Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atsimainymas

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ką veikia tas vaiduoklis nusiaubtame Anykščių šilelyje? Dar ir vaivorykštės lankas per visą dangų. Galėtų būti panašu į Virgilijaus Šontos aktus. Mačiau neseniai internete, turbūt iš parodos Naujininkuose.

Bet kažin ar nuoga vyro figūra čia tik šiaip pozuoja. Veikiau fotografas gaudė unikalų kadrą. Vaivorykštė nuo Tvano laikų moka pakerėti. Pajuodę, negyvi medžių stagarai. Įstriža vakarinė saulė, atsimušusi į nuogą kūną. Švytintis baltumas. Beveik apokalipsė. Vyro veido nematyti, tik pakaušis. Neišsiduoda. Su angelais visada taip. Kai jau atsisuka, tada galas. 

Nuotrauka maža, be užrašo, tik vokiško fotopopieriaus „Agfa-Lupex“ ženklai ir kažkoks fotografo antspaudas. Keisčiausia, kad buvo asmeniniame albume. Kampuose likę pilko kartono pėdsakai. Kodėl reikėjo draskyti? Matytume, kokios nuotraukos buvo šalia. Ar net veidą to, kuris stovi nusigręžęs.

Interneto pardavėjas nurodęs, kad čia Rusija, Antrasis pasaulinis karas. Galėtų būti. Gamta iš tiesų panaši. Šiaurietiška. Gal kur pakeliui į Leningradą. Medžių kamienus nurėžę lėktuvo sparnai. Arba bombos. Tikrai karo darbas.

Dešimtoje Kryžiaus kelio stotyje Jėzui nuplėšiami drabužiai. Paskui kareiviai juos pasidalins, mesdami burtą. Mūsų Paneriuose viskas buvo taip pat, iki smulkmenų. Negi tik dėl drabužių? Kad pažemintų, suvienodintų aukas? O gal drabužiai, net jei skarmalai, atrodo lyg skydas? 

Esu matęs daugiau nuotraukų su nuogais kareiviais, vieno ir kito karo. Maudosi ežeruose ar upėse. Kartais apžergę arklius, lyg iš garsiojo paveikslo. Skalbiasi drabužius, gulinėja. Raičiojasi sniege po pirties. Dažnai linksmi ir nerūpestingi. Imk ir nutaikyk dabar savo šautuvo vamzdį. Pats metas, kai jie ten beginkliai, net be uniformų. Ar saulės nutviekstas nuogas kūnas jaučia, kad į jį taikomasi?

Vilniuje kasmet po Velykų vyksta vadinamoji Gailestingumo savaitė. Speciali bažnytėlė Dominikonų gatvėje. Pažįstamas, gyvenantis šalia, sakė šįmet nekėlęs ten kojos. Žinau, kad turi personalinių sąskaitų su ta vieta, bet dabar turbūt ne tai. Buvo pasimetęs. Sako, nenorėjo žiūrėti Jėzui į akis ir svarstyti, gali ar negali dieviškasis gailestingumas būti su išimtimis. Kol nebuvo karo, agresijos, realių priešų, šv. Faustinos gailestingumo vainikėlis sukosi taip sklandžiai ir palaimingai.

Seniai išaiškinta ir aprašyta, ar, pavyzdžiui, Vokietijos visuomenė, neprotestavusi prieš nacizmą, yra atsakinga už režimo piktadarybes, net jei nieko nežinojo apie koncentracijos stovyklas. Arba mūsų piliečiai, geri žmonės, patriotai, žvaliai sau kūrę socializmą ir nekvaršinę galvos, kas ir kaip Tarybų Lietuvoje. Lygiai ir šiandieninė nuolanki, tylinti Rusijos liaudis, įpratinta džiaugtis savo gerove ir saugumu, nes prieš vėją nepapūsi. Garsus vokietis kunigas, karo pabaigoje pakartas už dalyvavimą sąmoksle prieš Hitlerį, kartodavo, kad yra nuodėmė giedoti grigališkąjį choralą, kai privalai priešintis. Lyg niekur nieko marginti kiaušinius ir kepti velykinius pyragus, nors tavo rinkta valdžia Prisikėlimo rytą apšaudo kitos šalies tikinčiuosius.

Čia galima tęsti ir tęsti, viskas bus logiška ir teisinga. Bet parašė draugė iš Sibiro apie tuos velykinius pyragus, ir man vėl neramu. Lyg taikyčiausi šauti į nuogą beginklį kūną. „O tu sulyginai!“ – piktinasi ir priekaištauja tie, kurie dirbo vynuogyne kiaurą dieną ir gavo vienodą užmokestį su dirbusiais vos valandą. Yra toks epizodas Evangelijoje. Pareikšti, jog tai Dievo meilės taisyklė – sulyginti muitininką ir apaštalą, šventąjį ir nusikaltėlį, auką ir budelį? Gal verčiau nutilti. Užteks, kad ko nors nesupranti iš dangaus repertuarų.

Ne viskas ir žemėje taip aišku. Draugė, rašiusi iš Sibiro, neužmiršta manęs keturiasdešimt metų. Nežinau, kodėl. Kaimynų vaikėzas, lipdavęs vakarais pro langą pasiklausyti muzikos ar pažaisti kortomis, buvo per jaunas, kad prisimintų tiek metų. Bet man pačiam jis nedingęs. Jo vardas ir tėvavardis toks pat kaip jų caro. Galbūt geria dabar už pergalę. Kas žino. Sukti Faustinos vainikėlį, kad pragaro galybės neįveiktų mūsų sielų? Kad nesiliautų atpirkimo procesas, jeigu jį tiki ir brangini.

Juk ir saulės nutvieksta figūra pamatė danguje vaivorykštę ir suakmenėjo. Jei ten kareivis, gal net pamiršo tą akimirką, kas jis ir ką veikia svetimame miške. Ir taip toliau. Kadangi įsiklijavo nuotrauką į savo kareivišką albumėlį, galima manyti, jog buvo paveiktas tos keistos šviesos. Atsimainęs kaip Jėzus ant Taboro kalno. Kartu su visais iš Panerių, kurie stovėjo nuogi kaip ir jis, kaltininkas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien