Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Atsiminimai apie Joną Čepą

Jonas Čepas, „Kristaus prisikėlimas“. Vaidoto Žuko kolekcijos nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 4)

Apie Joną Čepą sužinojau 1992 m. pradžioje. Į Mažąją studiją paskambino vienas žmogus (vardo neįsidėmėjau) ir pakvietė pažiūrėti dar sovietmečiu mirusio jo giminaičio paveikslų.

Vilniaus adresą nurodė tuometinės Marytės Melnikaitės (dabar A. Juozapavičiaus) gatvėje, kažkokioje „Dujofikacijos“ valdyboje. Pakilau liftu. Žmogus laukė savo kabinete, iš stalčiaus ištraukęs didelį aplanką su spalvotais ir monochrominiais piešiniais. Sako: „Esate dailininkas, vedate religines radijo laidas, tikiuosi, suprasite reikalą.“

Piešiniai tikrai iškart užbūrė. Stilistika buvo kažkokia tarpinė tarp profesionalo ir savamokslio. Tai buvo daugiausia religiniai siužetai su Kristaus, Marijos, šventųjų figūromis, pavaizduoti su pagarba, bet labai neįprastai. Veidai, kūnai ir fonai buvo sukomponuoti struktūriškai, taisyklingai, bet užpildyti ir ištonuoti savotiškomis spiralėmis. Iš dailės istorijos žinojau, kad tai galėjo būti susiję ir su tam tikromis autoriaus psichikos sveikatos savybėmis (panašių spiralinių išraiškų kupina van Gogho, Čiurlionio kūryba).

Jono Čepo piešinių savininkas pasakė, kad jei patinka, galiu pasirinkti ką noriu ir kiek noriu. Iš pusšimčio kūrinių pasirinkau tik iš didesnių formatų – apie 15 vienetų. Liko gana daug mažųjų, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, autorius kartais pardavinėjo prie Aušros vartų ir Šv. Mikalojaus bažnyčios.

1992 m. pavasarį buvau kunigo Ričardo Jakučio įtrauktas į Pasaulio lietuvių velykinę parodą, po to ėmiau vadovauti jos organizavimui. Pavadinome parodą „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios“. Greta Lietuvos, taip pat Amerikos, Australijos, Vakarų Europos lietuvių dailininkų tremtinių įtraukiau ir septynis Čepo darbus. Deja, į šį autorių jokie Lietuvos menotyrininkai tuomet neatkreipė dėmesio.

2018 m. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) sovietmečio kolekcininkų parodoje eksponavau ir kelis Čepo šventuosius. Įdomu, kad ir šioje NDG ekspozicijoje jokie meno teoretikai jo darbų nepastebėjo.

Dėl tokios iškalbingos trisdešimtmetės tylos pats ėmiau rinkti atsiminimus apie Čepą. Anksčiau buvau skaitęs Valentino Antanavičiaus knygoje „Gyvenimas be parado“ (2010) skyrių, skirtą jo draugystei su Jonu Čepu. Prieš porą metų per Dailininkų sąjungą pasiunčiau bendrą laišką, kviesdamas ir kitus šį menininką pažinojusius atsiliepti. Kai kas atrašė matęs, žinojęs tokį keistuolį, platesnius atsiminimus parašė skulptorius Mindaugas Šnipas ir Jono Čepo ilgametis draugas, ekonomistas ir sovietinių laikų disidentas Aleksas Belianas (g. 1945 m. Kauno kalėjime, tėvai buvo išvežti į lagerius, berniukas augo vaikų namuose).

Vaidotas Žukas

Jonas Čepas, „Kristaus prisikėlimas“. Vaidoto Žuko kolekcijos nuotrauka

1967 m. „Kronikos“ kino teatre buvo rodomas filmas apie ispanų dainininką Raphaelį. Jonas Čepas sėdėjo pirmoje eilėje ir paišė.

Padarė dainininko portretą pieštuku. Kai Raphaelis atvyko į Vilnių gastrolėms Filharmonijoje, stovėjome visą naktį eilėje, kol gavome du bilietus. Buvo žmonių antplūdis, scenoje jį saugojo milicija. Jonas buvo pasiėmęs storą grafitinį pieštuką ir dabar jau gyvai nupiešė ant kartono. Po koncerto per administraciją jis įteikė Raphaeliui šį portretą. Dar iki koncerto aplinkiniai šnairavo ir apkalbinėjo Joną, nes jis buvo prastai apsirengęs. Bet Jonas į aplinkinius nekreipė jokio dėmesio. Tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo nuo nemigos pajuodusiomis akimis.

