Atsakymas į skaudžiausią mūsų priekaištą Dievui. Etty Hillesum istorija

Šiemet sukanka keturiasdešimt metų nuo tos akimirkos, kai Etty stebinamai veržliai „sugrįžo iš nebūties“: 1981-aisiais Olandijoje pagaliau išleistas jos dienoraštis, gulėjęs stalčiuje nuo Antrojo pasaulinio karo metų. Jame aprašyta neįtikėtina dvasinė kelionė, kurią per vos dvejus metus – anot vienos bičiulės, tarsi milžino žingsniais – nuėjo žydų kilmės olandė, 1943 metais nužudyta Aušvice, kai jai tebuvo 29-eri.

Jokio religinio auklėjimo nepažinusi Etty, maištinga ir bohemiška asmenybė, svajojo tapti rašytoja, tad palaikė radikalias ateistines ir socialistines idėjas, o dvasios mokytoju – jos „sielos pribuvėja“, anot pačios Etty – ir viso gyvenimo meile jai tapo dukart už ją vyresnis Julius Spieras, chiromantiją (delno linijų „skaitymą“) ir kitus egzotiškus metodus taikęs psichologas. Kokio stebuklo dėka šie vingiuoti keliai ją taip greitai atvedė į Dievo gelmes?

Popiežius Benediktas XVI ją paminėjo kaip vieną svarbiausių pavyzdžių mūsų laikų krikščionims, pripažindamas unikalų Etty įnašą. Ji pajėgė sau atsakyti į baisųjį klausimą, sugriovusį ne vieno žmogaus tikėjimą: kodėl Dievas tyli didžiųjų žmonijos tragedijų metu? Arba, kaip klausia pastarųjų dešimtmečių teologai: kur buvo Dievas Aušvice? Be to, savo ieškojimus ir atsakymą Etty perteikė pačios rastais, iš tradicinių religijų doktrinų neperimtais, žodžiais, tapdama artima kiekvienai ir kiekvienam, kas tik tokio atsakymo ieško. Juk „apie ribinius ir giliausius gyvenimo dalykus iš tiesų reikia prabilti tik tuomet, kai žodžiai ištrykšta taip paprastai ir natūraliai kaip vanduo iš šaltinio“ (1942 liepos 11 d., Das denkende Herz der Baracke. Die Tagebücher von Etty Hillesum 1941-1943, Freiburg/ Heidelberg, 1983, p. 154).

Ilgo leidėjų abejingumo priežastis

Vos išleisti Etty dienoraščiai tapo bestseleriu, susilaukė keleto pakartotų leidimų ir jau yra išversti į dvi dešimtis kalbų. Kodėl susitikimo su skaitytojais jiems teko laukti taip ilgai? Galbūt pati Etty nenorėjo dalintis išpažinimais, kur nenutylimi ir meilės ieškojimai ne vieno mylimojo glėbyje – pernelyg intymūs svetimoms akims? Priešingai: prieš išvežama į Aušvicą ji savo draugui rašytojui Klaasui Smelikui drauge su vienuolika sąsiuvinių perdavė prašymą juos paskelbti.

Leidėjų abejingumo neįmanoma paaiškinti ir menka literatūrine teksto kokybe: ne vienas tyrinėtojas teigia, kad iš neįskaitomu braižu primargintų mokyklinio sąsiuvinio lapų prabyla viena geriausių olandų rašytojų – Etty, pati to nežinodama, jau buvo įvykdžiusi tai, apie ką svajojo.

Belieka vienas paaiškinimas: Etty savo dienoraštyje… per mažai dramatizuoja. Ne to norėjo leidėjai iš persekiojamo žmogaus, rašiusio nacių valdžiai kasdien vis labiau veržiant kilpą ant kaklo. Etty aiškiai jautė šią kilpą – jos aplinkoje įsigalinčią neteisybę ir niekuo nemotyvuotą žiaurumą: kaip „dingsta“ iškilūs intelektualai (suimami, nužudomi arba pabėga į užsienį), žydai socialiai atskiriami uždraudžiant jiems dalyvauti asociacijose ir renginiuose su nežydais, o vėliau – netgi būti po vienu stogu; žydams uždraudžiama pirkti šviežias daržoves, važiuoti visuomeniniu transportu, o vėliau – ir dviračiu, pasirodyti svarbiausiose gatvėse… Tuomet Etty pasirenka: „Reikės, kad kas nors išgyventų – išgyventų tam, kad paliudytų, jog Dievas buvo gyvas net tokiais laikais kaip mūsiškiai. Tai kodėl gi šis liudininkas neturėčiau būti aš?“ (cit. Paul Lebeau SJ. Un itinerario espiritual. Santander, 2000, p. 121). Anot dienoraščius išsaugojusio K. Smeliko sūnaus teologo, „ji buvo gyvenimo skelbėja. Šis besąlygiškas „taip“ gyvenimui, apimantis taip pat ir mirtį, man yra jos raštų centras“.

