Atvira žmogaus širdis

Bet šį kartą ne apie poeziją kalba. Apie gal ir rūsčiausią medicinos sritį – apie širdies chirurgiją. O konkrečiau – apie įspūdingą profesoriaus akademiko Vytauto Sirvydžio monografiją „Širdies operacijos“. Tikslinanti paantraštė: „Įgimtos širdies ydos. Žvilgsnis į istoriją“ (Vilnius: „Tyto alba“, 2021, 327 p.). „Įvade“ pasirodžiusi sąvoka klasikinė širdies operacija padeda suvokti, kad kiekviename istoriškai besivystančiame procese yra jo klasika – pamatas, ant kurio klojami ir jau kiti sienojai. Yra poezijos, muzikos klasika, yra ir širdies chirurgijos klasika.

Apie šią klasiką ir jos modernėjimą, pasiekiantį dabartį, Vytauto Sirvydžio knyga. Ir apie išskirtinį chirurgės Onos Barisaitės darbą – spalvotas operacijų iliustracijas, nupieštas nepaprastai tiksliai, patikrintas. Lyg grįžtų kas į pradžių pradžios – pačių ankstyviausių medicinos atlasų iliustracijos pieštos. Onos Barisaitės piešiniai gražūs, širdis atrodo graži, lyg žiedas. Neužtemdyta kraujo. Gal labiausiai dėl piešinių ir išoriškai knyga įgyja vadovėlio išvaizdą, jaukumą. Tokie jaukių spalvų širdies nameliai, lyg iš kokio „Vyturėlio“ ar „Saulutės“, labai seniai, Vytauto Sirvydžio kartos chirurgams prisimenamų pradžios mokyklos knygų. Bet ir aliarmuojanti juoda srovė Fontano kraujotakos schemoje. 

Kalbant apie Vytauto Sirvydžio monografiją, tiksliau būtų sakyti – atverta širdis. Atverta operacijai, dažnai lemtingai. Sunki, kruvina yra širdies chirurgijos praktika. Ne sykį persmelkta ir sunkios dvasinės širdies chirurgų būsenos. Kiekvienoje sėkmės istorijoje juk yra ir skaudžių nesėkmių. Jas reikia įveikti, nuslopinti, kad būtų galima eiti toliau, vėl pasilenkti prie sergančio, vėl atverti krūtinės ląstą. O jei dar vaiko ar kūdikio – įgimtos širdies ydos šios knygos turinyje. Daug ydų žmoguje, laimė, pramaišiui ir su dorybėmis, dalis jų ir įgimtos. Ir širdis, ta didžioji žmogaus Metonimija, turi įgimtų ydų, apsunkinančių gyvenimą ar net pakertančių gyvybę. 

Negailestingas pirmasis sakinys, jau po „Įvado“: iš 1000 naujagimių 6–8 turi įgimtą sunkesnę ar lengvesnę širdies ydą. Metaforinis (spalvinis) įgimtų ydų skirstymas į baltąsias ir mėlynąsias – pagal odą. Gal ir iš čia, iš pirmo žvilgsnio, galima suprasti, koks svarbus kiekvienoje srityje yra žodžio, kalbinio apibūdinimo reikalas. Iš principo svarbus vienas iš knygos epigrafų – medicinos profesoriaus, buvusio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano Gintauto Česnio frazė: „Daiktas ir reiškinys, jų esmė, geriau suvokiami tik įvardijus juos gimtąja kalba.“

Širdies chirurgijos terminijos tvarkymas, dėmesingai sekant lietuviškumo galimybes, bet ir atidžiai įsiklausant į chirurgijos praktiką, kas jau įprasta, prie ko priprasta, kas jau virtę tarptautiniais terminais. Nuosaikumo linijos, ramaus pasitikėjimo, kad lietuvių širdies chirurgija jau turi savo istoriją, tad galima (ir reikia) į ją gilintis. Bendriausias jos vaizdas jau pateiktas kitose monografijose. Taip pat ir knygoje-albume „Širdis yra graži“ („Tyto alba“, 2011), sudarytoje iš mokinių atsiliepimų ir prisiminimų apie profesorių Algimantą Marcinkevičių. 

Ir „Širdies operacijos“ dedikacija atveria ne tik lietuvių chirurgijos, jos mokyklos ir jos istorijos ištakas, bet ir autoriaus moralinius įsipareigojimus: „Šį darbą skiriu mano ir visų mano kartos chirurgų mokytojui ir globėjui profesoriui Algimantui Marcinkevičiui.“ Mokytojas ir globėjas – suglaudžiamos svarbiausios autoriteto savybės: intelektualinis ir dvasinis dosnumas. Galima pridurti – ir atvira širdis. Peržengiamos istorinio ir socialinio laiko briaunos, kad ir kokios aštrios, kad ir kokios pavojingos, intelektualinio ir dvasinio mokytojų dosnumo, poveikio mokiniams jos neįveikia. Todėl gilioji dvasinė istorija nenutrūksta. Į ją įsijungia jau ne tik mokytojų, bet ir jų mokinių mokiniai. 

Šiemet Algimanto Marcinkevičiaus šimtmetis. Vienas iš ryškiųjų ypatingos kartos žmonių, išaugintų lietuviškų pradžios mokyklų, savojo universiteto, gyvo ir natūralaus patriotizmo gimtajai žemei, tėvynei, įsipareigojimų saviesiems. Galvojant apie Vilniaus universiteto vaidmenį sovietinės okupacijos laikotarpiu, Algimantas Marcinkevičius minėtinas greta rektoriaus Jono Kubiliaus. Pagal asmenybių mastą, epochiškumą, pagal sukurtų mokslinių mokyklų lygį ir gyvybingumą, veikiantį ir mokinių įsipareigojimais savo mokytojams. 

