2020 06 20

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Atsiminimai apie poetą Kazį Jakubėną

Kazys Jakubėnas (1908-1950). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Šiemet sukanka septyniasdešimt metų nuo tragiškos ir smurtinės poeto Kazio Jakubėno (1908–1950) mirties, kurios aplinkybių tyrimas vis dar laukia istorikų dėmesio. K. Jakubėnui tuomet buvo keturiasdešimt vieneri. Po Daivos Vilkelytės publikacijos „Dingusią K. Jakubėno kalbą išsaugojo NKVD byla“ redakcija gavo su poetu Lukiškių kalėjime susidūrusio politinio kalinio Juozo Klimavičiaus atsiminimų pluoštą, kuriuos užrašė jo sūnus Tautvidas Klimavičius.

Kazys Jakubėnas buvo mano tėvo Juozo Klimavičiaus pažįstamas ir geras draugas. Jie aktyviai draugavo ir bendradarbiavo. Paskutinis jų susitikimas įvyko 1946 m., Lukiškių kalėjimo areštinėje. Ten suvarydavo daug areštuotų žmonių. Netikėtai susitikę draugai praleido naktį kartu. K. Jakubėnas turėjo pasislėpęs žvakių, o tėvas – degtukų. Taigi, jų naktis praėjo žvakių apšviestoje patalpoje. Abu pasikalbėjo, o ryte buvo išskirti.

Savo tėvą pirmą kartą pamačiau būdamas dešimties metų. Kartais bendraujant su tėvo senais pažįstamais ir klausant jų pasakojimų apie to meto literatūrą, buvo minimas ir K. Jakubėnas.

Pirmą pasakojimą išgirdau iš mamos – Julijos Klimavičienės. Apie 1949 m. Kazys susirado mus Kaune, papasakojo apie susitikimą su tėvu tardymo izoliatoriuje, apie tai, kad tėvas tardymo metu buvo stipriai sumuštas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tėvas yra man pasakojęs, kad tardytojams buvo sunku jį tardyti, nes labai skyrėsi mano tėvo ir tardytojų išsilavinimas. Tardytojai išsitraukę pistoletus prirėmė juos prie tėvo ausų. Tėvas ėmęs nervingai juoktis, nors ir nebuvo juokinga. Tiesiog pagalvojęs, kad nušauti žmogų užtenka vieno pistoleto, nereikia kelių. Tada tardytojai pasitelkę sovietinį įtikinėjimo metodą – mušimą.

Tėvas su K. Jakubėnu dalyvavo leidžiant žurnalą „Aušrinė“. Tuo metu šį žurnalą leido Vytauto Didžiojo universitetas ir jo studentai, universitetas tuo metu turėjo autonomiją ir leidybos nereikėjo derinti su valdžios struktūromis. Mano tėvas buvo paskutinis „Aušrinės“ redaktorius.

Tėvas yra pasakojęs, kad kartą sutiko K. Jakubėną, tik ką išėjusį iš kalėjimo, 1929 m. jis buvo nuteistas už dalyvavimą pasikėsinime į Ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą, bet, neįrodžius kaltės, 1931 m. paleistas. Kazys jam parodė naują savo eilėraštį, kuriame skambėjo panegirika tuometinei valdžiai. Buvo aišku, kad tai ne poeto požiūris. Sakė, kad nežinąs, kuriame oficialiame leidinyje eilėraštį spausdinti. Pasiūlė perskaityti pirmąsias stulpelių raides vertikaliai – eilėraščio mintys buvo visai priešingos. Tėvas patarė jam neužsiimti niekais, nuo kurių gali būti krūva nemalonumų. Viename literatūriniame vakare jis perskaitė eilėraštį, kaip pelės viršaičiui rinko katiną.