Tokia laikysena buvo nepopuliari ir Etty laikais – šias mintis ji tegalėjo patikėti dienoraščio puslapiams: „Norima mus visiškai sunaikinti… Gerai! Priimu šį naują tikrumą. Dabar jau žinau. Neprimesiu kitiems savo nerimų ir susilaikysiu, nemesiu nė vieno priekaišto nesuvokiantiems, kas vyksta su mumis, žydais. Tačiau šis naujas tikrumas tenesunaikina ir tenesusilpnina kito. Aš dirbu ir gyvenu su tuo pačiu tikrumu, ir vis dar matau, kad gyvenimas pilnas prasmės, taip, pilnas prasmės nepaisant nieko, nors beveik nedrįstu to viešai pasakyti.“ (1942 m. liepos 3 d., Das denkende Herz… Op. Cit., p. 134). Likimo ironija: ir stojus taikai ji buvo „tildoma“ – net keturiasdešimt metų, prabėgusių nuo 1943 m. lapkričio 30 d., kai Raudonojo Kryžiaus sąrašuose ji buvo įrašyta kaip dingusi.

„Aš pajėgiu priimti šią epochą, kurią išgyvename… Ir taip pat įstengiu atleisti Dievui už tai, kad ji yra tokia, kokia turi būti. Tik pažiūrėk: imti ir pasakyti, jog turime savyje pakankamai meilės, kad atleistume Dievui!“, – rašė Etty data nepažymėtame laiške savo mokytojui J. Spierui, tuo metu jau sergančiam sparčiai į kapus jį nuvariusia liga. Šiuos žodžius su nuostaba pacitavo ir išryškino populiarios Etty biografijos autorius jėzuitas Paulis Lebeau, kalbėdamas apie teisėtą papiktinimą, kurį pažadina prievarta prieš nekaltąjį. Kaip vaizdžiai jį aprašė Etty mėgtas F. Dostojevskis! Anot P. Lebeau, „šis papiktinimas ir šiandien, kaip ir vakar, tikrai tebėra aukščiausias tikėjimo išbandymas“ (Op. cit., p. 197). Kaip sugebėjo Etty atleisti Dievui?

„Aš gerai rūpinuosi Tavimi, Dieve“ 

Popiežius Benediktas XVI paskutinėje savo katechezėje (2013 m. vasario 13 d., praėjus dviem dienoms nuo Pelenų trečiadienio, kai paskelbė pasitraukiąs iš popiežiaus pareigų) pacitavo šiuos Etty žodžius: „Manyje yra labai gilus šulinys. O tame šulinyje – Dievas. Kartais įstengiu Jį pasiekti, bet dažnai tai padaryti sutrukdo akmenys ir žvyras, užverčiantys Dievą. Tada Jį turiu atkasti iš naujo“ (1941 m. rugpjūčio 26 d.). Popiežius ją pamini greta šv. Pauliaus, Pavelo Florenskio, Dorothy Day, išgyvenusių „didžius atsivertimus“, kurie „mums yra kaip pavyzdys ir paskata“. Taip ir Etty „savo blaškomame ir neramiame gyvenime Dievą atrado pačiame didžiosios tragedijos – Šoa sūkuryje. Ši trapi, nepatenkinta jauna mergina tikėjimo paverčiama meilės ir vidinės ramybės kupinu žmogumi, galinčiu pareikšti: „Nuolatos gyvenu vienybe su Dievu.“ (visą katechezės tekstą galima perskaityti čia)