Kai susipažinom, aš buvau statybininkas, o jis gyveno šiluminiuose tinkluose (katilinėse). Dėl to jį vadino urviniu žmogumi. Kartą žiemą jis atėjo pas mane į objektą Skroblų gatvėje ir sako, kad aš statau namą tokį, kokį jis buvo nupiešęs. Tai buvo trys Žemės ūkio ministerijos daugiaaukščiai ant kalno.

Jonas gimė Vilkaviškyje, jo tėvas buvo kalvis. Jis turėjo brolį, kuris dirbo Centro Komitete pas Antaną Sniečkų. Kiekvieną mėnesį Jonas važiuodavo namo į Vilkaviškį lašinių. Anksčiau buvo studijavęs Vilniaus universitete žurnalistiką. Tada prie VU buvo dailės studija, ten jis lankėsi apie metus. Bet jį iš VU išmetė Genrikas Zimanas. Dėl to ėjome kartu su Jonu pas rektorių Joną Kubilių, bet šis jam tiesiai pasakė: „Nenoriu dėl tavęs prarasti kėdės.“

Jonas buvo kuklus, drovus, sunkiai vertėsi, badavo. Gyveno valkatos gyvenimą. Aš jam sugalvodavau mažyčių gudrybių: būdavo, ateina į valgyklą, ten savitarna, yra virtų kiaušinių – juos į kišenę, o duona nemokama. Aštuonerius metus taip ir vertėsi. Pavyzdžiui, vakarieniaudavome Geležinkeliečių rūmų valgykloje, nes ji buvo pigiausia. Aš užstodavau jį iš nugaros, o jis į kišenes prisidėdavo kiaušinių. Taip bent iš dalies atsigindavo nuo bado, o už dviejų vakarienę sumokėdavau aš. Prisimenu, kad prieš valgį jis visada viešai persi­žegnodavo.

Dažnai kartu vakarieniaudavome „Šešupės“ valgyk­loje Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Ten ant stalų būdavo supjaustytos šviežios „Palangos“ duonos, kurią Jonas su garstyčiomis iškart suvalgydavo. Kai neturėdavo kur nakvoti, eidavo dieną miegoti į „Kronikos“ kino teatrą, kur seansai tamsoje vykdavo be sustojimo iki 21 valandos. Taip jis ten pragyveno apie metus laiko, bet ir iš ten išvarė. Metus gyveno Algirdo gatvės statybininkų bendrabučio šiluminiame mazge.

Tapė paveikslus prie žvakių šviesos, todėl nusilpo jo regėjimas. Viena akimi beveik nematė. Apie 1969 m. raudona spalva nutapė Gedimino pilį, išsiuntė registruotu laišku į Vatikaną popiežiui Pauliui VI.

Šv. Mikalojaus bažnyčioje klebonavo Juozas Tunaitis, ten lankėsi daug inteligentų. Sakau Jonui: „Daryk atvirukus sakraline tema ir platink šventoriuje“. Jis taip dirbo porą metų. Paklausą turėjo stilizuoti žirgai žemaitukai kryžių fone. Tapė Kristų Alyvų darželyje ir kitus siužetus. Nutapė šimtą jų ar daugiau. Pardavinėjo prie Aušros Vartų, Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Kasdien po vakarinių Mišių jis Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje ant suoliuko išdėliodavo savo paveiksliukus ir atvirukus. Patariau prie jų uždegti kelias žvakes. Parapijiečiai būdavo nustebinti ir paveiksliukus pirkdavo. Po to Jonas eidavo į šiluminio mazgo rūsį Komjaunimo (dabar Pylimo) gatvėje Nr. 12. Kai žmonės sumigdavo, jis užsidegdavo 3 žvakes, sukalbėdavo „Tėve mūsų“ ir persižegnojęs pradėdavo tapyti. Mano portretą grafitiniu pieštuku jis nupiešė ant kartono prie žvakių tame pačiame rūsyje. Ten nutapė ir Brežnevo portretą.

Jono technologija buvo tokia: popierių arba kartoną panardindavo į Vilnelės vandenį ir ant įmirkusio paviršiaus piešdavo grifeliu. Kartais piešdavo portretus už pinigus, dirbdavo greitai – 5–6 min. Piešdavo tokiais kabliukais. Jonas sakė: „Tai mano technologija“. Dažnai sakydavo, kad tikras menininkas turi gerai išmanyti kūno formas.

