Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Atsakymų tebeieškantis žmogus. Pokalbis su M. Drunga

Evgenios Levin nuotrauka

Filosofas, žurnalistas MYKOLAS DRUNGA (g. 1948), Lietuvoje daugeliui pažįstamas iš užsienio spaudos apžvalgų LRT eteryje, yra ir vienas geriausių šiuolaikinės analitinės filosofijos mąstytojų.

Ilgas gyvenimo kelias, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, nuvedęs į JAV ir vėliau suteikęs dovaną gyventi tėvynėje Lietuvoje, dabar tęsiasi Kaune, Žaliakalnyje, dėstant Vytauto Didžiojo universitete ir darbuojantis radijuje. Apie ne vieną labai įdomios biografijos posūkį, moralines, politines, estetines vertybes su M. Drunga kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Pradėkime interviu nuo prisiminimų apie Jūsų tėvelius. Kokiomis aplinkybėmis nelengvu pokario laiku jie susitiko ir sukūrė šeimą? Į kokį pasaulį Jūs atėjote?

Tėvelius prisimenu labai ryškiai. Tačiau beveik nieko iš tų prisiminimų negaliu pasakyti apie tai, kokiomis aplinkybėmis jiedu susitiko ir sukūrė šeimą, nes tada arba dar nebuvau gimęs (tai įvyko 1948 m. Tiubingene), arba buvau labai mažas, ir man rūpėjo kiti dalykai. Kadangi tėvelis Jurgis Valiulis-Karolis Drunga daugiausia laiko praleisdavo ligoninėje, o mamytė Birutė Sirutytė-Drungienė dirbdavo kaip sekretorė (vėliau sužinojau, kad Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete), tai dienomis mane prižiūrėdavo auklė vokietė ir bendraudavau visų pirma su seneliu Pranu Valiuliu ir, žinoma, su kiemo, po to mokyklos draugais vokietukais.

Gyvenome šeimininkės vokietės, kurios vyras, berods, buvo žuvęs kare, erdviame bute ir iš tų nelengvų pokario laikų savo kailiu nieko blogo nepatyriau. Priešingai, tėveliai ir diedukas (kuris Lietuvoje, kaip sakydavo mamytė, buvo prezidento A. Smetonos sekretorius), iš paskutiniųjų stengėsi man sudaryti geras, sveikas, sočias gyvenimo sąlygas, prancūzų okupacinė valdžia tam nekliudė, o iš vokiečių pusės niekada nejaučiau jokios diskriminacijos, kad esu „auslenderis“, lietuvis. Tėvai mane mokė niekada nevengti ir nesigėdyti minėti savo tautybės ir pabrėždavo, kaip gera mokėti daug kalbų, todėl dar vaikystėje išmokau kalbėti lietuviškai ir vokiškai, iš mamytės, kadaise studijavusios prancūzų kalbą Grenoblyje ir ją dėsčiusios Vilkaviškio gimnazijoje, išmokau geros prancūziškos tarsenos. Vėliau, kai jau gyvenau ir mokiausi Amerikoje, tėvai sudarė sąlygas man, gimnazistui, vasarą praleisti Prancūzijoje, ten susipažinti su Lione gyvenančiais mano prancūziškais pusbroliais (tėvelio sesuo buvo ištekėjusi už prancūzo), lankyti intensyvius prancūzų kalbos kursus Bezanscone ir galop Paryžiuje aplankyti Algirdą Julių, Onutę ir Adą Greimus, su kuriais jau buvau pažįstamas nuo pirmojo apsilankymo Prancūzijoje (būtent Liutkų viloje Villefranche) dar gyvenant Vokietijoje.    

Kaip Jūsų šeima iš Europos kėlėsi į Jungtines Amerikos Valstijas? Kokių lūkesčių buvo lydima ši permaina?

Dauguma pokario išeivių iš Vokietijos į JAV kėlėsi 1947–1949 m., o mano tėveliui amerikiečių vizos teko laukti daugiau nei dešimtmetį, tad Amerikon atvykome tik 1959 m., nes tėveliui reikėjo pasveikti nuo tuberkuliozės, kurią jam buvo „užfundijęs“ nacių kalėjimas, į kurį jis kaip „valstybės išdavikas“ pateko dėl pogrindinės antinacistinės veiklos. Tai, kad vienos (nacistinės) Vokietijos atstovai jam buvo sugadinę sveikatą, o kitos (demokratinės laisvės principais grįstos) jam padėjo ją atgauti, pasiųsdami jį gydytis į džiovininkų sanatoriją Davose, reiškė, kad jis aiškiai skyrė „nacių“ ir „vokiečių“ sąvokas ir dar aiškiau suprato ne tik nacių ir komunistų panašumą (jis mėgdavo juos kolektyviai vadinti „komufašistais“), bet ir tai, kuo abu skyrėsi nuo tikrų demokratinių partijų, iš kurių Vokietijoje tėvelis gerbė pirmiausia liberalus (laisvuosius demokratus, FDP), antroje vietoje krikščionis demokratus (CDU).

