Atviras mokslas ir religija – palaima šaliai ir pasauliui

Manau, mokslas susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir Bažnyčia, jis turi išdrįsti pripažinti, kad mūsų sąvokos, dogmos, prielaidos yra neišsamios. Todėl nuolat reikia plėsti savo akiratį, mokytis būti atviriems visiškai netikėtoms įžvalgoms, kurios dažnai gimsta ten, kur nieko svarbaus nesitikėjome. Toks atviras mokslas ir atvira religija yra palaiminimas pasauliui ir šaliai“, – sako teologas, Integralaus ugdymo instituto direktorius, Latvijos mokslų akademijos garbės narys JURGIS RUBENIS.

Laikraščiui „Zinātnes Vēstnesis“ („Mokslo šauklys“) Jurgį Rubenį kalbino akademikas Ojāras Spārītis. Iš latvių kalbos tekstą išvertė kun. Gintaras Vitkus SJ.

Visus šiuos metus gyvenome po karo ženklu. Būdami taip arti agresyvios šalies negalime nesibaimindami žvelgti į ateitį. Senojo Testamento Karalių knygoje gausu istorijų apie karus, kuriuose viena tauta siekė pavergti ar sunaikinti kitą. Šiandien vyksta tas pats, užjaučiame, padedame, nes prisimename 1940–1941 m. baisumus, 1949-ųjų represijas ir vėlesnių metų draudimus. <…> Agresija, karas yra biologinės prigimties, tačiau jie taip pat turi ir socialinį komponentą. Ar dėl to bent iš dalies nėra kaltas informacinių technologijų visuomenės ir dabartinės pramonės revoliucijos pragmatizmas, kai viskas, kas žmogiška, nueina užmarštin dėl skaitmeniniu būdu valdomų ginklų, skaitmeniniu būdu modeliuojamos ekonomikos, medicinos, švietimo, gimstamumo ir geopolitikos?

Atsakymai slypi giliau. Prieštaravimai išoriniame pasaulyje atspindi prieštaravimus, glūdinčius žmogaus viduje. Tačiau prieštaravimai yra ne tik rykštė, bet ir galimybė. Vienas pirmųjų, atkreipęs dėmesį į kintantį ir svarbų prieštaravimų vaidmenį žmogaus raidoje, buvo Carlas Jungas. Jis pabrėžė, kad žmogaus sąmonę sudaro kelios tarpusavyje įtemptos poliariškumo poros (pvz., sąmonė ir pasąmonė), kurios sukelia vadinamąją transcendentinę funkciją – stumia, motyvuoja, skatina žmogų augti.

Kitaip tariant, sudėtingi, gąsdinantys aplinkiniai įvykiai skatina atkreipti dėmesį į mūsų vidinį pasaulį, į neišspręstas problemas, kurios buvo išstumtos, sušluotos po kilimu. Tačiau, žvelgdami į savo vidų, mes ne tik susiduriame su tikromis (o ne įsivaizduojamomis) problemomis, bet ir galime atrasti savo neišnaudotą potencialą. Sunkūs, iššūkius metantys laikai visada yra ir galimybių metas. Jei tik suvoksime šias galimybes ir išmoksime jomis pasinaudoti. Problemų, gimstančių žmogaus sąmonėje, arba nesuderintų priešybių neįmanoma išspręsti išorinėmis priemonėmis. Tokios priemonės gali laikinai normalizuoti dramas, tačiau nepadeda tinkamai jas apčiuopti.

Šiandien plačiai paplitęs vadinamasis plokščias požiūris į gyvenimą (pagal sąmonės tyrinėtojo Keno Wilberio formuluotę), kuris ignoruoja gyvenimo gelmę, bando spręsti iššūkius dviem vienodai paviršutiniškais būdais, kuriuos, pasitelkus šiuolaikinį supaprastintą skirstymą (nors man jis ir nepatinka), būtų galima pavadinti fundamentalizmu ir liberalizmu. Fundamentalizmas sako: „Turi būti įvesta griežta tvarka, kuriai visi turi paklusti kaip senais gerais laikais.“ Liberalizmas sako: „Kiekvienam žmogui turi būti leista reikšti savo valią taip, kaip jis nori, o tai veda prie visų žmogaus įnorių ar užgaidų suvienodinimo ir įteisinimo.“

Nė vienas iš šių būdų nepadeda. Čia reikia gylio! Mūsų pasaulis šaukiasi dramatiškų formų gelmės, tačiau gelmė daugelį iš mūsų gąsdina, nes priverčia mus išeiti iš įprastos komforto zonos – plokštumos – ir susidurti su didžiuliu, nepažįstamu ir ilgai ignoruotu pasauliu mumyse. Didysis mūsų iššūkis – ne vengti prieštaravimų, bet išdrįsti juos išgyventi, mokytis iš jų ir panaudoti augti pačiam.

