Atšaukti J. K. Rowling. Kaip „Hario Poterio“ kūrėja tapo politinio korektiškumo prieše

Metamorfozė šiuo atveju žymi ne rašytojos kūrybinio talento evoliuciją. Per pastaruosius kelerius metus smarkiai pasikeitė santykis tarp rašytojos ir ideologinės kairės, tarp kurių, ypač jaunesnėje kartoje, nemažai užaugusiųjų su J. K. Rowling knygomis. Rašytoja simpatijų neteko dėl savo požiūrio į translytiškumą.

Catas Graffamas, save translyčiu vadinantis menininkas, nutapęs J. K. Rowling „Politico“ viršeliui, paskelbė vaizdo įrašą apie šį savo darbą. Jame atsiprašinėjo, kad apskritai ėmėsi tapyti Rowling – juk ji transfobė ir turėtų būti ignoruojama. Taip pat paaiškino, kad baltas fonas reiškia jos gerą praeitį, o ant veido slenkantis juodas viesulas – dabartį. Menininkas sakėsi norėjęs nutapyti ją panašią į kokį nors blogietį iš jos pačios knygos arba sudeginti jos portretą. Vadino ją „žmogumi – šuns šūdu“ („human dog shit“), „J. K Bullying“ („J. K. Patyčia“) ir „K. K. K. Rowling“ (aliuzija į Kukluksklaną).

Dabar kai kuriuose interneto puslapiuose taip kalbėti apie J. K. Rowling įprasta. O, rodos, dar ne taip seniai rašytoja buvo kairiųjų herojė – na, jei ne herojė, tai bent įkvėpėja ar sektinas pavyzdys. Ji aukojo pinigų kairiosios Leiboristų partijos rinkimų kampanijai, viešai lygino Donaldą Trumpą su Voldemortu, sakė, kad „Dumbldoras yra gėjus“ ir kartą sustabdė Hario Poterio vertimo į suomių kalbą publikaciją, nes knygos buvo spausdinamos ant nepakankamai ekologiško popieriaus.

Esama daugelio ir įvairių bandymų išaiškinti, kokias politines laikysenas perduoda Hario Poterio istorijos. Kai kas jose randa anarchizmą, kai kas – neokonservatizmą. Mano nuomone, žvelgiant tam tikru aspektu, šios knygos yra kairiosios politinės vaizduotės atspindys (ar, jei pamenate pirmąją Poteriados dalį, kitrošmų veidrodis).

Burtininkų pasaulio blogiečiai yra linkę palaikyti hierarchinius santykius ir nelygybę. Jie be jokios aiškios priežasties nekenčia žiobarų (ne burtininkų) ir burtininkų, gimusių žiobarų šeimose. Jie taip pat nori iškelti save virš kitų magiškų padarų, tokių kaip namų elfai ar kentaurai. Ši neapykanta, tiesą sakant, yra bene ryškiausias baltos drobės lopas visame pasakojimo paveiksle. Knygose nenurodoma už šios neapykantos slypint jokios religinės motyvacijos, rasių teorijos ar ko nors panašaus. Tai tik išmoktas, įsisenėjęs pasišlykštėjimo refleksas ir nieko daugiau.

Prieš šią niekaip nemotyvuotą ir aklą neapykantą stoja Haris Poteris su bendražygiais. Beveik visi gerieji ir blogieji personažai knygose aiškiai padalinti pagal tai, kad vieni yra linkę palaikyti nemotyvuotą nelygybę, o kiti – jai priešintis. Tai ne tik būdas sukurti įtampą siužete, bet ir kiek supaprastintas, tačiau atpažįstamas atspindys to, kaip save įsivaizduoja daugelis šiuolaikinių kairiųjų aktyvistų ir į kairę linkstančių jaunų žmonių. Kovotojai prieš iracionalią neapykantą. Maloningi užtarėjai visų silpnųjų ir pažemintųjų. Visų hierarchijų priešai. Geresnės, lygesnės ateities kūrėjai.

Taigi J. K. Rowling buvo gerbiama rašytoja, milijonierė ir filantropė. Taip pat – viešosios nuomonės formuotoja, tviteryje rašiusi apie paramą migrantams ir pabėgėliams, LGBT, pasisakiusi prieš „Brexitą“, reiškusi susižavėjimą Baracku Obama ir Hillary Clinton. Žodžiu – tipiška kairioji darbotvarkė, nieko ypatingo.

Tačiau tuomet nutiko kai kas netikėto. Prasidėjo patiktuku ant tviterio įrašo, kuriame translyčiai buvo pavadinti „vyrais su suknelėmis“. Žinoma, ji puolė atsiprašinėti, sakydama, kad visai nenorėjo to įrašo palaikinti, tik padaryti ekrano nuotrauką.

