Atsispirti gundymams atlikti aukos vaidmenį

Koks džiaugsmas ir didžiulė laimė yra laisvas žodis ir laisva žiniasklaida – dalykai, kuriuos dažnai šiandien priimame kaip savaime suprantamus. „Juk tai savaime suprantama. O kaip gali būti kitaip?“ – kartais paklausia manęs mokiniai. Ir tada pasakoju, kad dar visai neseniai buvo, kad visa tai, ką šiandien turime, nėra dykai gauta dovana, tai iškovotas laimėjimas. Laimėjimas, kuris pareikalavo žmonių gyvybių, kuris reiškė karta iš kartos perduodamą ir puoselėjamą laisvės idealą, kad šis nemirtų sprangioje sovietinėje kasdienybėje.

Keliaudamas iš radijo į „Bernardinų“ redakciją mąsčiau, kuo mane žavi ir ko šiandien mane moko laisvės kovotojai ir gynėjai. Prisiminiau partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje užrašytą klausimą, o kurgi lemiamu metu dingo gausybė tų, kurie tokiais skambiais žodžiais mokė, kaip dera tėvynę mylėti. Daugiausia liko paprasti kaimo bernai, rašė Dzūkas. Svarbiausia, liudija Dzūko pavyzdys, yra vidujai suvokta pareiga, kad nedera dairytis į kitus, nedera ieškoti pasiteisinimų tam, ką renkasi aplinka.

Kas gi kitas, jei ne aš? Ir svarbu čia net ne pergalės ar pralaimėjimo tikimybė, o būtent apsisprendimas, jog dera rinktis tai, kas teisinga, nepaisant to, kad ir kaip viskas baigtųsi. Užrašyti tai lengva, tačiau įkūnyti savo pavyzdžiu – titaniškas uždavinys. Uždavinys, pagimdantis dvasinius milžinus. Mums šiandien svarbu tame pasirinkime išskaityti žmogaus gebėjimą aprėpti daugiau nei tik savasis „aš“ ir tam įsipareigoti. Būtent tai, kokią naštą aš savo laisva valia gebu prisiimti ant savo pečių, yra svarbiausias mano CV įrašas.

Prisiminiau ir visus Sausio 13-osios Laisvės gynėjus, kurių liudijimuose atsikartoja esminis motyvas – tiesiog negalėjau būti niekur kitur kaip tik prie Televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Tie žmonės neturėjo nieko kito, išskyrus savo kūnus, kuriuos pastatė tarp okupanto tankų ir automatų bei tų institucijų, tų idealų, kuriuos siekė ginti.

Ir čia vėl ataidi tas pats motyvas, tas pats klausimas – kas kitas, jei ne aš? Žinome, kad sovietų tankai galiausiai nesiryžo šturmuoti parlamento pastato, nes esą aplink jį buvo per daug mėsos. Būtų buvę per daug aukų, apie kurias, akivaizdu, nedelsdama būtų paskelbusi viso pasaulio žiniasklaida. O jei tos mėsos, tariant tų nužmogėjusių padarų žargonu, tą naktį būtų buvę mažiau? Ir vienas žmogus buvo žymus skirtumas, nes kiekvienas buvo kertinis akmuo iš tironijos išsivaduojančios tėvynės pamatuose.

Galvojau ir apie šiandien kovojančią Ukrainą, kurią nemaža dalis Vakarų ekspertų bei lyderių karo pradžioje buvo nurašę. Esą pralaimėjimas tik laiko klausimas. Esą dera būti atsargiems tiekiant ginklus, kad jie po to netrukus neatsidurtų tų pačių Rusijos karių rankose. Šiandien kai kas skuba akcentuoti, kad karas parodė, kokia korupcijos, nekompetencijos yra supūdyta Rusijos kariuomenė. Kai kas skuba akcentuoti, kad Rusijos kariai neturi dėl ko kovoti, o ukrainiečiai puikiai žino, kas juos veda į priekį.

Šiuose žodžiuose yra tiesos, tačiau vis dėlto pagrindinis dalykas, kurį atskleidė karas, yra nepalaužiama Ukrainos karių dvasia. Dvasia, kuri Vakarams transliuoja esminę žinią – duokite mums ginklų, ir mes patys laimėsime savąją kovą. Neprašome visko padaryti už mus.

Taigi kas gi kitas, jei ne aš? Šis skirtingose laisvės kovotojų ir gynėjų kartose atsikartojantis motyvas liudija esminį pasirinkimą – atsisakymą pasiduoti aukos vaidmeniui. Vaidmeniui, kuris žmogų iš subjekto, galinčio apsispręsti konkrečių aplinkybių kontekste, paverčia išorės jėgų įkaitu. Darau taip, nes kitaip neleidžia mano sąžinė, byloja kovotojai. Darau taip, nes juk tokios aplinkybės, nepaliekančios man kito pasirinkimo, skelbia tie, kurie pasiduoda aukos vaidmeniui.