Vienas giliausių Vakarų kultūros įvaizdžių ir metaforų yra kryžius – žmogus, prikaltas prie kryžiaus. Gyvenimas kiekvieną žmogų kartkartėmis sustabdo įnirtingų prieštaravimų įtampoje. Tačiau kelias į transformaciją, į prisikėlimą veda per tikrovės priėmimą ir ištvermę.

Regimasis karas rodo nematomą karą mumyse. Į tai galime žvelgti įvairiai, bet galbūt verta prisiminti Hugo Lassalle’io, didžio praėjusio amžiaus mąstytojo, žodžius: „Daugelį mūsų amžiaus reiškinių reikia laikyti naujojo žmogaus gimimo skausmais. Žmonija kenčia šias gimdymo kančias, kaip ir kiekviena motina, išleidžianti į pasaulį vaiką.“

Kaip ir jūs, dirbu socialinėje erdvėje, bendrauju ir susitinku su įvairių konfesijų bendruomenių nariais, teologais ir stebiu, kaip nyksta krikščioniškasis dvasinis pasaulis, kuris 2000 metų cementavo Europos dvasinį pasaulį, kuriame buvo vietos idėjoms ir mąstymui. Tačiau šiandienėje globalizuotoje skaitmeninėje informacinėje erdvėje gimsta įvairūs alternatyvūs daigai, kurie neturi nei šaknų, nei dirvos, bet jų prigimtis – programuoti žmogaus elgesį ir psichiką. Ar krikščioniškoji kultūra turi ateitį?

Paminėjote eroziją. Pirmas esminis klausimas – kas eroduoja? Manau, kad globalizacija taip pat nėra kalta, nes vienas galingiausių globalizacijos veiksnių pasaulyje buvo krikščionybė su savo misija. Anksčiau ar vėliau išorinės formos ar judėjimai, praradę savo pirminį tikslą ar tapatybę, pradeda kelti problemų sau ir kitiems.

Tai skatina susimąstyti apie religijos vaidmenį pasaulio istorijoje. Pirmiausia nėra vieno visuotinai priimtino religijos apibrėžimo. Religija – tai sąvoka, išreiškianti ryšį su transcendentiniu, nesuvokiamu, dieviškuoju Absoliutu, visos būties šaltiniu. Tradiciškai jis kilęs iš žodžio re-legere, pažodžiui verčiamo kaip dar kartą skaityti, studijuoti, rinktis ar atidžiai apsvarstyti. Josephas Campbellas manė, kad religiō yra kilęs iš žodžio re-ligare, kurį galima išversti kaip vėl surišti ar sujungti. Bet kuriuo atveju tai reiškia užduotį iš naujo apmąstyti gyvenimą, iš naujo ieškoti ryšio su Visuma. XVIII–XIX a. religijos samprata buvo supaprastinta manant, kad religijos (žmonių tikėjimų visuma) yra santykinai pastovūs dydžiai, t. y. galime apibrėžti jų ribas, ir iš esmės jos yra kultūrą formuojanti priemonė.

Taip, religijos formuoja kultūras, tačiau šiuolaikiniai sąmonės tyrimai rodo, kad religijos yra evoliuciniai įrankiai, kurie ugdo arba gali ugdyti žmogiškąsias būtybes, žmogaus sąmonę. Kiekviena kultūra yra matoma tam tikrų vidinių procesų išraiška. Kitaip tariant, gyvoji kultūra yra gyva vidinės patirties ir jos išorinių apraiškų sąveika. Taigi, jei viena pusė prarandama, gana sunku dirbtinai išlaikyti kitą, išsaugoti ją ilgą laiką. Tai verčia klausti: ko mes norime – ar išsaugoti krikščioniškąją kultūrą kaip reikšmingų išorinių artefaktų rinkinį, ar išsaugoti vidinę dinamiką, kuri suformavo šią kultūrą ir nori ją toliau plėtoti bei formuoti?