Tėvas su K. Jakubėnu bendradarbiavo leisdami literatūrinį žurnalą „Darbas“, tikėdamiesi, kad jis išaugs į populiarų ir stiprų leidinį. Deja, žurnalas buvo uždarytas. Šiame žurnale kartu su mano tėvu bendradarbiavo K. Jakubėnas, Kazys Boruta, Vytautas Montvila. Jie buvo geri bičiuliai. Šis ketvertukas padėdavo pradedantiesiems rašytojams, redaguodavo jų kūrinius. Padėjo ir Albertui Juozėnui (Juozui Baltušiui), tėvas parašė kritinį straipsnį apie jo kūrinį, o kiti redagavo. Per mano mokyklos baigimo išleistuves mokytojų kvietimu buvo atvykęs Juozas Baltušis. Tėvas su J. Baltušiu susitikę pasikalbėjo apie literatūrą, apie gyvenimą. Tėvas pastebėjo: „Albertai, nepavyko tau literatūroje patobulėti.“ J. Baltušis atsakė: „Juozai, ko tu nori, aš – kaimo bernas, jūs ten universitetiniai…“

Susitikimas po kalėjimo su draugais. Iš kairės: K. Jakubėnas, Br. Kiaupa, M. Paulauskas, Ol . Venclovaitė, Bulkevičienė, Kaminskas. Apie 1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Minėtojo ketvertuko pažiūros buvo artimos britų leiboristams. K. Jakubėnas žinojo beveik visus pasaulio anarchistus, išskyrus vieną, kai kuriuos pažinojo net asmeniškai. K. Jakubėnas parašė eilėraštį „Amerika“, skirtą nuteistiesiems mirties bausme anarchistams Sako ir Vanceti. 1938 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Dvidešimt metelių“. Leidinys cenzūros buvo sunaikintas, pavyko išsaugoti tik tris egzempliorius. Du buvo atiduoti į bibliotekas, vienas liko autoriui. Pamenu, kartais tėvas pacituodavo vieno eilėraščio ištrauką: „Negerai, negerai, Viešpatie, kam tu litą padarei.“

Tėvas pasakojo beveik Kauno anekdotu tapusią istoriją. Kalėjimo prižiūrėtojas tyčiojosi iš K. Jakubėno, tai žemo ūgio Kazys, paėmęs dubenėlį, prižiūrėtoją prikūlęs. Šis lyg ir norėjo paduoti į teismą, bet, kadangi visas Kaunas juokėsi, kad Dovydas prilupo Galijotą, incidentas tuo ir baigėsi.

Sovietams okupavus Lietuvą, buvo reikalaujama, kad rašanti brolija prisijungtų prie „saulėto gyvenimo“ šlovinimo. Minėtas rašytojų ketvertas ir daugelis kitų buvo ideologiniai marksizmo ir bet kokios kitos formos totalitarizmo priešininkai. Prasidėjo nelengvas jų gyvenimas. Atkuto visi trečiafrontininkai. Norint įdurti savo ideologiniams priešininkams, burtai lėmė, kad užduotis parašyti eilėraščių, šlovinančių naują gyvenimą, aplenkiant trečiafrontininkus, teko Vytautui Montvilai. Tai dar labiau supriešino oponentus.

K. Jakubėnas parašė eilėraštį „Sužydėjo visas kraštas raudonai“, sąmoningai manipuliuodamas žodžiais „žydi“, „žydėti“ ir „raudonai“. Kūrinys buvo priimtas, parašyta daina, radijas dažnai ją transliuodavo. Pastebėjus pavojingą aliteraciją, daina buvo uždrausta, o radijo transliacijos nutrauktos.

Populiarūs poetai buvo „maloniai pakviesti“ parašyti eilėraščių apie Seimą ir Staliną. K. Boruta išsisuko parašydamas kelis stulpelius apie Liaudies Seimą, kuriuos perskaitė pirmąją sesijos dieną 1940 m. liepos 21 d., S. Nėris įsijautė ir parašė poemą, šlovinančią Staliną, kurią J. Stalinui dovanų nuvežė ir Maskvoje įteikė kartu su Įgaliotąja delegacija.

Remiantis Tėvo pasakojimais, S. Nėrį į trečią frontą įtraukė Bronys Raila – niekas negalėjo atsispirti tokiam gražiam šaunuoliui. S. Nėris mokėjo taisyklingai dėti žodžius į eilutes, tačiau globaliai mąstyti jai sekėsi sunkiau. Mirus S. Nėriai, K. Jakubėnas parašė eilėraštį jos atminimui „Po šalnų“.