Gražiausią savo išpažinimą Etty užrašė supama itin slegiančių gandų: „Čia žydai vieni kitiems pasakoja mielus dalykėlius, kaip Vokietijoje jie yra užmūrijami ar išnuodijami dujomis.“ Ji pati ruošėsi neišvengiamai akimirkai, kai gaus šaukimą prisistatyti į traukinį važiuoti esą į darbo stovyklą („ištuštinau stalčių. (…) Pasiimsiu ir basutes, tada galėsiu kartais jas apsiauti nusimetusi sunkius batus“). O kitą rytą, 1942 m. liepos 12 d., jos sąsiuvinyje – šis įrašas: „Jazminas už namo dabar yra visiškai nuniokotas pastarųjų dienų lietaus ir audrų. Balti jo žiedai plūduriuoja išbarstyti purvinose juodose balose ant žemo garažo stogo. Tačiau kažkur manyje jazminas nesiliovė žydėjęs ir žydi toliau, toks pat vešlus ir giedras kaip anksčiau. Ir jo kvapsnis sklinda aplink Tavo buveinę manyje, mano Dieve. Tu matai: aš gerai rūpinuosi Tavimi. Aš atnešu Tau ne tik savo ašaras ir nerimastingas nuojautas. Šį vėjuotą pilką sekmadienio rytą aš tau atnešu net kvepiantį jazminą. Atnešiu Tau visas gėles, kokias tik rasiu šiame pasaulyje, o jų vis dar yra daugybė, Tu pas mane turi jaustis taip gerai, kaip tik įmanoma. Paminėsiu atsitiktinį pavyzdį: jei būčiau uždaryta ankštoje celėje, ir pro grotuotą langelį praplauktų debesis, tuomet aš Tau atneščiau debesį, mano Dieve, jei tik tam dar turėčiau jėgų.“ (Das denkende Herz… Op. Cit., p. 160)

Sunkiausią akimirką, kai prieš akis plaukė ne tik slegiantys išorės gyvenimo vaizdai, bet ant rankų merdėjo artimiausias jos žmogus, ji rašė: „Kaip tik šiomis dienomis šis didis žmogus, mano sielos pribuvėjas, merdi, kenčia ir grįžta į vaikystę. Kai kuriomis sunkiomis akimirkomis, kaip ta, kurią išgyvenau šią naktį, aš savęs klausiu, ką nori su manim daryti, Dieve? Ir gali būti, kad tai priklauso kaip tik nuo to, ką noriu su Tavim daryti aš“ (1942 m. rugsėjo 24 d., Lebeau, Op. cit., p. 164.).

„Aš Tau padėsiu, Dieve“

Viena iš mūsų laikų teologijos – vadinamosios „teologijos po Aušvico“ – viršūnių yra Etty „sekmadienio malda“, parašyta tokia pat neteologine kalba kaip ir prisiminimas apie jazminą: „Tai yra blogi laikai, mano Dieve. Šią naktį pirmąkart negalėdama užmigti tamsoje gulėjau degančiomis akimis ir priešais mane plaukė daugybė žmonių kančios paveikslų. Kai ką Tau pažadu, Dieve, vieną menkutį dalyką: aš susilaikysiu ir ant šios dienos kaip slegiančio svarsčio nekabinsiu savo nerimo dėl ateities, tačiau norint to pasiekti reikia pasitreniruoti. Kiekvienai dienai pakanka savo rūpesčio. Aš Tau padėsiu, Dieve, nepasitraukti nuo manęs, tačiau negaliu Tau nieko iš anksto už save garantuoti. Tik vienas dalykas man tampa vis aiškesnis: Tu mums negali padėti – tai mes turime Tau padėti, ir taip galiausiai padėti sau patiems. Tai priklauso nuo šio vienintelio dalyko: išgelbėti mumyse dalelę Tavęs, Dieve. Ir galbūt mes galime padėti, kad būtų leista Tau prisikelti iškankintose kitų žmonių širdyse. Taip, mano Dieve, esamomis aplinkybėmis atrodo, kad ir Tu nedaug gali pakeisti – dabar jos yra šio gyvenimo dalis. Aš nereikalauju iš Tavęs jokios ataskaitos – tai Tu vėliau jos pareikalausi iš mūsų. Ir kone su kiekvienu širdies dūžiu man darosi aiškiau, kad Tu mums negali padėti, nes tai mes turime Tau padėti, turime ginti Tavo buveinę mūsų viduje iki galo.“ (1942 m. liepos 12 d., Das denkende Herz… Op. Cit., p. 159–160)