Esu įsitikinęs, kad krikščioniškoji kultūra turi ateitį, jei tik ji susijungs (religare!) su pagrindiniu šios kultūros impulsu – konkrečia dvasine patirtimi. Istorijos raidoje paprastai matome tam tikrus ciklus: galingas dvasinis impulsas, jo suformuota sistema ar kultūra, vėliau impulsas susilpnėja arba išnyksta, bet kultūra vis tiek išlieka. O po to gali sekti naujas etapas – dažnai aplinkybių priverstos naujo impulso paieškos. Senajame Testamente tai matome iš amžinos įtampos tarp pranašo ir kunigo. Pranašas turi patirties, o kunigas – doktriną. Mokymas turi polinkį tapti savarankiškas, pačiam sau pakankamas, tada turi ateiti kitas pranašas ir išryškinti mokymo esmę.

Krikščionybę suprantu kaip geriausią įmanomą atsaką į šį Jėzaus priesaką (imperatyvą) – „metanoia“ – keistis, augti, tapti autentiškesniu žmogumi.

Vadovauti ar būti vadovaujamam – tai asmens pasirinkimas. Ar tokioje mažoje, bet gražioje šalyje (Latvijoje), turinčioje 1,9 mln. gyventojų, turime kokią nors viltį, kad mums nebus vadovaujama iš išorės? Mūsų finansai, ekonomika, gynyba, mokslas ir švietimas jau dabar daugiausia yra diktuojami finansinių ir politinių priemonių.

Mažos valstybės susiduria su didesniais iššūkiais nei didelės. Jos turi būti lankstesnės, greitesnės ir išmanesnės, pavyzdžiui, jų piliečiai turėtų mokytis daugiau kalbų. Mažos tautos yra realistiškesnės ir nepasikliauja vien kiekiu, mase kaip didelės tautos. Mano manymu, mūsų perspektyvos – kokybės plėtra. Tai skamba labai apibendrintai, bet žmonės, turintys daug vidinės galios, visada formuoja ir kuria pasaulį, o seklesni žmonės (tai sakau ne arogantiškai, o kaip dalykinį pastebėjimą) paprastai yra labiau veikiami vyraujančių vėjų.

Savo teorinėje ir socialinėje pedagoginėje veikloje peržengiate tradicines krikščioniškosios teologijos ribas, praplečiate jas jėzuitų teologijos įžvalgomis bei transcendentinės meditacijos praktika, ir tai dar ne viskas. Kur yra jūsų teologinių ir filosofinių pažiūrų ribos, jei tokių yra? O gal jūs peržengėte tokias ribas, kad to nebegalima vadinti nei religija, nei teologija, nei autoritetu pripažinta doktrina?

Jau minėjau, kad religija nėra sustingęs reiškinys, kaip buvo manoma XIX amžiuje. Tuomet buvo nustatyti žinomų religijų apibrėžimai, o ekspertai galėjo įvertinti visus religinius reiškinius, nepriklausomai nuo to, ar jie atitinka konkrečios religijos apibrėžimą, ar ne. Šiandien žinome, kad kiekviena religija yra gyvas organizmas, nuolat kintantis ir augantis. Nė viena religija nėra tokia pati, kokia buvo savo ištakose.

<…> Jei bandytume griežtai apibrėžti krikščionybę, turėtume paklausti: apie kokią krikščionybę kalbame? Ar tai Jėzaus krikščionybė, t. y. konkreti dvasinės veiklos forma, gyvenimo būdas, kuriuo Jis gyveno per savo žemiškąjį gyvenimą? Ar tai persekiojama, bet teologiškai įvairi, lanksti ir neįtikėtinai atvira II a. krikščionybė? Ar IV a. krikščionybė, kai vyskupai tapo Romos imperijos pareigūnais ir krikščionybė buvo paskelbta valstybės religija? Ar Apšvietos krikščionybė? Matote, šį sąrašą galima tęsti be galo.

Tačiau jei į religiją žvelgsime kaip į skatinančią žmogaus transformaciją, atsivertimą, augimą, judėjimą (o tokia, mano įsitikinimu, religija ir yra), tada pamatysime kitokią perspektyvą. Tai yra Jėzaus skelbta metanoia, kuri gali būti verčiama kaip „atėjimas į platesnį protą, platesnę sąmonę“. Krikščionybę suprantu kaip geriausią įmanomą atsaką į šį Jėzaus priesaką (imperatyvą) – metanoia – keistis, augti, tapti autentiškesniu žmogumi.

