Atsipainioti ganduose dėl popiežiaus atsistatydinimo

Taip trumpai reziumuojant atrodė istorinės pirmojo, ką tik išrinkto popiežiaus Pranciškaus ir atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI susitikimo akimirkos Kastel Gandolfe, popiežių vasaros rezidencijoje 2013-aisiais. Ar gali būti, kad panašus dviejų popiežių, kurių vienas – atsistatydinęs popiežius emeritas, susitikimas pasikartos ir ateityje? Galbūt ir taip, bet ne artimiausiu metu.

Vieni gandai apie atsistatydinimą keičia kitus

Popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas vadinamas didžiausia reforma jo pontifikato laikotarpiu. 2012 m. pavasarį apie ketinimą užsiminęs artimiausiam ratui, 2013 m. vasario 11 d. jis paskelbė atsistatydinantis. Benediktas XVI pažymėjo tai darantis laisva valia. Ėmus sklisti gandams, kad galbūt popiežius rimtai serga, pontifiko tuometinis atstovas spaudai t. Federico Lombardi SJ tvirtino, kad sveikatos problemos neturėjo įtakos tokiam sprendimui.

Šis daugelį nustebinęs Benedikto XVI sprendimas ilgainiui visuomenės akyse tapo vis labiau palaikomas ir vadinamas sektinu pavyzdžiu. Todėl nenuostabu, kad klausimų apie galimą atsistatydinimą sulaukia ir dabartinis popiežius Pranciškus. Be kita ko, visuomenei atidžiai stebint popiežiaus Pranciškaus sveikatos pokyčius, ančių apie popiežiaus ketinimą atsistatydinti žiniasklaidoje paleidžiama gana dažnai.

Praėjusių metų liepos mėnesį, šiems svarstymams ir vėl suintensyvėjus, popiežius Pranciškus paneigė sklandančius gandus patikindamas, kad apie atsistatydinimą negalvoja. Jis taip pat paneigė viešumoje sklandančias spėliones dėl onkologinės ligos, kuri neva jam buvo aptikta atliekant operaciją dėl diverkulito. Popiežius juokavo, kad bent jau gydytojai apie minėtą ligą jam nieko nesakė.

Tačiau tąkart popiežius Pranciškus pirmą kartą prakalbo apie kasdienę tarnystę sunkinantį dešinį kelio sąnarį. Dėl jo keliamų skausmų popiežiui vis sunkiau vaikščioti. Todėl kurį laiką matėme jį vaikštantį pasiramsčiuojant lazdele, o dabar dažniausiai – renkantis neįgaliojo vežimėlį.

Nepaisant to, tuo metu skeptikai teigė, kad popiežius Pranciškus net ir norėdamas atsistatydinti to nedarys. Kodėl? Priežastis paprasta – toks sprendimas sukurtų precedento neturinčią situaciją: reikmę rinkti naują popiežių, tuo pat metu esant dviem atsistatydinusiems popiežiams emeritams.

Nors taip veikiausiai ir nenutiktų, nes popiežius Pranciškus to paties, aukščiau minėto, interviu metu minėjo, kad atsistatydinimo atveju jis norėtų būti žinomas ne kaip „popiežius emeritas“, bet „Romos vyskupas emeritas“. Taigi jau vien dėl šio fakto artimiausiu metu dviejų popiežių susitikimo tikėtis sunku. Be to, atsistatydinimo atveju jis teigė neliksiantis gyventi Vatikane ir negrįšiantis į gimtąją Argentiną – verčiau įsikursiantis Romoje.

Atsistatydinimo raštą pasirašė dar 2013-aisiais

Kiek daugiau nei prieš mėnesį dažną nustebino faktas apie tai, kad popiežius atsistatydinimo raštą (kuris įsigaliotų, jeigu sveikatos problemos taptų kliūtimi jam tinkamai eiti savo pareigas) pasirašė dar 2013-aisiais. Tai reiškia, kad minėtas raštas buvo pasirašytas netrukus po to, kai kardinolas Jorge Mario Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi ir tapo visame pasaulyje geriau žinomas popiežiaus Pranciškaus vardu.

Apie tai 2022-ųjų gruodžio 18-ąją popiežius prasitarė duodamas interviu Ispanijos laikraščiui „ABC“. Jis teigė dokumentą perdavęs tuometiniam Vatikano valstybės sekretoriui kard. Tarcisio Bertone. Tikėtina, kad šis, palikdamas pareigas, dokumentą turėjo perduoti dabartiniam Vatikano valstybės sekretoriui Pietro Parolinui.

Viena vertus – keista, kad šis faktas į viešumą iškilo tik dabar. Kita vertus, kyla klausimų: kokios priežastys privertė tai padaryti? Ar šis laiškas turi teisinę galią? Kodėl jis nėra viešas? Kas konkrečiai jame rašoma? Kas ir kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis turės nuspręsti, kad popiežius nebegali eiti pareigų? Ar dokumentas buvo pasirašytas laisva valia? Kas gali tai patvirtinti?

O gal atsakymų į visus tuos klausimus ir negalime sužinoti, nes, kaip svarsto Vatikano ekspertas Andrea Gagliarducci, šio dokumento niekas dar nėra matęs? Gal jis, pavyzdžiui, užklijuotame voke? Jei taip, tuomet kokiomis aplinkybėmis jį galima atplėšti?