Tačiau kartą KGB susėmė jį su visais paveikslais ir išsivežė. Pralaikė visą savaitę. Kai grįžo, pasiūliau jam parašyti laišką popiežiui Pauliui VI. Tai buvo 1968 m. Jis taip ir padarė. Gavo iš Vatikano atsakymą, padėką, kuri Jonui padėjo kovoti su KGB ir milicija.

Jonas Čepas, „Šventasis Kazimieras – Lietuvos valstybės globėjas“ (pagal Carlo Dolci; popierius, pieštukas, akvarelė, 50 x 40 cm). Vaidoto Žuko kolekcijos nuotrauka

Be meno, Jonas turėjo kitą aistrą – šachmatus. Žiemą jis kas vakarą už pinigus žaisdavo su Vilniaus žydais, dalyvaudavo šachmatininkų turnyruose, supažindino mane su Juozu Mikėnu ir jo žmona, kuri dirbo klubo rūbinėje. Vasaromis Jonas dalyvaudavo šachmatų turnyruose Jaunimo (dabar Bernardinų) sode. Jis buvo ašt­raus proto, bet jam stigo ryžtingumo imtis svarbių gyvenimo sprendimų. Mes su juo nuoširdžiai bendravome, jis mane palaikė moraliai, kai nuo jaunystės norėjau tapti dainininku, lavinau balsą, dalyvaudavau vokalistų konkursuose. Kartą Joną pakviečiau į Žvėryno bažnyčią, į savo vokalo repeticiją, bet jis pasakė, kad neturi klausos, kad jam „ant ausies užlipo meška“.

1980 m. įstojau į VU Prekybos ekonomikos vakarinį fakultetą, kiek galėdavau – padėdavau Jonui. Po darbo eidavom į valgyklą. Mano paskatintas, Jonas nuėjo į I ir II statybos trestą, pasiūlė savo kaip dailininko paslaugas. Padarė stendą, gavo baraką dirbtuvei, persikėlė į Dariaus ir Girėno gatvės bendrabutį Naujininkuose. Tačiau kilo konfliktas dėl stendo – statybos organizacija stendu pasinaudojo, bet Jonui nesumokėjo. Atseit, už tai gyveni barake Kirtimuose. Jam tai buvo trauma. Ir kiti iš jo tyčiojosi. Visi jo vengė, nes jis turėjo įprotį sėdėdamas nesąmoningai kaišioti pirštą į nosį, o po to į burną.

Jonas buvo drūtas žmogus, kartais konfliktiškas, nes viską rėždavo tiesiai. To meto inteligentai jo vengė, nes jis garsiai kritikavo tuometinę valdžią. Apie Leniną sakydavo: „Garbina sifilitiką!“ Jo brolis darė karjerą CK, bet Jono neatstūmė. Jonas pasakojo, kad kai alkdavo, nueidavo į svečių namus M. K. Čiurlionio gatvėje, ten po priėmimų likdavo maisto ant stalų, tai jis paimdavo. Buvo pažįstamas su Augustinu Savicku, gyrė jį. Bet keikė Dailininkų sąjungos pirmininką Joną Kuzminską, nes anas vydavo jį lauk iš sąjungos, sakė, kad nėra narys. „Jis pavydėjo mano talento“, – sakydavo Jonas. Mėgo Užupio gatvę, Markučius, tapė Vilniaus vaizdus.

Kartą apie 1974 m. pasiūliau Jonui nutapyti Brežnevo portretą, kurį nusiuntė į Maskvą, gavo atsakymą, Brežnevo kanceliarijos padėką. Šiuos dokumentus visuomet nešiojosi savo portfelyje su kitais dokumentais, Vatikano laiškais.

Susirado naują šiluminį mazgą L. Giros (dabar Vilniaus) gatvėje. Mokytojų namų kieme buvo milicijos skyrius, o priešais – katilinė. Ten prabuvo iki 1980 m. Praustis vaikščiojo į pirtį Komjaunimo (dabar Pylimo) gatvėje už 15 kapeikų. Ten ir skalbdavosi. Buvo tvarkingas, mėgo švarą. Labai gražiai, kaligrafiškai rašydavo. Man padėdavo parašyti gražius laiškus, skundus į Maskvą.