Vokiečiai, be to, jam dar mokėjo kad ir kuklų, bet vis tiek žalos atlyginimą (Wiedergutmachung), kurį jam atsiųsdavo net ir tada, kai emigravo į Ameriką, o jo našlei, mano mamai, kai jis 1987 m. mirė. O į JAV kėlėmės ne dėl to, kad Vokietijoje mums būtų netikę ar nepatikę (bent aš, turėdamas Tiubingene daug draugų, su kuriais net ir Amerikon atvykęs kurį laiką susirašinėdavau, tikrai nenorėjau Vokietijos palikti), bet svarbiausia dėl to, kad Amerikoje jau gyveno daug tėvelių draugų, ypač Niujorke, ir mamytės bei tėvelio giminių, ypač Čikagoje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atsakydamas į Jūsų klausimą, galėčiau pažymėti, kad dauguma gimusiųjų tuoj po Antrojo pasaulinio karo tikėjosi, jei ne greitai, tai bent jau iki savo pačių gyvenimo pabaigos grįžti į laisvę atgavusią Lietuvą. Tarp tokių buvau ir aš, ir mano viltys išsipildė. Tačiau tėvelis, gerai pažinęs sovietų politinį elgesį, manė, kad imperija išsilaikys ilgiau. Jos griūties, kurią vylėsi kada nors įvyksiant, jis, ligų kamuojamas, deja, nebesulaukė. Vis dėlto dauguma kitų lietuvių išeivių tikėjosi, kad tuoj po karo jie greitai sugrįš į laisvą Lietuvą, nes manė, kad demokratiškieji Vakarai, kaip nugalėjo Hitlerį, taip nušluos ir Staliną, kai pagaliau supras pastarojo suktą baisumą. Tas supratimas atėjo gana greitai, tačiau daug ilgiau truko visos Lenino užveistos ir Stalino įtvirtintos, paskui Chruščiovo šiek tiek liberalizuotos, stagnatorių užšaldytos ir pagaliau Gorbačiovo pravertos sistemos įveikimas, atnešęs ir pavergtoms tautoms laisvę.

Taigi iš Niujorko persikėlėte į Čikagą. Kuo dabar galėtumėte paaiškinti šios lietuvių kolonijos gyvybingumą ir gausumą, kuris atsargiai leistų kalbėti, kad ten anuomet buvo savotiška „atsarginė Lietuva“? Ar jautėte tai tada?

Tai, kad Čikagoje buvo įsikūrę daugelis mūsų artimiausių giminių ir tėvelis per pažįstamus gana greitai susirado savo specialybės (chemiko) darbą, paskatino mus nuolatiniam apsigyvenimui rinktis būtent šį miestą, o ne Niujorką, Bostoną, Detroitą, Klivlendą, Hartfordą, Niuheiveną, Los Andželą ar dar kitą, pvz., Kanados Torontą ar Monrealį, kur tėvai irgi turėjo draugų ar pažįstamų. Čikaga tiesiog buvo „pasaulio lietuvių sostinė“, kurioje, priskaičiavus pirmosios, dar caro laikų išeivijos palikuonis, gyveno daugiau lietuvių kilmės žmonių (taip juokėmės mes, „dipukai“, remdamiesi neformalia statistika) negu Vilniuje. Ten veikė net kelios lituanistinės mokyklos ir gausybė jaunimo ir senjorų organizacijų, siekusių dviejų tikslų – padėti lietuviams Lietuvoje atsikovoti nepriklausomybę ir po platų pasaulį pasklidusiems išeiviams išlaikyti lietuvybę. Tik supratimai, kaip tai daryti, skyrėsi.

Jūsų tėvas Karolis Drunga – žymus visuomenės veikėjas ir intelektualas. Kokią įtaką Jums padarė jo veikla ir pavyzdys?