Prasidėjus „saulėtam“ pokariui, gyvenimas galutinai apkarto. LTSR Rašytojų suvažiavime, savo kalboje K. Jakubėnas nupiešė realų gyvenimą. J. Žiugžda paklausė, kur yra toks gyvenimas. K. Jakubėnas atsakė: „Turkijoje, ten yra labai nekultūringų žmonių.“ Neiškentęs J. Žiugžda paklausė, ar K. Jakubėnas manąs, kad komunizmas paremtas tik šautuvu ir automatu. K. Jakubėnas atsakė: „Nejaugi tu kitaip manai?“

Areštavus K. Jakubėną, jo brolis Alfonsas Jakubėnas ieškojo galimybių jį išlaisvinti. J. Žiugžda tuomet pastebėjo: „Jei mes per metus padarome ką nors gero, tai K. Jakubėnas per dešimt minučių tai sugriauna.“

Tėvas pasakojo, kad pokariu K. Jakubėnas parašė eilėraštį, skirtą J. Stalinui. Pagrindinė eilėraščio mintis buvo maždaug tokia: „Didysis genijus, didysis karvedys, iš Prūsijos per Lietuvą varė karvių pulkus.“ Tuo metu armija nugalėtoja varė iš Vokietijos karves į Rusiją.

Truputį keista, žiūrint į persivertusius literatus ir kitus kultūros veikėjus. Tikrai dauguma jų buvo susipažinę su profesoriaus Vosylijaus Sezemano paskaita, kurioje marksizmas buvo sumaltas į miltus. Rašytojų suvažiavime K. Jakubėnas pasiūlė pagerbti mirusią kultūros veikėją Feliciją Bortkevičienę, kuri „Žiburėlio“ bendrabutyje apgyvendindavo ir šelpė jaunus moksleivius bei studentus. Rašytojas Petras Cvirka taip pat gyveno tame bendrabutyje, bet neatsistojo jos pagerbti. Tiesa, jis buvo pašalintas iš „Žiburėlio“ bendrabučio, o išeidamas nepatenkintas priteršė ant bendrabučio kėdžių.

Sovietmečio pradžioje Kęstučio gatvėje Kaune buvo rašytojų kavinė. Ten rinkdavosi rašantieji. P. Cvirka, nepastebėjęs K. Jakubėno, pareiškė, kad Lietuvoje yra tik du tikri rašytojai – jis pats ir Antanas Venclova. Tai išgirdęs K. Jakubėnas pasakęs: „Cvirkele, Cvirkele, koks tu durnas, ką tu darysi, kai per valymą tave išmes iš partijos? Būtum komjaunuolis, stotum į partiją, o dabar jau paskutinis taškas.“ Apskritai, P. Cvirka vengdavo K. Jakubėno, kurio aštrūs posakiai pataikydavo tiesiai į kaktą.

Pokario metais K. Jakubėnas buvo areštuotas ir išsiųstas į tarybinį gulagą. Didelės bylos nesugebėta sudaryti, taigi jis buvo paleistas iš lagerio. Gruzinai kaliniai jam pasiūlė vykti į Gruziją, kur vietinė valdžia jo nepažįsta, žadėjo suteikti pagalbą, siūlė ten pagyventi, nes manė, kad Lietuvoje K. Jakubėnui yra labai nesaugu.

Ir jie buvo teisūs. K. Jakubėnas grižo į Lietuvą per Maskvą. Maskvoje jį priėmė SSSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Aleksandras T. Tvardovskis. Apie šį susitikimą ir pokalbius nieko nežinoma. Manau, kad buvo didelė įtampa. K. Jakubėnas 1950 m. sausio 8 dieną mirė, patyręs smurtą netoli Rasų kapinių ir mirtinai sušalęs. Jo brolis Alfonsas bandė ieškoti nusikaltėlių, bet tyrimas buvo nutrauktas.