Jonas moterų vengė, bet mėgo piešti jas nuogas. Buvo grynas abstinentas, bet gerdavo stiprią arbatą ar čefyrą. Buvo apsiskaitęs, protingas ir religingas, melsdavosi, dalyvaudavo Mišiose, priimdavo Komuniją. Apie 1976 m. jis materialiai atsistojo ant kojų, mano pagalbos nebereikėjo. Mūsų ryšiai nutrūko apie 1980 m., bet po poros metų jis mirė Kauno gatvės ligoninėje Nr. 7 (dabar Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė).

Tuo metu jam buvo 53–54 metai. Nuo seno ir sugedusio maisto gavo kraujo užkrėtimą, koja gangrenavo, bet atsisakė amputacijos, nes bijojo, kad KGB nenunuodytų. Po mirties iš Vilkaviškio atvažiavo labai susisielojusi jo sesuo ir už skolintus pinigus išvežė jo palaikus į Vilkaviškį. Tačiau brolis jo vengė, ir pamotė jo nemėgo. Po Jono mirties susitikau kunigą Juozą Tunaitį, šis klausė, kaip gyvena „mūsų menininkas“, tai pasakiau, kad jau nebėra gyvo.

Aleksas Belianas

Jonas Čepas, be pavadinimo (popierius, akvarelė, pastelė, 50 x 40 cm). Vaidoto Žuko kolekcijos nuotrauka

Joną Čepą buvau sutikęs trumpam ir jau gerokai seniai. Atsimenu tik kažkokias detales ar epizodus, taigi taip ir pabandysiu viską išguldyti.

Bene 1977 m., čiurlionkė… Valentinas Antanavičius, tuomet dėstęs mūsų grupei piešimą, atvedė iš pažiūros gana neįprastą žmogų (dar prieš tai minėjo atvesiąs pozuoti įdomų menininką) ir sako: „Paišysim aktą“. Taip pat pastatė ant stalo gipsinę Milo Venerą. Tai kurį aktą paišysim? Bet tuo metu atvestasis žmogus jau ėmė rengtis ir greitai įsitaisė ant kėdės priešais gipsinį modelį, džiaugdamasis, kad galės ramiai papaišyti. Dar klaustelėjo mūsų, ar susirungsim piešime. Visi išsitraukėm popieriaus, mes – savo vatmanus, jis – pundelį nedidelio formato kiek gelsvų lapų. Pradėjo mankštinti ranką, energingai, nelyg diriguodamas, sukdamas kuo keisčiausius piruetus. Ir visąlaik kalbėjo lyg mums, lyg sau. Jo veidas buvo pilnas džiaugsmo ir šypsenos.

Po kiek laiko, tiksliau tariant, po keleto seansų, žvilgtelėjau, ką gi nupaišė tasai žmogus. Pamačiau nupieštą tik veidą, lapas buvo tirštai padengtas tokiais lyg sliekais, sakytum įnirtingai besistumdančiais po visą lapą. Bet tie sliekai rodė veidą, kuriame nebuvo nė pėdsako antikinio kanono, nieko to, ko buvom mokyti ilgus septynerius metus – jokios toninės perspektyvos, refleksų ar vadinamosios štricho kultūros. Buvo keista – mačiau harmoningą visumą, o Venera turėjo greičiau Aušros Vartų Madonos, negu antikinių bruožų. Tasai žvilgtelėjimas buvo viena vertingiausių pamokų, kurias gavau čiurlionkėje – pamačiau Piešinį, o ne apgavikišką akademišką iliuziją, padarytą pagal visas mandagaus meninio melavimo taisykles (tiesa, tai suprasti šiek tiek užtruko, teko gana daug dalykų perkratyti savo tvarkingo mokinio smegeninėje).

Vėliau sužinojau, kad tasai žmogus yra Jonas Čepas, pagal išsilavinimą statybininkas, visa tai metęs ir dabar tik piešiantis ir taip bandantis susitvarkyti su formomis, kurios ant jo vis griūna… Taip tvarkydamasis su tomis formomis, vis ką nors mums pasakodavo…

– Kaip jums atrodo, nuo ko turi prasidėti statyba?

– Na, nuo projekto gal, nuo pamatų, nuo geodezinių matavimų. (Mat sau atrodėm protingi.)

Jonas tik juokiasi iš mūsų išmanymo ir nesustodamas dėlioja sliekus ir taškelius popieriuje.

– Nuo šikinyko!!! – paaiškina mums ir džiaugiasi pamatęs mūsų įtikintai nustebusius veidus.