Tėvelis jau nuo pasipriešinimo per karą sovietams bei naciams ir po karo – sovietams – laikų priklausė tai grupei žmonių, kurie galvojo, kad Lietuvos likimą, jos santvarką turi nulemti patys lietuviai, o ne Lietuvos okupantai. Tiems ir jų lietuviškiems pakalikams reikia tik atkakliai priešintis, tačiau ne masiškai aukojant gyvybes, kai kovą laimėti ginklu jau nebuvo jokios vilties. Tada priešintis reikėjo gudrumu, darant tai, be ko žmonėms negalima išgyventi (pvz., reikia gaminti maistą, tiekti vandenį ir elektrą, statyti miestus, tiesti kelius, gydyti žmones ir t. t.), bet nereikia kolaboruoti su okupantu persekiojant kitaminčius ir tikinčiuosius ne komunizmu, jiems trukdant viešai elgtis pagal savo įsitikinimus, juos kišant į kalėjimą ar tremiant į Sibirą ir šiaip varžant žmonių laisvę ar prievartaujant jų sąžinę. O išeivijoje gyvenant taip gudrumu priešintis okupantui reiškė ne maldauti ar tikėtis JAV karinės pagalbos Lietuvai išlaisvinti, bet stengtis plėsti plyšius geležinėje uždangoje, bandant įvežti į Lietuvą idėjiškai margą literatūrą, o atvykusiems iš okupuotos Lietuvos į Vakarus parodyti išeivių kultūrinės veiklos įvairovę ir gyvenimo laisvėje tikrovę. Taip bent manė tėvas, tuo įsitikinau ir aš. Geriausia atsvara komunistų propagandai buvo leisti iš okupuotos Lietuvos atvykusiam žmogui pasisvečiuoti Amerikoje, o iš Amerikos atvykusiam lietuviui pasisvečiuoti okupuotoje Lietuvoje – tada kiekvienam iš jų bus aišku, kas yra laisvė ir kas okupacija. Tokia nuostata, beje, vadovavosi ne tik išeivijos šviesuoliai-santariečiai, bet ir daugelis ateitininkų bei skautų akademikų.

Šiaip, kalbant asmeniškiau, jeigu aš savyje dar turiu šiek tiek sąžiningumo, tai yra ne tik mokykloje gauto katalikiško auklėjimo, bet ir gyvo tėvelių pavyzdžio įspaudas, ir jeigu simpatizuoju liberaliam požiūriui, jeigu manau, kad būti pareigingam lietuviui nereiškia nekęsti kitų tautų, bet – pirmiausia pripažinti ir taisyti savo pačių nuklydimus, tai vėlgi tėvelio pavyzdžio ir veiklos įsisąmoninimo rezultatas, kaip ir siekis būti tolerantiškam, bet kartu nedaryti to, kas nedora, ir tam priešintis.      

Gyvenimo Amerikoje pradžioje mokėtės skambinti fortepijonu. Koks Jūsų santykis su muzika? Kokią ją labiausiai mėgstate ir kodėl? Kaip dabar reaguoja Jūsų svečiai, kai muzikuojate namie?

Mokytis skambinti pradėjau jau Tiubingene – pas Zalcburgo festivalio dalyvį, profesorių Eugeną Froschą, vedusį lietuvaitę Birutę Gabriūnaitę. Pas jį mokiausi tik vienus metus prieš emigravimą į JAV, kur iš karto studijas pratęsiau pas profesorių Vladą Jakubėną, į kurį kreiptis ir prašytis priimamas į mokinius rekomendavo pats E. Froschas. Bet pastarasis nebuvo pirmasis, sužadinęs mano meilę fortepijonui. Tai buvo Ona Greimienė. Kai 1956 m. vasarą Liutkų viloje išgirdau ją skambinant labai melodingus Beethoveno ir Schuberto valsus, pareiškiau tėvams norą pats išmokti skambinti taip kaip ji. Tai man ir pavyko su E. Froscho pagalba. Jo mokomas įvaldžiau Beethoveno Rondo C-dur, kurį tik ką atvykęs į Čikagą pagrojau Vladui Jakubėnui ir iškart buvau priimtas į jo studiją. Susižavėjimas Beethovenu ir Schubertu man liko, jis konkuravo su gal tik visa kita nustelbiančia meile Mozartui, paskui dar pajutau Bacho, Haydno, Mendelssohno, Schumanno, Chopino, Brahmso, Debussy, Ravelio ir Bartoko kūrinių grožį, tačiau su pačiu paskutiniuoju tolerancija modernizmui man kaip kirviu nukirsta baigėsi.