Panašius spėliojimais grindžiamus klausimus galima tęsti be galo. Akivaizdu, kad turime popiežiaus patikinimą, jog tam tikromis aplinkybėmis jis gali atsistatydinti. Tačiau kokios jos ir ar tikrai remiantis minėtu dokumentu tai bus galima įgyvendinti – tebėra neaišku.

Toks dokumentas – nebe pirmas istorijoje

Popiežius Pranciškus nėra pirmasis popiežius, pasirašęs išankstinį atsistatydinimo raštą. Dar 1804 m. tokį pasirašė popiežius Pijus VII, kuriame buvo numatytas jo atsistatydinimas, jeigu jis būtų suimtas ir įkalintas.

1943 m. popiežius Pijus XII pasirašydamas atsistatydinimo dokumentą nurodė, kad šis įsigalios tuo atveju, jei jis būtų pagrobtas nacių. Pontifiko nurodymu, taip nutikus kardinolų kolegija turėtų susiburti tam, kad vietoj jo išrinktų naująjį pontifiką.

Atsistatydinimo laišką 1965 m. buvo parašęs ir popiežius Paulius VI. Anuomet apie tokio dokumento egzistavimą žinojo tik popiežiaus sekretorius arkivyskupas Pasquale Macchi.

Du atsistatydinimo laiškus – 1989-aisiais ir 1994-aisiais – buvo parengęs ir popiežius Jonas Paulius II. Juose buvo numatytas atsistatydinimas nepagydomos ligos atveju arba ligos, dėl kurios būtų nebeįmanoma vykdyti popiežiaus funkcijų. Popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu klausimą dėl jo atsistatydinimo minėtais atvejais būtų turėjusi priimti numatyta kardinolų grupė.

Įdomu tai, kad nė vienas iš aukščiau minėtų laiškų taip niekada ir nebuvo panaudoti. O juk – dėmesio! – popiežius Pijus VII iš tiesų buvo nuo 1809-ųjų iki 1814-ųjų ištremtas iš Amžinojo miesto ir įkalintas Prancūzijoje. Kitaip tariant, įvyko būtent tai, ką popiežius buvo numatęs ir tiksliai įvardinęs laiške kaip atsistatydinimo sąlygą.

O popiežius Paulius VI praėjus kuriam laikui pakeitė nuomonę dėl atsistatydinimo. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo dokumento pasirašymo, 1977 m. laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikavo straipsnį pavadinimu „Kodėl popiežius negali atsistatydinti“.

Siekia priversti atsistatydinti?

Popiežiaus Pranciškaus dar prieš dešimtmetį parašytas atsistatydinimo laiškas nėra naujovė. Visgi, į Tėvo namus iškeliavus popiežiui emeritui Benediktui XVI, pasipylė spėlionės, kad popiežius apie sprendimą atsistatydinti praneš anksčiau, nei prireiks pasinaudoti šiuo laišku. Dar daugiau – manoma, kad galbūt bus mėginama popiežių Pranciškų spausti atsistatydinti tiesiogiai arba sudaryti tokią situaciją, kurioje popiežiui tiesiog neliktų nieko kito, kaip tik… užleisti vietą kitam pontifikui.

Tad kas tie, norintieji nuversti popiežių? Skirtinguose šaltiniuose aptakiai minima, kad tai – popiežiaus Pranciškaus oponentų grupelė, nepritarianti pontifiko nuomonei puokšte įvairių klausimų. Įdomu tai, kad vienu iš popiežiaus atsistatydinimu suinteresuotų žmonių įvardijamas ilgametis popiežiaus Benedikto XVI sekretorius Georgas Gänsweinas.

Bet argi ne ironiška, kad už konservatyvias idėjas pasisakantieji siektų popiežiaus atsistatydinimo? To, kas Katalikų Bažnyčioje netgi labai neįprasta? Juk popiežius Benediktas XVI tapo penktuoju tokį sprendimą priėmusiu popiežiumi per visą istoriją ir pirmuoju per pastaruosius 600 metų. Todėl labiau tikėtina, kad konservatyvių pažiūrų atstovai turėtų viltis ateityje visai neturėsiantys atsistatydinančių popiežių arba jų turėsiantys nedaug.

Kitu atveju greitu metu galimai teks ruoštis spręsti aibę kitų klausimų, tokių kaip, pavyzdžiui, popiežiaus emerito titulo, baltų popiežiaus rūbų nešiojimo, viešo mokymo (ne)leistinumo, gyvenamosios vietos pasirinkimo ir kitų, kuriais buvo intensyviai diskutuojama po to, kai atsistatydino popiežius Benediktas XVI.

***

Klausimų dėl popiežiaus Pranciškaus galimo atsistatydinimo – kur kas daugiau negu atsakymų. Todėl dažnam galbūt gali kilti klausimas: „O mano koks reikalas? Ar verta gaišti savo brangų laiką gilinantis į tai, ko niekas nežino? O jeigu ir taip, tai kodėl mums tai turi rūpėti?“

Išties į tokias viešumoje pasirodančias žinutes galima reaguoti dvejopai. Vertinti jas kaip klikbaitinį reikalą ir abejotinų gandų nešiojimą arba priimti kaip suflerį maldos intencijoms, kaip priminimą, kad Bažnyčia nesibaigia ties mūsų parapijos ribomis. Kad Ji patiria iššūkių, sunkumų, kad Ji reikalinga maldos.