Atsarginių pusdievių suolelis

Žiūrėjau visas rungtynes, kurias rodė tuometė televizija. Brolis sakosi – irgi, bet nepamenu. Matyt, nieko aplink nemačiau.

Kamuolio valdovai ir tarnai, burtininkai ir pusdieviai. Turbūt taip sutapo tuo metu, kad į mano vaikystę per televizorių susiruošė įsiveržti ir futbolas. Krepšinis jau anksčiau kėlė aistras, kai Kauno „Žalgiris“ lošdavo su amžinaisiais priešininkais iš Maskvos, ir, žinoma, „Statyba“, kuri visad liks mano namų komanda, nes iš Vilniaus. O gyvenome tuo metu kaime tik trisdešimt kilometrų nuo sostinės. Todėl kieme karaliavo iš storos vielos išlankstytas ir prie elektros stulpo pritvirtintas krepšys, o nuo 1986-ųjų prie amžinojo krepšinio turnyro šitoje Olimpiadoje prisidėjo permanentinis futbolo čempionatas. Nors pirmąsyk tikrose rungtynėse jau buvau lankęsis prieš trejetą metų – tas pats Vilnius, „Žalgirio“ stadionas, lygiosios su Donecko „Šachtioru“. Pradinėje irgi beveik per visas pertraukas (jei ne žiemos karas) žaisdavom futbolą, buvau išsiugdęs iki beveik pakenčiamo vartininko.

Vis dėlto tą vasarą kiekvieną dieną su broliu daug dažniau spardydavom kamuolį, jis jaunesnis, aišku, greičiau pavargdavo nuo varžybų įtampos, tada papildomai lošdavau pats. Ir kiekvieną kartą žaisdavo ne šiaip koks nors Antanukas, o mažiausiai Rumenigė, Belanovas, Čivadzė, Ziko… Nors tuo metu turbūt didžiausias mano pusdievis buvo anglas Garis Linekeris. Labai norėjau, kad jį Meksike paskelbtų geriausiu. Teko tenkintis tuo, kad gavo Auksinį batelį – už rezultatyvumą.

Liūdėjau, kai anglai pralaimėjo žymiąsias rungtynes argentiniečiams, kur žibėjo Maradona ir keistai įmuštas įvartis. Todėl Argentinos rinktinės žvaigždėms nebuvo daug vietos ir erdvės mano čempionatuose. Ypač Maradonai. Iš bėdos pasitelkdavau Buručagą, nes labai gerai skamba pavardė.

Kita vertus, buvau visų jų įsikūnijimas, mušiau įvarčius, peržaisdavau rungtynes. Kai aistra futbolui šiek tiek apsilpo, lentinės garažo durys dar ilgai su nuoskauda ir apmaudu žvelgdavo man pridurmu. Prisikentėjo. Ūgtelėję su broliu susikalėme savo vartus su „devynkėm“, tik tinklo taip ir nepritaikėm. Peštynės dažniausiai kildavo dėl to, kas parneš stipriau spirtą kamuolį, ypač jei jis pakliūdavo šuns būdos apylinkėn. Mūsų laikais keturkojai buvo dideli ir nekambariniai, turėjo aštrius iltinius… Sporto ir sportininkų (kad ir kokios žvaigždės būtų) savo teritorijoje netoleravo. Siekdami išvengti konfliktų su šiais olimpinio kaimelio sargais, žaisdavom ir ganykloj už namų, bet sunku būdavo atrasti lygesnę žolės dangą be siurprizų. Tad pasitaikydavo, kad Čivadzę patiesdavo nedraugiškas kurmiarausis, o Buručaga stabdydavo rungtynes, nes vėl įtapnojo į karvės blyną. Žaidėm bet kokiomis sąlygomis su bet kokios formos ir būsenos kamuoliais, tačiau tai, žinoma, buvo ne meistriškumo ugdymosi pamokos (nebuvo iš ko mokytis, ir tokio noro nebuvo), o tam tikras teisingumo atstatymas savo sporto pasaulyje. Tiesa, ką apie tai galvoja mano brolis, nežinau, reikės kada nors paklausti, ar suprato, kokios svarbos rungtynėse dalyvauja.