Dar iki paauglystės metų pabaigos lankiau V. Jakubėno studiją, pasirodydavau kasmetiniuose jos koncertuose, taip pat šiek tiek akompanuodavau solistams ir solistėms, privačiai savaitgalio popietėmis grodavau duetu su smuikininku Alfonsu Paukščiu, rytais retkarčiais vargonuodavau bažnyčiose. V. Jakubėnui esu dėkingas dar ir dėl to, kad jis mane pamokė pamilti M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui ir juos savaip interpretuoti.

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau pamažu noras tapti profesionaliu pianistu išblėso, viršų paėmė, ypač pradėjus studijas universitete, kiti interesai, paskui kelis dešimtmečius nebeturėjau pastovaus priėjimo prie pianino, todėl šiandien jau beveik nebeskambinu, nors klasikinę muziką vis dar labai mėgstu ir jos intensyviai klausausi. Tačiau skambinimas yra kaip sportavimas – jeigu kasdien nesitreniruoji, tai greitai prarandi įgūdžius.

Baigėte filosofijos ir pedagogikos studijas. Kaip rinkotės studijų kryptį? Ar jautėte filosofo pašaukimą? Prieš daugiau nei penkerius metus apgynėte filosofijos daktaro disertaciją. Ką galėtumėte pasakyti dabartiniams jauniems žmonėms, kurie kartais per greitai nori savosios veiklos vaisių? Galvodamas apie Jūsų, kaip pedagogo, talentą, klausčiau, kaip apibūdintumėte lietuvių mokyklas tuometinėje Amerikoje ir dabartinėje išeivijoje. Ar džiaugsmai ir rūpesčiai būtų panašūs į anuometinius?

Patarti jauniems žmonėms galėčiau tik priešingai: netempkite gumos, žvelkite į daktaro disertaciją ne kaip į pirmąjį profesionalo, bet kaip į paskutinį studento darbą. Taip man apie 1971-uosius metus buvo sakęs pirmasis mano disertacijos vadovas, Masačusetso technologijos instituto filosofijos profesorius Baruchas Brody’is, bet aš tada jo nepaklausiau ir iki šiol dėl to gailiuosi.

O mano meilė filosofijai prasidėjo jau vaikystėje, kai Vytautas Doniela, prieš išvykdamas jos dėstyti į Australiją, man Vokietijoje padovanojo knygą, kurios tada nesupratau, bet ji man sudarė įspūdį, jog tai labai sunkus ir įdomus dalykas. Susidomėjimą filosofija atnaujino Airijos krikščionių brolių vadovaujamoje Leono gimnazijoje Čikagoje išgirsta brolio Williamo G. Ackerio pamoka, kad Dievo buvimą, dėl kurio tada ir dabar labai sielojuosi, galima protu įrodyti, o kitas brolis, Robertas Cooganas, man dovanojo visų Platono dialogų leidimą anglų kalba. Tuos maniau jau supratęs, bet suintrigavo Platono insinuacija, kad protingas, inteligentiškas žmogus negali būti nedoras, o šiai minčiai tariausi žinąs esant daug priešingų pavyzdžių.

Kiekvienu atveju meilę filosofijai toliau kurstė Juozo Girniaus knyga „Žmogus be Dievo“ (ją skaitė kitaip į ją reaguodamas ir mano tėvelis). Šios meilės nesumažino ir tai, kad tos filosofinės ir teologinės stygos, kurias buvo užkliudęs Juozas Girnius, taip pat mane paveikę tėvų jėzuitų leidžiamo žurnalo „Laiškai lietuviams“ kai kurių autorių bei Antano Maceinos straipsniai, – šitos stygos beveik nesuskambėdavo oficialiose universitetinėse studijose Čikagoje ir Kembridže, Masačusetse. Vis dėlto tos studijos man parodė, kad kelių į filosofiją – ir joje pačioje – gali būti pačių įvairiausių ir lygiai vertų, todėl dabar pasiekęs senatvę būčiau linkęs sutikti su Nelsono Goodmano, kai jis kalbėjo apie „ways of worldmaking“ (nežinau, kaip tą geriausiai išversti į lietuvių kalbą: iš besisiūlančių keturių variantų – pasaulėkūros keliai, pasaulėkūros būdai, pasaulėdaros keliai, pasaulėdaros būdai – rinkčiausi trečiąjį).

