Atsparumą depresijai galime auginti skaičiuodami ne prakeikimus, bet palaiminimus

Ar pati savo gyvenime esi susidūrusi su depresija?

Esu labai pozityvus žmogus, bet tai nereiškia, kad depresija negali užklupti ir tokių asmenų. Ačiū Dievui, man neteko susidurti su gilia depresija, bet pastaruoju metu patyriau pirmą gilesnį liūdesio epizodą, kuris nebuvo susijęs su gedulu ir truko gana ilgai.

Kas yra depresija ir kuo ji skiriasi nuo liūdesio?

Galima pradėti nuo to, kad depresija yra liga. Vienas iš simptomų yra depresinė nuotaika, taip pat prarastas susidomėjimas pomėgiais, veiklomis, sutrinka miegas, pakinta kūno svoris, apima lėtumas, nuovargis, kaltės ir nevisavertiškumo jausmas, sumažėja dėmesio valdymas, kyla minčių apie mirtį arba savižudybę. Kalbant apie skirtumus tarp depresijos ir liūdesio, tai liūdesys yra normalus atsakas į tam tikrus gyvenimo įvykius ir gali trukti ilgai, tačiau jis ateina ir po truputį praeina, nėra toks intensyvus kaip depresija. Taip pat depresija gali būti biologinės kilmės, dėl to būna gydoma vaistais, psichologinėmis konsultacijomis ir psichoterapija. Depresija yra liga, kuri gali kainuoti gyvybę, dėl to svarbu apie tai kalbėti.

Kas sukelia depresiją?

Yra daug priežasčių, kaip ir simptomų, tačiau mokslinėje literatūroje rašoma, kad yra tam tikri genai, dėl to sakoma, jeigu kas nors šeimoje ar giminėje sirgo depresija, yra didesnė galimybė ją paveldėti. Visgi dažniausiai genai neveikia vieni, aplinkos veiksniai taip pat yra svarbūs. Vienas iš aplinkos veiksnių būtų tai, kas sukelia stresą. Tai ir matome atsispindint visuomenėje – COVID įvykiai paveikė mus globaliai, tai buvo didžiulis stresorius, pasikeitė aplinka, ypač tiems žmonėms, kurie prarado darbus, arba tiems, kurie negalėjo matyti savo draugų, turėjo būti namuose, šeimose, kur galbūt sunku būti viename kambaryje.

Dar pridėčiau tai, kad žmonės turėjo daugiau laiko pagalvoti, kaip jie gyvena. Pamąstyti ir pabūti su savimi – tai šioje mūsų skubančioje visuomenėje dažnai pamirštama. Mes visur skubame ir nebūname vieni, o kai pabūname, pradedame pulti į depresiją, tada iškyla klausimas, ko mes ieškome ir ar turime prasmę, ar žinome savo vertę. Depresija sergantis žmogus į neigiamus dalykus žiūri kaip pro didinamąjį stiklą ir gali pradėti matyti labai daug negatyvumo aplinkoje ir savyje. Tokiame rate užsisukus sunku iš jo išlipti, ypač jeigu būname vieni ir neturime, kas primintų apie egzistuojantį grožį šiame pasaulyje.

Ar traukiantis pandemijai ir sumažėjus suvaržymams galima tikėtis, kad depresijos statistika mažės?

Pandemija buvo vienas stresinis įvykis, tačiau jį greitai pakeitė kitas. Karas mūsų aplinkoje buvo priimtas jautriai, aš prisimenu, kad pradžioje mane kasdien užklupdavo sunkios mintys, koks bus karas ir kaip jis mus paveiks. Šis stresinis įvykis nėra mažesnis nei kovidas. Viskas priklauso nuo to, kaip mokame su stresu dorotis, ar jaučiamės bejėgiai. Žmonėms, kurie yra dvasiškai silpnesni, tokie įvykiai gali atrodyti gerokai sunkesni nei tiems, kurie galbūt turi viltį, kad kažkas yra aukščiau, yra Dievas, kurio rankose visa tai.

Krikščionys ir depresija – ar tai suderinama?

Depresija nėra kažkas tokio, kam krikščionis yra visiškai atsparus. Turbūt nesakyčiau to, jei galvočiau kitaip, bet ir pati esu susidūrusi su krikščionimis, kurie išgyveno depresinį laikotarpį. Jie kalba, kad nereikia manyti, jog to nepatiria krikščionys. Nereikia kaltinti žmogaus, kad jis turi per mažai tikėjimo ar vilties, dėl to serga, vietoj to geriau kartu su juo pasimelsti. Jeigu krikščionis nori pagalbos, bet bijo kreiptis į psichologą dėl savo religinių įsitikinimų bijodamas, kad jį išjuoks ar pažemins, labai raginčiau nebijoti. Psichologai nenuvertins asmeninių įsitikinimų ar tikėjimo. Taip pat yra tokia pagalba kaip dvasiniai konsultantai. Lietuvoje taip pat yra dvasinių konsultantų, jų galima rasti per bažnyčias. Raginčiau atsižvelgti į savo bendruomenes, bažnyčias ir nenuvertinti pagalbos, kurią galima rasti ten.