Anot Paulio Lebeau, čia slypi problemos esmė: „Kaip suderinti tradicinę sampratą, kad Dievas yra visagalis, istorijos Viešpats, su faktu, kad Jis tragiškai tylėjo ir atrodė beginklis, kai milijonai vyrų, moterų ir vaikų buvo atiduoti sunaikinti sąmoningu ir iki smulkmenų organizuotu būdu? Nujausdama, kas jos laukia, Etty savotiškai užbėgo už akių šiam klausimui. Vieną dieną jį uždavė J. Spierui klausimą: „Ar nėra beveik bedieviška dar vis taip labai tikėti Dievą tokiu laikmečiu kaip mūsiškis?“ (1942 m. liepos 2 d.). Etty mums neperdavė, ką jai atsakė Spieras, tačiau matysime, kokį atsakymą priėjo ji pati“ (Op. cit., p. 111). Tas atsakymas – dešimčia dienų vėliau užrašyta cituotoji „sekmadienio ryto malda“.

Iš tiesų ji atkartoja prieš tūkstančius metų Psalmėse užrašytą skundą, primena P. Lebeau: „Aš esu visiškai nusikamavęs; gydyk mane, Viešpatie, nes mano kaulai klaiko sukrėsti. Ir mano gyvastis klaiko priblokšta, bet Tu, Viešpatie, – kaip ilgai?“ (Ps 6, 3–4). „Kodėl, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę? (…) Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: „Atsiskaityti jis nešauks“, – anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“ (Ps 10, 1. 4). Tačiau abi cituotos psalmės užbaigiamos tikėjimo išpažinimu: „Viešpats išklauso mano maldavimą“ (Ps 6, 10), „Viešpatie, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, atkreipsi į juos ausį“ (Ps 10, 17).

Šį tikėjimą užčiuopė ir Etty, ir perteikė jį tokiais neįprastais žodžiais, kad akivaizdu: šį atradimą ji padarė pati, nors J. Spiero paskatinta ir skaitė Bibliją, ypač Evangeliją pagal Matą. Ji išvengė svarbiausių žmogaus mąstymo spąstų, kai šis, anot P. Lebeau, „spontaniškai ieško savojo Dievo sekdamas galios liniją. Jam sunku neprojektuoti į Dievą tos galios, kurios pats neturi, bet visą laiką įsivaizduoja ir apie ją svajoja. Tačiau pamažu tapdamas krikščioniu, jis kaktomuša atsiremia į paradoksą: Kristaus asmenį“ (Op. cit., p. 112). Tą paradoksą ką tik išgyvenome laukdami Kalėdų ir jas švęsdami: pasaulio Kūrėjas atėjo į savo pasaulį kaip kūdikis, visiškai priklausomas nuo kitų žmonių – dalia, kurią išgyvena kiekvienas kada nors gyvenęs, gyvenantis ar gyvensiantis žmogus.

„Tai – vienintelė, tikrai vienintelė, išeitis, Klaasai“

Atradus, kad turi – ir gali – išgelbėti savyje gyvenantį Dievą, nebeliko vietos neapykantai ir kerštui. Anuomet Etty teko teisintis, kad jų nejaučia. Rugsėjo 23 d. ji aprašė ginčą su savo bičiuliu Klaasu Smeliku (vėliau išsaugojusiu jos dienoraštį): „Tai – vienintelė, tikrai vienintelė išeitis, Klaasai, nematau jokios kitos. Kiekvienas iš mūsų turime iš pagrindų skersai išilgai pereiti save ir išravėti ir išnaikinti visa tai, ką norime išnaikinti kituose. Ir turime būti tvirtai įsitikinę, kad mažiausias neapykantos atomas, kurį pridedame šiame pasaulyje, jį padaro mums priešiškesnį, nei jis jau yra. Ir Klaasas, tas senas revoliucionierius, klasių kovos partizanas, tuomet tarė, plėšomas nuostabos ir susirūpinimo: „Tačiau tai reikštų grįžti prie krikščionybės!“ (cit. Lebeau, Op. cit., p. 162).