Kovotojas net ir tamsiausią valandą žino turįs galimybę rinktis, todėl jo kova kyla iš laisvo moralinio apsisprendimo. Tuo tarpu tas, kuris pasirenka aukos vaidmenį, net ir laisvoje šalyje savo ydas, savo atsakomybės stoką ar net įstatymų pažeidimus puls teisinti tuo, kad kažkas jam nepaliko kitos galimybės.

Kur veda įsipatoginimas į aukos vaidmenį? Veda jis į pilietinės ir apskritai žmogiškosios atsakomybės atrofiją. Veda jis į egocentrizmą, kai svarbiausias esu aš ir tik manosios problemos. Nesgi aš esu auka, man labiausiai skauda, mano balsas turi būti garsiausias už visų kitų. Veda tai į įvairiausių gelbėtojų paiešką, nes juk aš pats nieko pakeisti negaliu, tad gal atsiras tas, į kurį galiu sudėti visas savo viltis ir atsakomybę. Veda jis į kaltųjų paieškas tuos įvardintus kaltuosius galiausiai nužmoginant, sutelkiant į juos visą susikaupusį pyktį, nusivylimą. Vakar dienos gelbėtojai labai greitai gali tapti šiandienos atpirkimo ožiais. Juk jei aš delegavau jiems visa savo atsakomybę, tai ir negaliu būti dėl nieko kaltas, nes kalti tik jie.

Viešojoje erdvėje aiškiai pastebima tendencija, kai tie, kurie įvardija save kaip aukas, kuriuos kažkas skriaudžia – valdžia, elitas, globalistai, leftistai, sorososai ir pan. – prisidengdami šiuo statusu leidžia sau tai, ko padorus žmogus paprasčiausiai negalėtų leisti – įžeidinėti kitus, meluoti, klijuoti kolektyvines neapykantos persunktas etiketes, siekti atimti balsą iš nepatinkančių grupių, persekioti jų narius taip siekiant juos įbauginti ir paskatinti savicenzūrai.

Graudu, bet dažnai nutinka taip, kad apie diskriminaciją savo atžvilgiu garsiai prabyla tas, kuris pats žmones traktuoja kaip pirmarūšius ir antrarūšius, apie cenzūrą šaukia tas, kuris nerado kanalo ištransliuoti savo tulžiai, tačiau mielai užtildytų ištisas neįtinkančių žmonių grupes, apie krikščioniškų vertybių puolimą ir būtinybę jas ginti trimituoja tas, kurio žinioje nebėra nė lašo artimo meilės ir kiekvieno žmogaus kaip nelygstamos vertybės suvokimo. Betgi mums taip galima, nes mes esame tų, su kuriais kovojame, aukos.

Šiuo savo tekstu nenoriu pasakyti, kad gyvename pasaulyje, kuriame nėra aukų, t. y. žmonių, kurie objektyviai patiria diskriminaciją, socialinę, ekonominę ar kitokio pobūdžio atskirtį ir kuriems reikalinga ištiesta pagalbos ranka. Šiuo tekstu siekiu akcentuoti, kad laisvės kovotojai ir gynėjai mus moko nepasiduoti pagundai prisiimti aukos etiketę, kuri ilgainiui kardinaliai pakeičia mūsų santykį su aplinka, o kaip tik stengtis jai atsispirti visose situacijose regint ne kito, bet visų pirma savo paties atsakomybę ir dėl to klausiant, ką aš pats galiu padaryti, kad keisčiau situaciją.

Vadinasi, kiekviena problema yra ne tik kito kūrinys, bet ir mano paties veikimo ar neveikimo rezultatas. Aš esu problemos dalis, kaip galiu būti ir jos sprendinio dalis. Savosios atsakomybės suvokimas ir klausimas, ką aš pats galiu padaryti konkrečioje situacijoje, šiandien, man regis, yra viena svarbiausių laisvės kovotojų ir gynėjų pamokų mano kartai.

Jei manau, kad šiandienos visuomenėje trūksta empatijos, tolerancijos, atsigręžimo į tuos, kuriems sunkiausia, tai ką nors pakeisti galiu tikrai ne spjaudydamasis neapykanta ir keikdamas tuos, kurie dėl to esą yra kalti, o tik pats savo pavyzdžiu rodydamas, kad tos vertybės gali būti gyvos.