Bet istorija tuo nesibaigė. 2019 m. J. K. Rowling tviteryje išreiškė palaikymą moteriai, pralaimėjusiai teismą, į kurį ji padavė savo buvusią darbovietę. Moters darbo sutartis nebuvo pratęsta, kadangi ji tviteryje parašė: „Vyrai negali tapti moterimis.“ O rubikoną Hario Poterio kūrėja peržengė pasišaipiusi iš antraštės, kurioje buvo vartojami žodžiai „žmonės, kuriems būna menstruacijos“. „Esu tikra, kad būdavo žodis jiems įvardinti, – rašė J. K. Rowling. – Kas nors man padėkite. Mutmeris? Mitmerus? Mūteras?“ (angl. „Wumben? Wimpund? Woomud?“ vietoje „woman“ – „moteris“).

Aišku, kadangi menstruacijų pasitaiko ne tik moterims, bet ir vyrams bei žmonėms, kurie yra belyčiai – bent jau translytiškumo aktyvistai nori, kad tuo tikėtume – po šio J. K. Rowling pasidalinimo kilo didžiulė audra. Ypač todėl, kad daugybė jaunų, socialiniuose tinkluose daug laiko praleidžiančių liberalų ir progresyvistų, laikė J. K. Rowling saviške.

Kairiųjų Poteriados gerbėjų pyktis neapsiribojo įrašais socialiniuose tinkluose. Internetiniai fanų klubai paskelbė atsiribojantys nuo rašytojos ir nebeskelbsiantys apie ją jokios informacijos. Viešai atsiribojo ir visas būrys Hario Poterio filmuose vaidinusių aktorių. „Transmoterys yra moterys, – paskelbė Danielis Radclifas, filmuose įkūnijęs berniuką su žaibo formos randu. – Bet koks priešingas teiginys trina transeksualių žmonių tapatybę ir orumą.“

Tuo tarpu J. K. Rowling sakėsi sulaukusi tiek grasinimų mirtimi, kad galėtų „jais išklijuoti savo namo sienas“. Taip pat ir žinučių, esą ji „tiesiogine to žodžio prasme žudo trans žmones savo neapykanta“. Rašytoja buvo keikiama ir įžeidinėjama, jos knygos deginamos, o vienas vyras jai pranešė jas tiesiog sukompostavęs.

J. K. Rowling negavo kvietimo į renginį, skirtą paminėti pirmosios Hario Poterio knygos pasirodymo dvidešimtmetį. Viešųjų ryšių agentūra, platinanti naujausią filmą pagal J. K. Rowling kūrybą, aktyviai dėjo pastangas, kad televizijos neimtų iš jos interviu (vėliau dėl šios situacijos buvo atsiprašyta). Jos knygas leidžianti leidykla iš savo darbuotojų sulaukė spaudimo nutraukti kontraktą su rašytoja. Dvi Amerikoje veikiančio kvidičo – komandinio žaidimo iš Hario Poterio knygų – lygos paskelbė, kad dėl autorės transfobijos pakeis sporto pavadinimą.

Savo požiūrį į translytiškumo klausimą rašytoja išdėstė trumpoje esė, publikuotoje jos asmeniniame tinklalapyje. J. K. Rowling rašė, kad palaiko žmones, išgyvenančius lyties disforiją, ir mano, jog lyties keitimo procedūros daugeliu atveju gali jiems padėti. Vis dėlto ji turi keletą išlygų.

Ji rašė, kad neteisinga, jog lesbietės, nenorinčios megzti artimų santykių su transmoterimis, turinčiomis vyriškus fiziologinius bruožus (suprantate, ką būtent), vadinamos bigot – anglišku žodžiu, reiškiančiu piktavalį fanatiką, paprastai vartojamą ką nors apšaukiant rasistu ar homofobu.

J. K. Rowling pasidalino savo nerimu dėl vis daugėjančių lyties disforijos diagnozių vaikams, ypač mergaitėms. „Prieš dešimt metų dauguma žmonių, norinčių pakeisti lytį į priešingą, buvo vyrai. Tas santykis dabar apsivertė. Jungtinėje Karalystėje [per tą laiką] mergaičių, kurioms skiriamos lyties keitimo procedūros, padaugėjo 44 %. Tarp jų neproporcingai daug mergaičių, turinčių autizmo spektro sutrikimų“, – rašė ji, cituodama tyrimą, rodantį, kad apie 60–90 % vaikų paauglių savaime išauga norą keisti lytį.

Taip pat Rowling papasakojo apie Lisą Littman – akademikę, aptikusią nerimą keliančią tendenciją, kai visa paaugliško amžiaus draugių grupė vienu metu nusprendžia keisti lytį – tai akivaizdžiai rodo paprasčiausią sekimą mada ar norą pritapti prie bendraamžių. Kaži ar kas norėtų, kad augantys žmonės dėl tokių priežasčių gautų vartoti brendimą stabdančių hormoninių preparatų. Anot rašytojos, apie tai paskelbusi L. Littman susilaukė organizuoto puolimo siekiant diskredituoti ją ir jos akademinę veiklą, jos straipsnis buvo pašalintas iš akademinio žurnalo ir grąžintas tik po papildomos peržiūros.

„Kaip dar iki manęs sakė daugybė moterų, „moteris“ nėra kostiumas, – rašė J. K. Rowling. – (…) Be to, „įtrauki“ kalba, kuri vadina moteriškos lyties asmenis „turinčiais mėnesines“ ir „žmonėmis su vulvomis“, daugeliui moterų atrodo nužmoginanti ir žeminanti.“

Žodžiu, rašytoja bandė nusivylusiems progresyviems fanams argumentuotai paaiškinti savo laikyseną. Deja, atrodo, taip tik dar labiau su jais susipyko.

Kada ir kaip prasidėjo ir baigėsi jos metamorfozė? Galbūt jos nė nebuvo. Rowling, rodos, išsaugojo didžiąją dalį savo įsitikinimų, labai liberalių ne tik lietuviškais masteliais. Ji toli gražu netapo nei D. Trumpo gerbėja, nei ES kritike ir vis dar laiko save feministe.

Socialiniuose tinkluose ji kelia nuotraukas iš susitikimų su lesbiečių bendruomenėmis. Ir vis parašo ką nors liberaliai neliberalaus apie translytiškumą, pavyzdžiui: „Jei biologinė lytis nėra reali, nėra tokio dalyko kaip trauka tai pačiai lyčiai. (…) Pažįstu trans žmonių ir myliu juos, bet ištrinti biologinės lyties sąvoką reikštų iš daugelio atimti galimybę prasmingai kalbėti apie jų gyvenimus.“ Ir neatrodo – bent jau taip teigia „Politico“ – kad ji vienareikšmiškai pralaimėtų savo tviterio karus.

Hario Poterio kūrėjos paprasčiausiai neįmanoma atšaukti (ar, kitaip tariant, pacancellinti) – neišeina taip lengvai išimti iš lentynų knygų, atsisakyti premjerų kino teatruose ir apsimesti, kad Hario Poterio niekada nebuvo. Kaip laidoje „Istoriko teritorija“ neseniai pastebėjo Aidas Puklevičius, jos knygoms nėra alternatyvos – jei vaikai nori skaityti apie Harį Poterį, negali jiems duoti ko nors neva panašaus. Kita priežastis yra ta, kad daugelis norinčiųjų ją atšaukti patys užaugo su jos knygomis ir jaučiasi jų suformuoti. Todėl atšaukėjai sugalvojo naujovę – pasirodo, kai kuriais atvejais, kai kūrinys geras, bet tau nepatinka jo autorius, galima nemesti visų knygų į šiukšlių dėžę. Rodos, jie atrado, kad įmanoma atskirti autorių nuo kūrinio.

Prie viso to galima pridurti dar vieną dalyką. Prieš maždaug dvejus metus J. K. Rowling kartu su gausiu būriu anglakalbiame pasaulyje žinomų žmonių pasirašė viešą laišką, kuriame teigiama, kad dėl bendro laisvoms diskusijoms vis nepalankesnio kultūrinio klimato žodžio laisvė atsidūrė pavojuje.

Į laišką sureagavo iš Airijos kilęs žurnalistas Kevinas Myersas, jis britų žurnale „The Spectator“ publikavo tekstą pavadinimu „Sveika atvykusi į pasaulį, kurį sukūrei, J. K. Rowling“. Tekste jis rašė, kad autorė, dabar susirūpinusi dėl grėsmės, kurią tviteryje siaučiančios ideologinės gaujos kelia žodžio laisvei, kadaise jį viešai apkaltino neapykanta moterims, antisemitizmu ir holokausto neigimu (jo paties teigimu – visiškai nepagrįstai). Atrodo, etiketė žurnalistui bent iš dalies prilipo. Viešame J. K. Rowling pasirašytame laiške buvo raginama leisti rašytojams eksperimentuoti ir net daryti klaidas. „Klaidas, J. K.? – rašė K. Myersas. – Vadinasi, atleisti tau, bet ne man?“ Gali pasirodyti, kad Rowling šiek tiek panašėja į jakobiną, išsigandusį giljotinos.

Jei šiai istorijai reikia moralo, turbūt jis turėtų būti apie stebuklingą pasaulį, prie kurio taip priprato su Hariu Poteriu užaugusi karta – apie socialinius tinklus. Čia etiketės gali virsti galingais burtažodžiais, įveikiančiais bet kokius argumentus. Gal kas nors ir tikėjosi, kad socialiniai tinklai taps nauja erdve viešoms diskusijoms, bet diskusijos juose dažniau maskuoja galios žaidimą – kas atsives daugiau trolių užpjudyti kitą pusę. Kadangi J. K. Rowling buvo labai įtakinga ir turėjo pakankamai daug sekėjų, jos nepavyko taip lengvai atšaukti. Bet kartais, gausiam būriui kartojant išmoktus burtažodžius, galima ir sužlugdyti vieną kitą karjerą. Tokia tad socialinių tinklų magija.