Jonas Čepas, „Aušros Vartų Marija su karūna“ (popierius, akvarelė, spalvotas tušas, 32 x 27 cm). Vaidoto Žuko kolekcijos nuotrauka

Jonas bene keletą kartų bandė stoti į Vilniaus dailės institutą. Vieną iš tų kartų (tai buvo paskutinis bandymas) atėjo kiek pavėlavęs ir jam buvo likusi bene vienintelė vieta visai prie pat pastatyto natiurmorto. Atsisėdęs ir ėmęs paišyti. „Neįmanoma“, – pasakojo, – „formos griūna ant manęs, jaukia visą kompoziciją.“ Atsistojęs ir nepaisydamas protestuojančiųjų, perstatęs visą natiurmortą kaip reikia, kad formos negriūtų. Sakė, būtų padaręs gerą piešinį, bet visi šlapukai pamatę, kad prieš juos geras piešėjas, nuėję pasiskųsti kažkam ir tas kažkas davęs nurodymą Joną išvaryti lauk. Taip jis supratęs, kad ten, jei jau tokie reikalai, nieko gero neišmoksi.

Pasakojo pasiūlęs tuometiniam LTSR Dailininkų sąjungos pirmininkui Jonui Kuzminskiui susirungti dėl piešimo. Kuzminskis nesutikęs, nes, pasak Jono, pamatęs jo piešinius ir aiškiai išsigandęs akivaizdaus pralaimėjimo. Vėliau Jonas buvo nupiešęs Kuzminskio portretą pieštuku iš atminties, kurį, matyt, dėl modelio regalijų buvo įvertinęs tam laikui nežmoniška suma – tūkstančiu rublių.

Save laikė geru piešėju ir visad, kaip paprastai, pilnas optimizmo, parodydavo du laiškus – vieną iš Leonido Brežnevo sekretoriato (gensekui buvo nupiešęs ir nusiuntęs kreiserio „Aurora“, apkaišyto raudonomis gėlėmis, atviruką), kitą – iš popiežiaus sekretoriaus (siuntęs atviruką tuometiniam popiežiui Pauliui VI kažkokia proga). Šaipydavosi rodydamas laišką iš Kremliaus: „Matai, rašo, kad „atiduota pagal paskirtį“ („otdano po naznačeniju“), o tikriausiai išmetė“. Ir džiaugdavosi popiežiaus sekretoriaus laišku, kuriame, kiek pamenu, buvo dėkojama ir linkima geros kloties ir Dievo palaimos.

Nakvodavo Jonas kažkokio namo šiluminiame mazge netoli buvusio „Kronikos“ kino teatro (dabar Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia), bet mėgdavo skaniai pavalgyti, jei pavykdavo prasimanyti pinigų pardavus piešinį ar kaip nors kitaip. Labai vertindavo viščiuką tabaka (tuometinių restoranų delikatesą).

Vėliau, jau studijuojant Vilniaus dailės institute, vis užeidavom su skuptoriumi Benu Narbutu (kartu baigėm čiurlionkę ir VDI) į Šv. Mikalojaus bažnyčios šventorių sekmadieniais, kur Jonas žiemą ar vasarą vis ant to paties suolelio būdavo išsidėliojęs savo piešinius ir atvirukus, bandydamas ką nors iš jų parduoti. Kainos buvo beveik įkandamos tometiniam studentui – už atviruką prašydavo 5 ar 7 rublių. Didesni piešiniai kainuodavo jau brangiau. Ten ir pamačiau daugiau jo piešinių. Tai buvo keistos, bet širdį ir akį pagaunančios harmonijos vaizdai. Taip kažkodėl ir neįsigijau nė vieno.

Kartą žiemą apsilankius Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje ir besišnekučiuojant su Jonu apie piešinio meną, pūstelėjo vėjas ir nuo sujudintos šakos plumptelėjo gerokas sniego kąsnis ant ekspozicijos: „Aaa, matai kaip saugumas dirba, bijo atvirai pakalbėti, tai iš pasalų sniegais darbus apmėto ir kenkia“. Ir Jono veidą eilinįsyk nušvietė šypsena. Jis tvirtai laikėsi savo principų ir tikėjo savo gebėjimais. Gal kas ir šiandien sutikęs panašų žmogų sakytų, kad gi beprotis, tik neagresyvus, bet kas čia žino, kas kada teisesnis.

Vienąsyk šventoriuje Jono neradom, neradom ir kitąsyk, ir dar kartą.

Kažkas sakė, kad Jonas Čepas mirė nuo kraujo užkrėtimo, įsidūręs pirštą su adata.

2018-03-17

Mindaugas Šnipas

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.