Religijos uždavinys nėra išmokyti žmogų kelių dogmatinių sakinių ir įregistruoti jį nariu organizacijoje, ar ne? Nors galbūt kai kurie žmonės taip mano. Manau, kad pagrindinis ir svarbiausias religijos uždavinys yra padėti žmonėms keistis, augti, tapti platesniems, gilesniems, labiau mylintiems, labiau į(si)traukiantiems.

Man atrodo, kad sąžiningos teologijos išeities taškas yra pripažinimas arba patyrimas, kad dieviškumas yra begalinis. Dieviškumui netaikomi jokie žmogiškų formuluočių apribojimai, ir jis nepriklauso kuriai nors vienai uždarai žmonių grupei, dieviškumą atskleidžia ir kitos religijos. Vadinasi, negaliu įkalinti Dievo tik savo religijoje. Žinoma, galiu bandyti tai daryti, bet Pirminė Priežastis, Šaltinis yra visur. Viskas, ką mano teologija sako apie paskutinę tiesą, visada lieka priešpaskutine tiesa. Visa teologija yra mirtinga ir tokia turi išlikti. Religiniai teiginiai yra laikini. Tai patvirtina, kaip sunku žodžiais išreikšti gilią mistinę patirtį. Žodžiai visada išreiškia mažiau nei patirtis.

Man krikščionybė yra ne vien tik formulės, bet ir kvietimas konkrečiai patirčiai. Man religijos esmė yra patirtis, be kurios kartais net neįmanoma suprasti sakralinių tekstų. Nepamirškime, kad šventieji tekstai yra konkrečių žmonių dvasinės patirties rezultatas, o jų paskirtis – vesti skaitytoją į šią patirtį. Patirtis – tekstas – patirtis. Nuoširdi religinė patirtis verčia mus gerbti kitas dvasines tradicijas.

Šiuolaikinis pasaulis suburia labai skirtingus žmones, turime išmokti juos suprasti ir užmegzti dialogą tarp skirtingų religinių grupių. Tačiau nuoširdus dialogas užsimezga, jei išdrįstame tam tikra prasme įžengti į kitą religiją, susitikti su ja patirties kelyje. Tai vadinama dialogu tarp religijų. Žymus teologas Raimonas Panikkaras sako: „Dialogas yra sudėtingas ir rizikingas. Tikintis žmogus turi būti ne fanatikas, kuris turi visus atsakymus, bet piligrimas, visada atviras malonei ir tiesai.“

Savo ruožtu Barosas teigia, kad mums reikia hierodiversiteto (šventosios įvairovės) teologijos arba dvasingumo, kuriame matytume, kad mūsų teologija yra fragmentiška, o mūsų diskusijos apie Dievą – neišsamios. Hierodiversitetas kelia krizę visoms tiesos totalitarizmo formoms. Įvairovė yra geras dalykas. Tai atitinka gyvenimą. Pažvelgę į pasaulį, greitai suprasite, kad tas, kas jį sukūrė, mėgsta įvairovę. Hierodiversitetas apima visas religines bendruomenes ir kartu peržengia religijų ribas. Kitaip tariant, galite priklausyti tam tikram religiniam tikėjimui ir nebūti jo įkalintas. Priklausyti ir būti įkalintam yra du skirtingi dalykai. Mano krikščioniškasis tikėjimas man yra mano namai, kuriuose jaučiuosi patogiai, bet nesu suvaržytas.

Taip bandau paaiškinti savo pasaulio suvokimą ir dvasinę veiklą. Nepritariu chaotiškam sinkretizmui, kuris šiuo metu klesti ir klesti, kaip tai elegantiškai išreikšta „Karmos latvių“ programose. Mano vidinis poreikis – stengtis kuo sąžiningiau atsiliepti į Jėzaus reikalavimą keistis. Šis poreikis mus lydi visą gyvenimą. Svarbus posūkis mano gyvenime buvo bandymo kontroliuoti gyvenimą atsisakymas. Supratau, kad svarbiausia yra priklausyti pasauliui, tikrovei, gyvenimui, o ne bandyti jį spazmiškai kontroliuoti. Mano klausimas buvo toks: kokiu geriausiu būdu aš galėčiau priklausyti Gyvenimui?

Į religinį procesą galėtume pažvelgti kitu aspektu, pavyzdžiui, klausdami: ar gali būti, kad Didžioji Paslaptis, kurią latvių kalba daugelis žmonių įvardina penkių raidžių žodžiu „Dievs“, nori pakeisti šį pasaulį keisdama ir naudodama mano sąmonę? Kaip galėčiau geriausiai į tai reaguoti?