Kaip auginti atsparumą depresijai?

Mes negalime užsiauginti labai tvirtos odos, nes neįmanoma numatyti, kokie stresiniai įvykiai gali paveikti, bet galime keisti savo mąstymą. Galiu papasakoti pavyzdį iš savo kasdienybės, kai vieną dieną nuleido mano mašinos padangą. Tada vienas po kito vyko labai nefaini įvykiai: ir tas blogai, ir tas blogai. Vidury dienos aš jau save pagaunu, kad skaičiuoju, kiek blogų dalykų man atsitiko.

Mes dažnai taip darome, pradedame skaičiuoti, jei kas nors blogo įvyksta. Taip mąstant galima labai pasiklysti. Raginu atvirkščiai – skaičiuoti palaiminimus. Tą dieną aš irgi susimąsčiau, kodėl neskaičiuoju palaiminimų, nes juk padangą man padėjo pakeisti. Pamačiau, kad esu linkusi skaičiuoti prakeiksmus, o ne palaiminimus. Čia būtų viena, kaip mes galime keisti savo mąstymą. Kitas dalykas, kurį aš labai mėgstu, taip pat raginu tai daryti ir aplinkinius, – dažniau išeiti į lauką, į gamtą. Žalia spalva, taip pat žiūrėjimas į tolį veikia teigiamai. Manau, ne veltui galime gyti ir džiaugtis per kūriniją.

Kokią pagalbą kovai su depresija mes turime šiandien?

Yra psichologinė profesionali pagalba, tačiau priklauso, kokio lygio depresija. Kaip ir kalbėjome pradžioje, yra skirtumas tarp liūdesio ir depresijos. Jeigu pastebime, kad yra sunkioji depresija, kyla minčių apie mirtį, tokiu atveju tikrai raginčiau kreiptis profesionalios pagalbos. Kur jos kreiptis, galima rasti internete, yra surašyti visi pagalbos centrai. Jeigu esi mokinys ir galvoji, kad norėtum su kuo nors pasikalbėti, raginu pabandyti psichologo pagalbą savo mokykloje. Jeigu esi studentas, irgi yra nemokamos konsultacijos universitetuose, pavyzdžiui, pačiai teko išbandyti savo universiteto psichologus, ten susisiekimas nėra sunkus.

Parašai elektroniniu paštu, kad nori pas psichologą, o jie tau artimiausiu laiku gali skirti konsultacijas. Viskas yra anonimiškai, ir, kiek žinau, priklauso penkios nemokamos psichologinės konsultacijos per metus. Jeigu reikia, gali skirti ir daugiau.

Kita pagalba, susijusi su tuo, ką mes patys galime padaryti kaip draugai, artimieji ar bendruomenė. Reikia atsižvelgti į žmogaus būklę, jeigu įmanoma padėti, siūlyčiau ne kaltinti, bet išklausyti, būti priimančiu klausytoju. Jeigu žmogus nedirba, nesimoko, siūlyčiau užsiimti kokia nors veikla. Svarbu jaustis prasmingam, kažkaip įprasminti savo buvimą. Yra įrodyta, kad savanorystė ar labdara padeda nuo depresijos kenčiantiems žmonės iš jos išlipti. Siūlyčiau savanorystę, nes tai geras dalykas, padeda ne tik jauniems, bet ir seniems žmonėms. Dar vienas dalykas būtų struktūra ir rutina. Jeigu žmogus neturi dėl ko keltis ryte, tai jis ir nesikels. Be abejo, santykis su žmonėmis ir artimaisiais irgi labai svarbus.

Susiję:

Vytautas Raškauskas

5 min

Psichologė A. Mockuvienė: šviesos trūkumas gali baigtis depresija, tačiau yra būdų sau padėti

Antanas Mockus

3 min

Vienišumas ir depresija psichologo akimis

bernardinai.lt

3 min

Psichologė D. Urbaitė-Jokubienė: „Beviltiškumas ir vienišumas – mūsų dienų negandos“

Guoda Kavaliauskaitė

5 min

Psichologas Ch. André: „Nelaimės – gyvenimo nuomos mokestis, privalome jį mokėti nesinervindami“