2022 02 01

Gabrielius E. Klimenka OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Atsukti kitą skruostą: ar tikrai Jėzus ragina pasiduoti smurtautojui?

Gabrielius E. Klimenka
Gabrielius E. Klimenka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Man viena įdomiausių Evangelijų vietų, prie kurios nuolat sugrįžtu, yra Jėzaus ištaros: „Nesipriešink piktam (žmogui), bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39) ir „Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį“ (Lk 6, 29). Paprastai šią vietą krikščionys suvokia kaip nurodymą leistis mušamam ir visaip kaip žeminam.

Norėdami išsakyti poziciją agresoriaus atžvilgiu, krikščionys paprastai cituoja šias Evangelijų vietas. Ši citata pateikiama kaip klasikinis pavyzdys, nurodantis, jog krikščionis privalo visiškai nesipriešinti. Jėzaus ištara traktuojama kaip įsakymas leistis būti mušamam, niekinamam ir kankinamam. Bet gal ne viskas taip paprasta? Pažvelkime į tekstą kiek kitaip, nei įprasta.

Įdomu tai, kad jei verstume cituotą Mato eilutę pažodžiui, šie Jėzaus žodžiai skambėtų taip: Nesipriešink piktai, bet jei kas tau trenktų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą. Vertimas nurodo į stovėjimą priešpriešoje, tačiau be pykčio, t. y. ne piktai. Šiuose žodžiuose neminima apie nesipriešinimą smurtautojui, tačiau kalbama apie nesipriešinimą pykčiu.

Veiksmažodis antihistēmi, kuris čia ir vartojamas kalbant apie nesipriešinimą, senovės graikų kalboje turėjo karinį atspalvį, reiškiantį kariuomenės išrikiavimą mūšiui. Pats skruosto atsukimas yra aktyvus veiksmas, tad, ko gero, šią vietą turėtume vertinti kaip priešinimąsi aktyviais veiksmais, o ne kaip pasyvų kentėjimą.

Unsplash.com nuotrauka

Gana išsamiai šią vietą išnagrinėjo benediktinų vienuolis ir aikido meistras Jonathanas Düringas OSB. Jo mintijimai paremti ne tik teologinėmis, bet ir Rytų kovos menų meistrui būdingomis įžvalgomis. Düringas čia kelia klausimą: kodėl Jėzus kalba būtent apie dešinįjį skruostą? Juk jei norima kitą žmogų fiziškai sužeisti – pradžioje smogiama dešinės rankos kumščiu, tad toks smūgis pirmiausia taikomas į kairįjį skruostą. Liaudyje jis vadinamas kabliu. Ne fizinio smurto atveju, bet norėdamas paniekinti ar pažeminti skriaudikas smogtų ne kumščiu, o dešinės rankos išorine puse.

Jėzus čia kalba apie dešinį skruostą, vadinasi, kalba būtent apie bandymą pažeminti, nes per jį trenkiama dešiniosios plaštakos išorine dalimi. Taip paprastai mušdavo vergus, vaikus, moteris ir kitus socialiniu statusu žemesnius asmenis. Patyrus tokio pobūdžio smurtą, Jėzus nepataria kovoti, bėgti ar gintis kumščiais. Jis ragina atsukti kitą skruostą, t. y. neleisti vėl taip pat tavęs mušti. Taip parodai smurtautojui, kad jis tau nebaisus.

Čia kalbama apie moralinę poziciją, kurioje smurtautojas statomas akistaton su jo daroma neteisybe. Siekis sustabdyti smurtautoją ir padėti jam pasikeisti. Nes tiek Evangelijoje pagal Luką, tiek Evangelijoje pagal Matą kalbama apie meilę priešams. Taigi viena iš šios ištraukos reikšmių yra nesmurtinis pasipriešinimas smurtautojui. Tad Jėzus čia kalba ne apie pasyvumą fizinio smurto atveju, o apie poziciją, kai asmuo yra žeminamas. Kito skruosto atsukimas taip pat yra ir iššūkio metimas skriaudikui, nes taip parodoma, kad priešininko nebijoma ir kad skriaudžiamasis yra ne žemesnio, bet lygaus statuso asmenybė – tad čia pereinama į aktyvaus pasipriešinimo poziciją.

Taip pat verta prisiminti kunigo Jono Juraičio SJ mintis: Jėzus neliepia atsukti vaiko, tautos, beginklio skruosto žudikui. Smurtautojui leista atsukti tik savąjį skruostą. Taigi, apeliuojant į šiuos žodžius apie antausį, krikščionio pasirengimas iškęsti neteisybę dažnai painiojamas su pasirengimu neveikliai stebėti, kaip neteisybė daroma kitam. Trumpai tariant, tavo gyvybė ir sveikata yra tavo paties reikalas, bet, kai smurtaujama prieš kitą, krikščionis negali pasyviai to stebėti.

Pirmasis pasaulinis karas, 1914 m. Unsplash.com nuotrauka

Biblinė tokio pasipriešinimo samprata gali būti išsakyta šiais Katekizmo žodžiais: Evangelijos dvasia nesuderinama su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui (KBK 1933), todėl bet kokie blogi darbai turi būti stabdomi, nes priešingu atveju gali būti kaip su pirmųjų amžių krikščionimis, kurie specialiai provokuodavo valdžios institucijas, kad ši juos įkalintų ir atiduotų liūtams. Taip tikėtasi už Kristų mirti kankinio mirtimi.

Ne vienas Bažnyčios tėvas įspėjo, kad toks bandymas yra savižudybė, o ne kentėjimas dėl Kristaus. Tad ir mūsų aptariamu atveju leidimas smurtautojui tave žeminti ir mušti nedera su krikščioniška pozicija. Krikščionio tikslas būtų sustabdyti blogį jam pasipriešinant, o ne pasyviai „kenčiant“ dėl Kristaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigai pasakojimą iliustruojantis anekdotas: Kartą į zakristiją užsuko skustagalvis treninguotas vaikinukas. Iškart prišoko prie kunigo ir trenkė jam kablį sakydamas:

– Biblijoje parašyta: Jei trenkė per vieną skruostą, atsuk jam kitą.

Kunigas, buvęs boksininkas, keldamasis kala jam aperkotą iš apačios ir sako:

– Ten taip pat parašyta: Kokiu saiku seikėsi, tokiu ir tau bus atseikėta.

Tuo metu į zakristiją užsuka moteriškaitė ir išsigandusi rėkia:

– Kas čia dabar darosi?

– Šventojo Rašto subtilybes aiškinamės, – nuramina ją kunigas.

Taigi, mielas broli ir miela sese, nesileisk stumdomas, mušamas ir žeminamas, o verčiau kaip palaimintasis Jurgis Matulaitis nugalėk blogį gerumu.