, o sunku kaip niekad – trokštame skristi, bet nepajėgiame net atsispirti nuo žemės. Problemų daug, o sprendimo nerandame. Kaip ne kartą persergėjo Lutheris – tik žiūrėkis, kad, besiropšdamas savo teisumo pastangų kopėčiomis į Dangų, kartais nenusiristum priešinga kryptimi. Kad, siekdamas patirti vienybę su Kristumi, neišleistum iš akių esminio momento. Kokio? Ogi: ką sako Biblija? Kaip ją skaitai?

Turbūt, bent kažką girdėję apie Lutherį, galvotume, kad jis kasdienę maldą ir moko pradėti būtent nuo Šventojo Rašto skaitymo. Beveik. Tačiau pirmiausia – malda. Tada – meditacija. Po to – išbandymas. Oratio, meditatio, tentatio. Apie išbandymą Reformacijos tėvas sakė: „Tai per jį pažinsi, koks teisingas, koks tikras, koks saldus, koks malonus, koks galingas, koks paguodžiantis yra Dievo Žodis.“ Regėtųsi, jei jau taip, tai ko gi laukti, greičiau man duokit tą tentatio! Kodėl gi ne? Pačių ar artimo žmogaus liga, suspaudimas, nelaimė – tik apie tai ir svajojame, ar ne taip?.. Sunku, nesinori, bet tenka pasitikėti tais, kurie liudija, kad gera yra būti išbandytam sunkumais. Kaip pastebėjo vienas kunigas, velnias prie mūsų pristoja su kenkimu, o garbę juk vis tiek atiduodame Dievui, nes Jis mums visa išveda į gera. Ir vėl grįžtame prie Dievo Žodžio, dar labiau jį pamildami.

Taigi, Lutheris pradeda nuo maldos. „Lutheris – charizmatas“, – paskaitoje mirkteli Johnas Kleinigas pagaunantiems, ir sugriaudi juokas. Ne tik dėl vykusio pašmaikštavimo, bet ir toks, kur kartu suskamba atradimo gaida: „Bet juk tikrai!“ Nes štai, jei atkreipsime dėmesį, Lutheris pradeda, kaip ir dera, Triasmenio Dievo vardu (o ne kliaudamasis ir įvardindamas tik vieną kurį Trejybės Asmenį): kreipiasi į Tėvą per Sūnų Jėzų Kristų, melsdamas Šventosios Dvasios. Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo (Lk 11, 13).

Bet. Tik paprašyk Šventosios Dvasios – ir tuojau prisistatys… kita dvasia. J. Kleinigas dalijasi: „Nėra itin sudėtinga išsiugdyti kasdienius įpročius: atsikeliu, prausiuosi, pusryčiauju. Kuo ilgiau tai praktikuoju, tuo natūraliau. Bet melstis… Kodėl tai netampa savaime suprantamu įpročiu? O kaip jūs manote? Jei būtumėte velnias, ką labiausiai norėtumėte sukliudyti žmogui? Argi ne maldą?“ Malda. Oratio.

Kun. J. W. Kleinigo knygos „Grace Upon Grace“ (Malonė po malonės) viršelio fragmentas. „Concordia Publishing House“ / Cph.org nuotrauka

Tada – Dievo Žodžio skaitymas ir apmąstymas – meditacija. Kaipgi reikia medituoti, ar kas žino, ar paaiškins? Vis dėlto – ne KAIP, o KĄ. Jei mokate svajoti, dainuoti, nerimauti („pergyventi“), tai žinote, kas yra meditacija, užtikrina autorius. Ir užduoda klausimą: kuri iš dviejų seserų buvo įgudusi medituoti – Morta ar Marija? Teisingai – sėskis, dešimt! Abi! Tik jos mąstė (apie) skirtingus dalykus. Lutheris mus kartu su Morta ragina sėstis šalia Marijos prie Viešpaties kojų, kad būtume tie, kurie klausosi Dievo Žodžio ir jo laikosi (Lk 11,28). Lutheris, kaip čia pasakius, paprastai prilygina: reikia taip persiimti Dievo Žodžio apmąstymu, kad jį nuolat gromuliuotume, lyg kad atrajojanti karvė – kas kartą iš naujo, kol visiškai suvirškinsime. Dieną naktį, tarsi psalmininkas. Ir šitaip Šventosios Dvasios įkvėptas Raštas įkvepia mus. Meditatio.

Bet tik pradėk mąstyti ir laikytis Dievo Žodžio, ir tau vargas. Ne šiaip bėda, o, pasak Johno Kleinigo, Bėda iš didžiosios raidės. Malda, meditacija – ir išbandymas. Tas išbandymas – tai kasdienis krikščionio gyvenimas. Sunkumai, ligos, nuodėmė. Jei pasitikėjome savo pačių tariamu pažengusiu dvasingumu – nusivilsime ir nusiminsime. Bet jei esame krikščionys – kasdien vėl pradėsime nuo maldos, vėl prašysime Šventosios Dvasios, vėl klausysimės Dievo Žodžio. Tuomet matysime save mylinčio Dievo akimis. Juk ne mes kopiame aukštyn – tai Jis per Kryžių pas mus nusileidžia, čia mūsų laiptai, mūsų kopėčios iš Dangaus. Ne pasiekiame, o gauname. Nuolat gaunantis dvasingumas, kasdien naujai. Pasirinkau ištikimybės kelią, mano kelrodis – Tavo sprendimai (Ps 119,30). Išbandymas. Tentatio.

Pasimeldei, perskaitei / išgirdai, pamąstei, dieną tarp žmonių nugyvenai, vėl maldoje (atsi)prašei. Kaip neįmantru ir paprasta. Ir vis dėlto kaip nepaprasta, kai atradę, prisiminę, pasiryžę pabandysime taip gyventi, kad ir visą knygą perskaitę. Kad ir visas knygas, sako Lutheris. Nes visos jos moko, kaip gyventi žemėje, ir tik viena moko dangiškosios amžinojo gyvenimo išminties – Šventasis Raštas.

Martino Lutherio statula Drezdene (Vokietija). Pixabay.com nuotrauka

Johnas W. Kleinigas primena Liuteronų bažnyčios mokymą – nors Krikšte gavome Šventąją Dvasią, Ji nėra mūsų nuosavybė, nepriklauso mums, tad turime kasdien Jos prašyti, kreipdamiesi į Tėvą per Sūnų. Galėtume lengvai sukelti kaltę savo artimajam, krikščioniui, ypač – kunigui: tai kaip su maldos gyvenimu, a?

Yra kas ir be mūsų nuolat pasistengia, sako teologas. Šis klausimas mus visus pastveria. Panašu, kad nėra taip lengva kasdien ryžtis norėti būti palaimintam kaip tie, kurie Dievo Žodžio klauso ir jo laikosi – nutuokiame ir patiriame, kad meldžiantis, apmąstant bei gyvenant Dievo Žodžiu, neabejotinai laukia išbandymai. O vis dėlto kaip tik tokiam pasitikėjimo gyvenimui kviečia knygos „Malonė po malonės“ autorius. Nes, primena jis, tokio pasitikėjimo moko Bažnyčia, nes apie tai skaitome Šventajame Rašte. Nes tikrai iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės (Jn 1, 16).

Toks būtų trumpas įvadas į kun. dr. Johno Kleinigo knygą apie dvasingumą pagal Liuteronų bažnyčios mokymą „Grace Upon Grace. Spirituality for Today“, remiantis jo paties pristatymu ir paskaitomis. Knyga parašyta anglų kalba, bet kitąmet tikimės lietuviško vertimo.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba