Atsidūsėjantys kantička – jaunimo kantičkinių giesmių ansamblis „Bromos“

Vos prieš metus įsikūręs ansamblis „Bromos“ – su užsidegimu į liaudiškąjį pamaldumą besigilinanti jaunimo grupė. Per dar neilgą gyvavimo laikotarpį kolektyvas jau išvyko į tautosakos ekspediciją, dalyvavo liaudiško giedojimo seminare „Giedu giesmelę“ Telšiuose, ne kartą giedojo šv. Mišiose. Kaipgi tradicinis giedojimas taip stipriai patraukė jaunų žmonių dėmesį? Kas paskatino šlovinimo grupės gitarą iškeisti į XIX amžiaus maldaknygę? Ką jauni giesmininkai mano apie tradicinio giedojimo ateitį?

Ansamblio „Bromos“ vadovui, istorikui Matui Macevičiui teko laimė dar gyvai girdėti gyvą giesmių tradiciją. Jo močiutės knygų lentynoje visada buvo padėta kantička – maldaknygė, o patys seneliai mokėjo labai daug giesmių. LMTA Meno teorijos (etnomuzikologijos specializacijos) magistranto tėvai taip pat daug dainuoja, gieda, tad ir jis pats natūraliai pasuko tradicinės muzikos keliu. Nors nuo vaikystės dalyvavo pasaulietinio folkloro pasaulyje, buvo folkloro ansamblių dalyvis, grojo tradiciniais instrumentais, vieną dieną buvo netikėtai pakviestas prisijungti prie bendraamžių giesmininkų būrelio. „Aš buvau nustebęs, kad Vilniuje egzistuoja kažkas panašaus. Susirinkę mes studijavome archyvus, skaitėme, gilinomės į liaudiškąjį pamaldumą“, – prisimena Matas.

Į šiuos prieš 5–6 metus prasidėjusius susibūrimus rinkosi bendraminčiai, ieškoję alternatyvos choriniam giedojimui ir šlovinimo grupėms. Per tą laiką daug kartų keitėsi šios nedidelės bendruomenės sudėtis, tačiau niekad nenuslopęs susidomėjimas tradiciniu giedojimu subrandino vaisių – prieš vienus metus susikūrusį kantičkinių giesmių ansamblį, kuris visai neseniai atrado savąjį pavadinimą, kuriuo Tradicinių giesmių valandoje pasirodys pirmą kartą.

Šiuo metu ansamblyje dalyvauja iš įvairių Lietuvos kampelių į sostinę suvažiavę studentai, jaunimo folkloro kolektyvų dalyviai, muzikantai. Tai etninę kultūrą pamilę žmonės, greta pasaulietinio folkloro trokštantys pažinti ir katalikiškąjį kultūros paveldą.  „Mes siekiame tradicinės kultūros visumos – negalime iš lietuviškos tapatybės išimti katalikiškojo paveldo“, – sako Matas. Jo nuomone, dėl sovietmečio įtakos, šiurkščių pastangų užgniaužti tikėjimą iki mūsų dienų išliko daugiau pasaulietinio folkloro, o katalikiškasis sluoksnis gerokai nukentėjo. Tačiau ansamblio „Bromos“ nariai aktyviai nagrinėja kantičkų tradiciją, senųjų giesmių mokydamiesi iš archyvinių įrašų, lygindami tekstų redakcijas, gilindamiesi į jų prasmes, studijuodami senovinę kantičkų leksiką, atlikimo manierą ir specifiką. „Mes vartom knygas, archyvus, susitinkame su giesmininkais. Ir kuo toliau, tuo geriau matome, kad viskas yra čia pat ir gyva, reikia tiktai paieškoti“, – pasakoja Matas.

Ansamblio dalyvė Emilija Puskunigytė nuo mažens giedojo choruose, tačiau kantičkines giesmes atrado ir jas giedoti pradėjo vos prieš porą metų. Šis virsmas buvo itin svarbus ne tik pačiai giesmininkei, bet ir iš Zanavykų krašto kilusiai Emilijos močiutei, kuri užaugo su senosiomis  giesmėmis, giedodama jas kartu su savo mama, Emilijos prosenele. „Močiutė visada žinojo, kad aš kažkur giedu, bet kai pradėjau giedoti kantičkas, ji vis kartojo, kaip jai gera, kaip jos širdis džiaugiasi“, – sako Emilija. Taip senosios giesmės Emilijai tapo būdu prisiliesti prie šeimos istorijos.

Ansambliui „Bromos“ vadovaujantis Matas mano, kad kantičkos yra svarbi lietuviškosios tapatybės dalis, leidžianti suvokti ir patirti savo šaknis: „Mes, lietuviai, priešingai nei olandai, prancūzai, kurie beveik nepatyrė karo bombardavimų, negalime pasigirti išlikusiu materialiuoju paveldu. Mūsų kraštas buvo neramus, daug kartų ardomas, talžomas. Tačiau tai, kas išliko ir kuo mes tikrai galime didžiuotis – tai žodinė kultūra. Gal mes neturime išlikusių proprosenelių sodybų, bet žinome, kokias giesmes jie giedojo. Šis suvokimas leidžia mums tvirtai stovėti ant žemės.“

Kolektyvo dalyviai ne tik vertiną istorinį kantičkų kontekstą, bet ir mėgaujasi kasdienėmis giedojimo patirtimis. Sodriu bosu ansamblyje giedantis Steponas Pilkauskas įžvelgia paradoksą – kantičkos yra įstabūs, gilių išgyvenimų suteikiantys, tačiau tuo pat metu ir nesudėtingi kūriniai. „Žinoma, labai gražu yra vargonai su choru, giedančiu lotyniškai keturiais balsais. Tačiau lengvesnės melodijos leidžia susikaupti į pačią maldą. Kantičkų paprastumas, manau, padaro maldą nuoširdesnę“, – sako Steponas.

Giesmininkus žavi ir giesmių tekstai. „Jie – kaip poezija, tai nepaprastai gilūs žodžiai, kuriuose slypi visas tikėjimo mokymas“, – sako Emilija Puskunigytė. Giesmių vedėja filologė Rasa Alė Petronytė atkreipia dėmesį į kantičkų teksto paveikumą. Ji teigia ne kartą repeticijų metu patyrusi, kaip suskambęs giesmės tekstas pakeičia visą giedojimo patirtį: „Būna, vienas posmas ar žodis pataiko tiesiai ten, kur tomis dienomis rūpėjo. Viduje kas nuščiūva, pasikeičia modusas ir giedi jau ne šiaip. Taip tiesūs ir paprasti, kartais ypač švelnūs ir taurūs ar žvarbiai lakoniški kantičkų tekstai maldos mokina mus, šiandienius betono vaikus.“ Matas pastebi, kad kantičkų tekstai ilgainiui net peržengia atlikimo rėmus ir tampa organiška giesmininkų būties dalimi. „Būna, sunku, nuovargis – atsidūsėji eilute iš kantičkos. Man regis, tai yra labai gili maldos forma – atsidūsėti kantička.“

Ansamblio „Bromos“ giesmininkai tiki, jog kantičkos toli gražu nėra užmarštin nugrimzdusi tradicija, kuri mūsų dienomis nebėra vertinama. Rasa Alė sako: „Mūsų giedojimo šv. Mišių metu patirtis rodo, kad miesto bažnyčiose žmonės nori giedoti tradicines giesmes. Tai niša, kurios kiti žanrai pilnai neužpildo. Pastebim didelį miestiečių alkį ir susidomėjimą kantičkomis. Tai žada daug gero tradicinio giedojimo ateičiai.“

Jaunųjų giesmininkų balsais kantičkos suskambės ir lapkričio 4 d. vyksiančioje Tradicinių giesmių valandoje. Simboliška – Vėlinių oktavai skirtos giesmės nuaidės Visų Šventųjų bažnyčios skliautuose, o jas atliks jungties tarp žemiško pasaulio ir dangiškos amžinybės įvaizdinantį vartų – bromų – simbolį pavadinimui pasirinkęs ansamblis. Vakaro metu skambės šermeninės kantičkinės giesmės, užrašytos kolektyvo ekspedicijos į Žagarių, Vidugirių ir Pelelių kaimus (Lenkija) metu. Šiose gausiai lietuvių gyvenamose vietovėse itin gaji kantičkų – iš senųjų maldynų giedamų lietuviškų giesmių – tradicija. Anksčiau paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau šiuo metu gerokai apnykusi, Punsko ir Seinų krašte ji buvo itin gerai išsaugota ir gyvuoja iki šių dienų. „Bromos“ dalyviai rugpjūtį aplankė šio krašto giesmininkus, norėdami pažinti Lenkijos lietuvių giedojimą, išmokti ir į Lietuvą parvežti mūsų krašte ne itin įprastų kantičkų melodijų ir tekstų variantų. Pirmosios savo ekspedicijos metu turtingai papildę repertuarą, giesmininkai Tradicinių giesmių valandai paruošė specialią programą.

Daugiau informacijos apie renginį – Vilniaus etninės kultūros centro svetainėje www.etno.lt ir socialiniuose tinkluose.