Naudodamasis šia proga norėčiau padėkoti Vytauto Didžiojo universitetui, jo dabartiniam rektoriui Juozui Augučiui ir buvusiam rektoriui Zigmui Lydekai bei kitiems mane kelyje į doktorato apsigynimą lydėjusiems profesoriams, tarp kurių stipriausią asmenišką paramą visąlaik jutau iš Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Auksės Balčytienės ir Kristinos Juraitės. Niekada nebūčiau tapęs filosofijos daktaru ir be konsultanto Gintauto Mažeikio bei disertacijos gynimo tarybos pirmininko Leonido Donskio ir jos narių, ypač suomių filosofų Timo Airaksineno ir Hetos Gylling, pagalbos. Jie padėjo man stiprinti ryšius su šiaurės filosofais, kurių atradimo kelyje svarbios stotys buvo man suteikti pasiūlymai iš lietuvių į anglų kalbą išversti ir „Rodopi“ leidykloje išleisti kai kuriuos vokiečių, švedų, rusų, suomių ir lietuvių kultūrą žymiai praturtinusio filosofo Vosyliaus Sezemano raštus. Ilgame kelyje nuo Masačusetso technologijos institute pradėtos iki pagaliau Vytauto Didžiojo universitete užbaigtos disertacijos mane drąsino visų pirma Vytautas Kavolis bei kiti vyresni bičiuliai santariečiai, kurių dėka pasirodė pirmieji mano filosofinio rašymo bandymai „Metmenyse“ ir „Akiračiuose“. Vėliau, jau gyvendamas Prahoje ir po to Kaune, brandesnius filosofinius straipsnius siųsdavau ir „Naujajam Židiniui-Aidams“ bei „Darbams ir dienoms“.

Jausdamas savo keliamų problemų ir ginamų tezių aktualumą, jau nutraukęs studijas Masačusetso technologijos institute drįsau kreiptis patarimo į daugelį man niekada nedėsčiusių, bet mane dominančiais percepcijos aspektais rašiusių filosofų Didžiojoje Britanijoje ir JAV, o šie (ypač Johną Fosterį, Howardą Robinsoną, J. J. Valbergą, Fredą Dretske’ą) man nepalyginamai ir dosniai skyrė laiko išsamioms konsultacijoms. Prie jų prisidėjo ir į draugystę išvirtęs bendravimas su švedų filosofu Bertiliu Belfrage’u. Organizacija „International Berkeley Society“ mane kiekvienais metais kviesdavo skaityti pranešimą kokiu nors su George’u Berkeley susijusiu klausimu, ir tą padariau 2007 m. Helsinkyje, 2009 m. Karlsruhėje ir 2013 m. Krokuvoje. Į lietuvių kalbą jau gyvendamas Lietuvoje išverčiau ir leidykla „Versus aureus“ išleido Berkeley „Tris dialogus“.      

Kaip atradote žurnalisto kelią? Ar labai klysčiau sakydamas, kad XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spauda buvo ir mokslo, ir meno, ir komunikacijos fenomenas? Ar pastebėtumėte, kad dabar žiniasklaidos vaidmuo sustiprėjęs, bet kartu ir labai susiaurėjęs?

Žurnalisto kelią atradau net anksčiau nei filosofo. Mėgdamas rašyti, vaikystėje vedžiau dienoraštį, jau nuo pat atvykimo į Ameriką skaičiau lietuvių spaudą, rašiau laiškus redakcijai, bendradarbiavau jaunimo spaudoje, daugiausia Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos metraščiuose ir laikraštėliuose. Persikėlęs iš Čikagos į Bostoną, ten dirbau savaitraštyje „Keleivis“, Lietuvių enciklopedijos redakcijoje, rengiau katalogus G. Karoso įsteigtai lietuviškų suvenyrų bendrovei „Baltic Associates“. Grįžęs į Čikagą kurį laiką buvau ir vienas iš „Draugo“ redaktorių, taip pat kartu su Linu Sidriu ir Sauliumi Kupriu redagavau jų sumanytą anglų kalba leidžiamą laikraštį „Observer“. 