<…>

Reikėjo nueiti gan ilgą kelią nuo pasitikinčio savimi, viską suprantančio jauno pastoriaus iki konfrontuojančio ir susiduriančio su savo gelmėmis; suvokti, kad nieko nesuprantu, nukeliauti skausmingų savęs atskleidimų ir pokyčių link, kurie galbūt padarė mane šiek tiek tinkamesniu įrankiu Dievo rankose.

Prisimename jus kaip aistringą Atgimimo teologą, kuris savo apgalvotomis mintimis ir kalba sugebėjo suvaldyti emocingą ir aistringą auditoriją ir aiškiai apibrėžti artimus ir tolimus tikslus. Pastaruosius 20–30 metų jūsų gyvenimas atitolino jus nuo platesnės visuomeninės veiklos. Ar manote, kad Trečiojo prabudimo idealai jau pasiekti ir išsipildę, ar visgi mūsų šalies kursas krypsta nenuspėjama linkme? Valstybė tikrai nėra dėl to kalta, bet ar visuomenė žino, kur eiti? Ar po Liaudies fronto pabaigos mūsų vadovai žino, kur vesti šalį?

Gana anksti supratau, kad jokios visuomenės neįmanoma pakeisti vien išorinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, jei Afganistane galėtume įvesti Švedijos teisę, netgi nusiųsti ten Švedijos parlamentą ir vyriausybę. Ar manytumėte, kad po metų ten bus Švedija? Ne, žinoma, ne.

Supratau, kad mano užduotis – skatinti, skatinti žmonių pokyčius, žinoma, tų, kurie yra pasirengę atsiverti. Tuomet buvau priverstas suprasti, kad ir manyje dar daug kas keičiasi. Reikėjo nueiti gan ilgą kelią nuo pasitikinčio savimi, viską suprantančio jauno pastoriaus iki konfrontuojančio ir susiduriančio su savo gelmėmis; suvokti, kad nieko nesuprantu, nukeliauti skausmingų savęs atskleidimų ir pokyčių link, kurie galbūt padarė mane šiek tiek tinkamesniu įrankiu Dievo rankose. Toks nuoširdžiai noriu būti, bet tai nėra lengva. Kitaip tariant, kiekvienas turi rasti savo vietą.

Džiaugiuosi, kad į politiką įsitraukia motyvuoti asmenys, tačiau didžiausias darbas vis dar yra pakeisti žmones. Tai vyksta ne įsakymu, o tik augant. Lėtai, dažnai skausmingai. Atrandant, kad visas gyvenimas gali ir nori būti augimo kelias. <…>

Jūsų plačios žinios – tai rimtų studijų rezultatas, atsispindintis jūsų knygose. Manau, kad Hermanno Hesse’s „Stiklo karoliukų žaidimą“ perskaitėte tuo pačiu metu, kaip ir aš, septintajame dešimtmetyje. Ar įžvelgiate paralelę tarp „Castalia“ ir Latvijos mokslų akademijos kaip elitinės mokslininkų asociacijos ir mūsų šalies nacionalinio turto? Jūsų nuomone, kokias užduotis nacionalinis mokslas turi atlikti savo šalies ir visuomenės labui?

Mokslas yra puikus įrankis, jei jame atsižvelgiama į vientisą viziją. Man yra artimas ir būtinas poreikis racionaliai paaiškinti pasaulį, jį suprasti, kiek įmanoma susikurti nuoseklią pasaulėžiūrą, tačiau pastebiu, kad apsiribojimas patraukliomis racionaliomis sąvokomis dažnai duoda priešingą, kontrproduktyvų rezultatą.

Tai taip pat galioja ir mano gyvenimui. Tikrovė visada yra platesnė už bet kokį mūsų apibrėžimą. Manau, mokslas susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir Bažnyčia, jis turi išdrįsti pripažinti, kad mūsų sąvokos, dogmos, prielaidos yra neišsamios. Todėl nuolat reikia plėsti savo akiratį, mokytis būti atviriems visiškai netikėtoms įžvalgoms, kurios dažnai gimsta ten, kur nieko svarbaus nesitikėjome. Toks atviras mokslas ir atvira religija yra palaiminimas pasauliui ir šaliai. Latvija gali didžiuotis puikiais įvairių sričių mokslininkais. Tai iš tiesų džiugina.

Iš latvių k. vertė kun. Gintaras Vitkus SJ.