Kaip mano krepšinio pasaulyje „Statyba“ kraudavo „Žalgiriui“ ir maskviškiams, taip futbole vien Anglija nukalė kokius septyniasdešimt šešis kartus ir Argentiną, ir Vokietiją, ir turbūt tapo čempionais dar šimtui realių čempionatų į priekį… Nesibaigiantys 1986-ieji begalinėje Meksikoje.

Vėliau su visais pusdieviais persikraustėme „į Vilnių, į Vilnių, tą pasakų miestą“, ir mano individualių čempionatų transliacijos su garsiais komentarais ir skanduotėmis pasibaigė, nes prasidėjo kolektyviniai žaidimai daugiaaukščių kieme. O ten jau kitos taisyklės, savo buručagom nepagąsdinsi, teko žaisti tyliau ir susikaupus. Didelių pasiekimų tame sporte nebuvo, bet man pakako to, kad pritapau prie kolektyvo. Na, o ką buručagos? Sėdėdavo visi didžiąją metų dalį ant atsarginių Olimpe suoliuko kažkur vidiniame pasauly, tarp neišaugintų Šeškinės stadiono grebėstų ir dabar jau lygiomis dalimis nebeegzistuojančių „Žalgirio“ ir mano 22-osios vidurinės mokyklos stadionų. Jų vietą po truputį užėmė kiti – vidinio pasaulio žaliąsias vejas perdarė į koncertų scenas – ten ėmė groti broliai Van Halenai, paskui juos atkeliavo dar sunkesnių, metalinių pusdievių grupės – „Iron Maiden“, „Metallica“, „Sepultura“ ir taip toliau lig pat muzikinių ansamblių, nebeužrašomų etiniais sumetimais ir beveik neįmanomų perskaityti dėl grafinių priežasčių. Tačiau ir tie ilgainiui nuvargo, ir tarsi ta didelė anksčiau tarp tavęs ir jų realybėje plytėjusi „pusdieviškumo“ bedugnė gerokai susitraukė, tarsi sužmogiškėjo. Tarsi žiūrėtum į veidrodį: tokie kiek pavargę, žilstelėję, kiek aptukę ir aptriušę, bet dar vis tarsi juokais kviečiantys prieiti prie atsarginių suolelio, galbūt paprašyti autografo, galbūt tiesiog kartu patylėti. Regis, ir pusdieviams kartais norisi tiesiog pabūti. Kai kurie pastaraisiais metais beveik nepastebimai pasitraukė į ten, kur laiškai nebepasiekia. Šį rudenį taip iškiūtino vienas iš brolių Van Halenų. Pastebėjau tik po mėnesio. Retai dairausi. Ir į suolelį, ir į veidrodį. Prieš dešimt metų turbūt tą patį vakarą būčiau pritransliavęs grupės grojamų įrašų kaimynams ir socialiniams tinklams. O dabar… Paklausiau sau tyliai. Palinkėjau ir padėkojau.

Na, o sportas? Iš mano atsargos pusdievių krepšio dar yra beveik visi. Žinoma, trūksta žalgiriečio Raimundo Čivilio, ramaus vidutinio nuotolio metiko. Neabejoju, kad tuoj pradėsiu ilgėtis neseniai išėjusio Vlado Janiūno komentarų, nors nesyk visi iš eilės šeimoj tildydavo televizorių arba replikuodavo komentatoriui paskutinėmis sekundėmis, nebegalėdami atlaikyti įtampos…

O ką tavo argentiniečiai, paklausite jūs? Buručaga, ačiūdie, bent mano pasauly gyvas ir sveikas, nors senstelėjęs. Nieko bloga apie jį negirdėjau. O dėl Maradonos… Nė pats nesuprantu, kada prisėdo ant mano pusdievių suolelio. Turbūt tada, kai už dopingą jį ištrenkė iš 1994-ųjų čempionato. Kai jis nustojo taip begėdiškai laimėti prieš realybėje nuo 1966-ųjų niekaip Pasaulio taurės nelaiminčius anglus. Neseniai rodė dokumentinį filmą apie jį. Žiūrėjau ir grožėjausi. Ir prisiminiau, kaip norėjau, kad Garis Linekeris taptų…

„Gerai gerai, jau sakei apie Linekerį! O Maradona?“

O ką jis?

„Taigi ranka įmušė įvartį!“

Taigi sakė, kad ne jo ta ranka, ne jo!.. Palikit ramybėj… Tegu ilsisi.

—

Ir aš pavargau. Einu, prisėsiu. Na, pasislinkit, buručagos, por favor.