Evgenios Levin nuotrauka

Su Jūsų pirmuoju apibendrinimu visiškai sutikčiau, o su antruoju iš dalies. Taip, žiniasklaidos vaidmuo labai sustiprėjęs, bet susiaurėjusią galima, ačiū Dievui, ignoruoti, renkantis tik platesnio intereso lektūrą. Tiesa, žiniasklaidos kanalų įvairovė sumažėjo tuo, kad nedaug beliko rimtų spausdintų žurnalų, kone viskas baigia persikelti į internetą, o ir čia reikia rinktis tarp daugybės labai ar mažiau gražių veidų ir kitų kūno dalių, iš vienos pusės, ir gausybės skaitalų, iš kitos, tarp kurių ir vėl dauguma yra nuobodūs, lėkšti ir kvaili, o mažuma – intriguojantys, verti dėmesio, retkarčiais nuostabiai išmintingi ir gilūs.

Esate radijo žurnalistikos žmogus. Kaip suprantate spausdintos ir sakytinės žiniasklaidos skirtumą? Kodėl žmogui taip svarbu girdėti gyvą balsą?

Gyvas radijo balsas atstoja draugo balsą, kai draugo nėra šalia arba kai su juo neina susikalbėti. Todėl Amerikoje populiarios „talk radio“ pokalbių laidos: per jas gali ne tik pats pasisakyti ir būti išklausomas, bet ir su laidos vedėju pasiginčyti ir padiskutuoti. Bostone naktimis klausydavausi radijo laidų, kurias vesdavo libertaras Davidas Brudnoy, konservatorius Avi Nelsonas, kairysis liberalas Jerry Williamsas ir įvairias politines ideologijas išbandęs Barry Farberis. Tai būdavo laidos, kurios į vieną skirtingų balsų forumą suvesdavo daugiau ar mažiau priešingoms pozicijoms atstovaujančius žmones tam, kad vieni kitiems išdėstytų savo argumentus. Tai septintojo ir ypač aštuntojo dešimtmečio Amerikoje buvo politiškai triukšmingi ir neramūs laikai, kuriais žmonės, rinkdamiesi sau tinkamą ideologiją, reiškėsi ar mėtėsi nuo kraštutinės kairės ligi kraštutinės dešinės.

Manau, kad dabar Lietuvos radijo padangėje tokių poleminių pokalbio laidų trūksta, jų neatstoja laidos, kurių vedėjai tik neutraliai leidžia reikšti nuomones, bet patys nė vienos iš jų nei palaiko, nei ginčija, žodžiu, neužima savos pozicijos. Taip, objektyvumas turi būti, tačiau jo vieta – naujienų laidose pranešant žinias ar analizuojant įvykius, o ne poleminėse laidose pristatant požiūrius ar išsakant nuomones.

Žinoma, objektyvumo nereikia painioti su buku kategoriškumu. Net ir subjektyvūs poleminiai pasisakymai turi būti tinkamai argumentuoti, kuo nors pagrįsti. Tuo skiriasi brandi polemika (pvz., Rimvydo Valatkos) nuo patvorinės (pvz., kai kurių jo beveik visada anoniminių komentatorių).

Už laidas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį buvote apdovanotas prestižine Armstrongo premija. Kaip tada sekėsi įveikti išbandymą šlove? Kokių pamokų apdovanojimai teikia jų laureatams?

Mes, grupelė apyjaunių Bostono lietuvių, aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasinaudojome galimybe per visuomeninį transliuotoją, Bostono universiteto radiją (WBUR) kurti anglų kalba laidas apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir dabartinę padėtį sovietinės okupacijos sąlygomis. Tą kas savaitę transliuojamą programą pavadinome „Garso bangomis“ (angliškai „Soundwaves of the Lithuanian Media Collective“). Jos sumanytojai ir pagrindiniai darbuotojai buvo Romas Šležas ir Perkūnas Krukonis, jiems talkino Rima Bričkuvienė ir aš, retkarčiais prisijungdavo ir kiti. Per tą programą vienas ar du iš mūsų skaitydavome lituanistikos paskaitas, leisdavome lietuvių liaudies dainų ar mums prieinamų Lietuvos ir išeivijos kompozitorių kūrinių įrašus, rengdavome nuotaikingus radijo vaidinimus iš audringų istorijos epizodų.