Suvedus sąskaitas su savimi reikėjo susitaikyti su pasauliu – pasirinkti regėti grožį net klampojant per purvą Vesterborke, Olandijos žydų surinkimo ir perskirstymo stovykloje, kur Etty keletą mėnesių padėjo tvarkyti atvykstančiųjų sąrašus, kol pati buvo išvežta. Palikus jaukią kambario Amsterdame vienatvę, prie Etty nerimo prisidėjo tūkstančių į nežinią vežamų žmonių klaikas – tarp jų atsidūrė ir jos tėvai bei jaunesnysis brolis. Tomis dienomis ji užrašė: „Vakar nušovė žydą Van Baerlestraato gatvėje, tiesiog čia pat už kampo, nes jis bandė bėgti. Daug žmonių nušaunama visame pasaulyje šią akimirką, kai aš rašau šias eilutes prie savo rausvažiedės našlaitės, šviečiant stalinei lempai. Kol rašau, mano kairė ranka ilsisi ant mažos atverstos Biblijos, man skauda galvą ir pilvą, o širdies dugne vilnija saulėtos vasaros dienos pievoje ir geltonas lubinų laukas, kuris driekiasi iškart už utėlių naikinimo barako“ (1942 m. ruduo, Das denkende Herz… Op. Cit., p. 200). Ir šį kartą Etty po kojomis nejučia užčiuopė Biblijos šventųjų eitą kelią: būtent didžiausių išbandymų akimirkomis jie atrado šio pasaulio grožį: gražiausią visų laikų giesmę kūrinijai užtraukė trys jaunuoliai įmesti į „ugnimi plieskiančią krosnį“ (Dan 3, 57–88).

Su žmonėmis susitaikoma atskirai, nes tai yra nepalyginamai sunkiau, ir pavyksta tik drauge su jais atsidūrus Dievo glėbyje. „Švelniai priglausk jį savo glėbyje, Tėve“, perskaitė Etty savo bičiulės protestantės Tidės užrašuose, o 1942 m. rugsėjo 17 d. užrašė, ką pajuto pati Jo apkabinta: „Tarsi kiekvieną mano atodūsį persmelktų amžinybės jausmas ir net po mažiausiu mano veiksmu ir banaliausiu žodžiu slypėtų didybės fonas ir giliausia prasmė.“ Į aną skaudų klausimą, „ko nori iš manęs?“, atsirado atsakymas: „Visgi koks didis yra Tavo tvarinių vargas šioje žemėje, mano Dieve. Dėkoju Tau, kad Tu leidi pas mane ateiti šitiek žmonių su jų vidiniais vargais. Jie čia sėdi tylūs ir patiklūs, kalbasi su manimi… Staiga išorėn prasiveržia nuogas jų vargas, ir štai priešais sėdi žmogus – abejonių krūvelė, nežinanti, kaip toliau gyventi. Dabar ir prasideda mano sunkumai. Neužtenka vien apie Tave pamokslauti, mano Dieve, pirma reikia Tave užčiuopti kito širdyje. Reikia joje išvalyti kelią pas Tave, mano Dieve. (…) Kartais žmonės man panašūs į namus atidarytomis durimis. Aš įeinu vidun, apsidairau koridoriuose ir kambariuose. Kiekvienas namas yra vis kitaip įrengtas, bet kartu jie panašūs vienas į kitą. Kiekvienas namas turėtų būti paverstas Tau pašvęstu būstu, mano Dieve. (…) Yra tiek daug namų, kurie stovi tušti.“ Ir per kraštus besiliejantis dosnumas: „Norisi būti tepalu daugybei žaizdų“ (1942 m. spalio 13 d., Das denkende Herz… Op. Cit., p. 222).

Prieš aštuoniasdešimt metų Etty rašė, tarsi būtų žvelgusi į mums tekusį laiką: „Ši nuojauta be paliovos srovena manyje, šildydama širdį net sunkiausiais gyvenimo momentais: nepaisant visko, gyvenimas yra labai gražus! Šis jausmas – nepaaiškinamas. Iš pažiūros mūsų gyvenamoje tikrovėje nėra nieko, kas jį pagrįstų. Ir vis dėlto egzistuoja kitos tikrovės, skirtingos nuo tos, apie kurią rašo laikraščiai ir sukasi baimės dusinamų žmonių kalbos. Egzistuoja ir tokios tikrovės kaip šis rausvas našlaitės žiedas ar tas neaprėpiamas horizontas, kurį visada galime įžvelgti už mūsų laikų gandų ir sumaišties“ (1942 m. rugsėjo 24 d.; cit. Lebeau, Op. cit., p. 183).