Aptarti „Širdies operacijų“ dalykinį turinį, jį vertinti gali tik specialistai – širdies chirurgai. Šiuo žvilgsniu tesiekiama atskleisti bendresnę tokių veikalų reikšmę, sąsajas su klasikine, modernėjančia ir jau postmodernistine visuomene. Vytautas Sirvydis prasitaria paabejojęs, ar kasdien modernėjančių medicinos technologijų akivaizdoje ne per vėlu kad ir meistriškai Onos Barisaitės nupieštoms operacijų schemoms. Ir tas abejones įveikęs – tarp įveikos atramų paminimas ir chirurgės „pasišventimas ligoniams ir chirurgijai“. Pasišventimas – didi dvasios galia, veikianti ir paprastu judesiu – lenktis prie silpno, pagalbos laukiančio. 

Monografijos dalykinė dalis apgaubta sušildančių ir į platesnę auditoriją išvedančių „Įvado“ ir „Epilogo“. Rūpestinga pastanga „Epilogu“ dar sykį apibendrinti, ir tas apibendrinimas yra įspūdingas: „Šioje knygoje aprašytos visos Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikoje darytos ir daromos širdies ydų ištaisymo operacijos /…/.“ Būtina pridurti, kad Vytautas Sirvydis daug metų buvo tos klinikos vadovas. Būtinasis akcentas – klinikoje dirbo daug žmonių, daug gydytojų, „ir nemaža dalis jų paskyrė šiam darbui visą savo gyvenimą“, kiekvieno indėlis yra svarbus. Bet yra ir pirmieji, pirmieji įžengę į kurią nors širdies teritoriją. 

Dar sykį primenama, kad Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikos įkūrėjas buvo profesorius Algimantas Marcinkevičius. Pavardės ir pareigybės. Istorija gyva, kai ne anoniminė. Paprastai, bet oriai ištariama: „šiandien Lietuva turi aukščiausio lygio įgimtų širdies ydų širdies chirurgiją, savo pasiektais rezultatais prilygstančią geriausioms pasaulio klinikoms“. Geriausios pasaulio klinikos paminėtos argumentuotai – jų pasiekimai monografijos autoriui žinomi, analizuojami, mokslinės literatūros sąrašas įspūdingas. Suderinami keli aspektai: istorinio pasakojimo ir tikslios operacijos eigos aprašymo, lietuviškos chirurgijos mokyklos kūrimo, jos konkrečios veiklos ir pasaulinės šios medicinos srities padėties. 

Vilniaus universitetas – kaip Lietuvos medicinos istorijos veiksmingoji vieta – per šimtmečius. Tradicija nėra tik teorinė abstrakcija, ji ne tik lieka gyva, ji atgimsta ir atgaivina dirbančius, įsipareigojančius, juos susaisto – ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais ryšiais. Tai atsispindi ir knygą užbaigiančioje „Padėkoje“ – savieji, artimiausieji, taip pat ir gydytojai bei medicinos seserys (klasikinis vardas, sunku jo atsisakyti). Ir vis Vilniaus universitetas, jo žmonės, tarp jų ir žymusis fizikas, lazerių mokyklos kūrėjas Algis Piskarskas, rūpinęsis knygos likimu, Vilniaus universiteto fondas, teisingu sprendimu finansavęs šio brangaus leidinio leidybą. 

Ypatingas Vytauto Sirvydžio darbas – per visą knygą lydi nuojauta, kad taip pasiaukojamai, įveikiant ir ligas, negalias, galima dirbti tik dėl kitų, dėl bendrojo gėrio. Bet apie aukštąsias prasmes tiesiogiai nekalbama. Atvirkščiai – užsidengiama nuo jų, o kartu ir nuo savo paties indėlio į širdies chirurgiją, nuo ryškios ir netgi keliagubos autorystės (ir operuojant, ir telkiant žmones, ir kuriant lietuviškosios širdies chirurgijos istoriją, ir kaupiant operacijų faktinę medžiagą, ir tą istoriją rašant). Netgi prasitariama, kad rašytas tik tekstas kolegės Onos Barisaitės nupieštoms operacijų schemoms: „tekstą rašiau siekdamas įamžinti daktarės O. Barisaitės darbus, kurie liko nepaskelbti“.

Įvertinamas nepaprastas šios gydytojos pasišventimas ligoniams, kurį ne vienam yra tekę patirti. Net jei iš kasdienio medikų gyvenimo altruizmas, pasišventimas vis labiau trauksis, susitikimas su šiais aukščiausiais gydytojo moralės principais liks be galo brangus. Pasišventimas darbui, altruizmas peržengia tik mediciną, pereina į dvasinę kultūrą. Ir iš čia – ne tik profesionali, bet ir kultūrinė Vytauto Sirvydžio knygos „Širdies operacijos“ reikšmė. 

Gal ir taip – kiti praleidžiami į priekį, kai ramiai jaučiama savo paties vieta, lyg ir savaime matoma, neužstojama.

Intelektualinis ir dvasinis profesoriaus Vytauto Sirvydžio dosnumas šviečia ir iš jo gyvenimo, ir iš šios knygos. Gebėkime suprasti, mokėkime branginti.