Kartą sužinojome, kad mums paskirta pulkininko Armstrongo premija už laidą, kurioje aš pateikiau faktų ir vertinimų apie M. K. Čiurlionį, o jo muzikos transliavimą sutvarkė kiti kolektyvo nariai. Mes ir pasivadinome „kolektyvu“ (tada tik kairuoliškame kontekste įprastu žodžiu) todėl, kad tarp mūsų nesusiformuotų kieno nors „asmenybės kultas“ ir visi darbuotumėmės, ir būtume traktuojami lygiai. Tad jokio „šlovės“ pojūčio ir džiaugsmo „laureatų apdovanojimu“ (be pinigų) nė nebuvo, išskyrus pasitenkinimą, kad mes, keturi išeivijos lietuviai, buvome pripažinti amerikiečių ir dorai garsinome Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dirbote Laisvosios Europos radijuje, Miunchene. Kokie Jūsų išgyvenimai lydėjo tėvynės laisvės atgimimą?

Tėvynės laisvės atgavimą išgyvenau kaip savo viso sąmoningo gyvenimo svajonių ir darbų patvirtinimą. Juk aš ir mano artimieji bei draugai Amerikoje ir saugojome savo lietuviškumą, dalyvavome išeivijos veikloje, dirbome Laisvosios Europos radijuje (LER) ir kitose panašiose įstaigose tam, kad vieną dieną švęstume išaušusį Lietuvos laisvės rytą. Apie tai reikėtų parašyti atskirą bei labai ilgą straipsnį – ir tikrai ne vieną. Juk Miunchene tėvynės laisvės atgimimą lydėjau ne tik aš, bet visų pirma – redakcijos vadovas Kęstutis Girnius, taip pat Aušra ir Jonas Jurašai, Aleksandras Kacas, Saulius Tomas Kondrotas, Saulius Kubilius, Vytautas Mackevičius, Gintaras Aleknonis. Po persikėlimo iš Miuncheno į Prahą ir vėliau visiško LER lietuvių skyriaus uždarymo 2004 m. pradžioje Lietuvon grįžusių ar persikėlusių buvusių bendradarbių grupelė susirinkome Vilniuje ir lyg kartu nusprendėme, kad bandysime parašyti kolektyvinę knygą apie LER indėlį į Lietuvos laisvės vajų. Kai 2016 mirė Kęstutis Jokubynas, parašiau apie jį ir visą LER veiklą straipsnį LRT tinklalapiui. Dabar tikiuosi, kad savo prisiminimais pasidalins ir kiti, ypač tie, kurie dirbo iš Prahos ar LER skyriuje Vilniuje.

O Laisvosios Europos radijui persikėlus į Prahą, labai įdomu paklausti, ar ten dar buvo jaučiama Milano Kunderos laikų dvasia ir pėdsakai? Kuo čekai tada skyrėsi nuo lietuvių?

Klausiate, kuo čekai tada skyrėsi nuo lietuvių? Atsakyčiau, jog vieno atsakymo į šį klausimą nėra: tai priklauso nuo to, kuriuos čekus turima omeny – ir kuriuos lietuvius. Abiejų buvo ir esama visokių. Tačiau porą apibendrinimų leisiu sau padaryti. Beveik visi į Prahą atvykę lietuviai jautėme, ir tą labai akcentavo patys čekai, šauniojo kareivio Šveiko dvasią ir pėdsakus, tačiau negalėjome nepastebėti ir Franzo Kafkos įtakos. Su kolega Gintaru Aleknoniu dažnai svarstydavome, ar Kafka būtų galėjęs rašyti savo distopijas, jeigu nebūtų gimęs ir gyvenęs Prahoje. Čekai ir apie juos rašantys vakariečiai dažnai mėgdavo tą šalį vadinti „Absurdistanu“. Su G. Aleknoniu ginčydavomės, ar šis pavadinimas netiktų lygiai gerai ir pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvai. O su Milanu Kundera daugelis LER dirbusių lietuvių buvome susipažinę ne tiek iš Prahoje paliktos jo dvasios ir pėdsakų, kiek iš jo knygų vertimų į anglų kalbą. Žinoma, pačioje Prahoje dar dvelkė Prahos pavasaris, be kurio nei mūsų, nei LER Prahoje nebūtų buvę. O iš rašytojų tą pavasarį siejome ne tiek su M. Kundera, kiek ypač su Vaclavu Havelu, kuris mus į Prahą ir pakvietė.

Ar Jūsų patirtis visuomeninėje Lietuvos radijo stotyje LRT leistų liudyti, kad šiais laikais esame gerokai per tingūs skaityti užsienio spaudą ir todėl savanoriškai pasmerkiame save provincialumui? Ar savo darbą radijuje suprastumėte kaip tokios situacijos sprendimą – galimybę skubantiems žmonėms neprarasti ryšio su platesniu pasauliu?

Užsienio spaudą linkę skaityti tik tie lietuviai, kurie yra gimę ar ilgiau gyvenę užsienyje ir pakankamai gerai moka užsienio kalbą. Užtat labai reikia lietuviškų laikraščių, kad ir internetinių, kurie išsamiai aprašytų ir aptartų bent svarbiausius užsienio įvykius. Taip pat reikia ir patikimų užsienio spaudos apžvalgų – ne tik tam, kad „skubantys žmonės neprarastų ryšio su platesniu pasauliu“, bet ir tam, kad jie jiems įprasta ir lengvai suprantama kalba sužinotų, ką apie pasaulinius įvykius rašo kitakalbė spauda. 

Grįžkime prie Jūsų ankstyvosios jaunystės, kai JAV gavote katalikišką edukaciją. Kaip dabar atsakytumėte: kas lemdavo Jūsų gyvenimo pokyčius – likimas, Dievo valia ar stiprus asmeninis charakteris?

„Likimas“ tėra skambus, aptakus žodis žmogų palietusių įvykių visumai, jų tėkmei ar tik jų pabaigai žymėti, taigi jis tam tikru atžvilgiu tuščias ir juo nieko nepaaiškinsi. Taip, tikiu, kad viską lemia ne likimas, o Dievo valia. Bet tada reikia paaiškinti, kodėl Dievas leido įvykti ir mano nusidėjimams ir mane bei mano mylimuosius pažeidusioms nelaimėms. Tai sudėtingas religijos filosofijos klausimas, į kurį tebeieškau atsakymo. Galop, mano asmeninis charakteris greičiau silpnas, tad juo galėčiau paaiškinti nebent savo nusižengimus, kuriuos padariau irgi veikiant, kaip sakiau, Dievo valiai, bet dalyvaujant ir man pačiam, kuriam Kūrėjas taip pat davė laisvą valią.

Ateistas sakytų, kad tai nesąmonė. Bet aš ja vis stipriau tikiu, ne dėl to, kad, kaip gal sakytų Kierkegaardas, tai iš tiesų absurdas, bet dėl to, kad, kaip sakytų Leibnizas ir Berkeley, už pirminio nesąmonės įspūdžio slypi mums tik kaip per tamsų tikslą šviečiantis protas. 

Norėčiau padėkoti Dievui už paskutinį didžiulį savo gyvenimo pokytį – už žmoną Vidą, kuri man ne tik padėjo sėkmingai įsitraukti į VDU, bet išvis sudarė sąlygas baigti bei apsiginti disertaciją, dirbti mokslinį darbą ir gydytis nuo ydingo gyvenimo būdo bei dėl jo mane apnikusių ligų. Dievas man tą malonę Vidos asmenyje atsiuntė Jam būdingu paslaptingu, bet žmogui nesuprantamu būdu, pirma atimdamas jos sūneliui ir pirmajam jos vyrui, mano pusbroliui, gyvybę ir ją pačią suluošindamas – rodos, tik tam, kad paskui meilėje suvestų ją ir mane ir iš manęs padarytų geresnį žmogų. Ar tai ne dieviškos paslapties pasireiškimas? 

Jau visai baigdamas norėčiau grįžti prie pradžios, prie tėvelio, kuris savo charakterio stiprumu ir nesavanaudišku atsidavimu mylimiausiems žmonėms buvo labai panašus į Vidą. Juodu siejo VDU – ji dirbo VDU Išeivijos institute, rinkdama apie jį medžiagą, o jis buvo VDU chemijos profesoriaus Antano Purėno (netrukus tapusio vienu iš paskutiniųjų VDU rektorių prieš jo uždarymą 1950 m.) asistentu. 1945 m. Raudonajai armijai „išlaisvinus“ Berlyną ir tėveliui 1946 m. pradžioje vos gyvam parsivilkus iš nacių kalėjimo į Kauną, KGB pareikalavo šnipinėti Purėną ir kitus profesorius – arba keliauti į Sibirą (nes grįžo iš nacių kalėjimo gyvas). Tėvelis pasirinko trečiąjį kelią – per „žaliąją sieną“ su Lietuvos partizanų pagalba iš Jurgio Valiulio tapęs Karoliu Drunga paspruko į Vakarus. Ten prasidėjo ir mano kelionė, kuri, tikiuosi, ir baigsis tėvynėje.