Atvirukai, šildantys monologais ir dialogais

Vakari, nerimsti. Ko nori? Kad naktį abu susapnuotume banginius, gal net ryklį. Na, na, tau atrodo, jog tavo banginis bus geriausias pasaulyje, o mano blogiausias, – taip neįvyks. Vakari, gana apie sapnus – Baliui nuobodu.

Tavo sapne, sakai,

Buvau liūdnas,

Nes žvilgsnį viltingą

Užpuolė rykliai.

Teisybė kita:

Tuo metu aš norėjau

Paglostyti bitę

Iš savojo sapno.

Mat kaip yra: aš jums jau kelerius metus rašau elektroninius laiškus, juos kada nors vėliau skaitysite. Tarkim, kai kiekvienam bus po septyniasdešimt, kaip man dabar. Prisipažįstu: šis rašymas – pats įdomiausias, pats prasmingiausias užsiėmimas. Jeigu galėtume šią akimirką atsidurti toje laiko atkarpoje, tai sužinotumėte, jog visiems trims šiandien aiškinau, ką galvoju apie vieną rašytojų Gonkūrų mintį. Ūla, rūpi dabar išgirsti? Dar nesuprasi. Gerai, gerai, tas samprotavimas toks: „Niekada nekalbėti su kitais apie save, visada – apie juos pačius: štai visas menas patikti. Kiekvienas tą žino, bet visi užmiršta.“

Vakari, kas atsitiko? Supratau: tau patinka imtynės, todėl pasirengei mane čia, lauke, pargriauti. Nepargriausi, nes man padės kitas vyras – Balys. Palaukite – Ūla pasislėpė. Ieškom, ieškom.

Kada nors eisime šiuo keliu, būsite jau dideli, aš jums pasakosiu, pasakosiu. Apie talentingą dailininkę Marianą Veriovkiną, apie paminklą Vytautui Didžiajam, apie iš Vyžuonų kilusius rašytojus Bronių Radzevičių, Antaną Masionį. Jums deklamuosiu eilėraščius, cituosiu „Priešaušrio vieškelius“ – tai, kas mane augino, brandino. Ūla, Baly, labai seniai, kai jūsų dar nebuvo, mamai ir tėčiui rodžiau Antano Masionio tėviškę. Nuvažiavome ten vakarėjant, ramybė ir staiga rūkas, rūkas – na jau taip gražu, jau taip gražu. Jūsų tėtis dar nebuvo matęs tos vietos.

Aha – jau pavargote, tai pats laikas prisiglausti prie liepos ir užkąsti. Turime duonos, medaus – bus puota.

Kada nors labai norėčiau su jumis stebėti, kaip leidžiasi saulė, kaip kinta debesų forma, kaip juda sraigė, klausytis Mocarto, Bacho. Bet dabar štai ką padarykime: pažiūrėkime į Utenėlę. Paskui pasakysite, ką gražaus pamatėte. Ko norite? Gerai, Vakari, kai grįšime namo, paseksiu pasaką apie voverę – bus dvidešimt nuotykių. Gerai, Ūla, tau padainuosiu, o tada žaisime slėpynių.

Baly, prižadu tave daug kartų aukštai aukštai pakelti. Ūla, prašai, kad iš Utenos atvažiuočiau į Vilnių ir po pietų su mama ateičiau į tavo darželį ir parvesčiau namo? Pasakysi auklėtojai, jog esu labai stiprus, nes vienoje rankoje galiu tave laikyti, kitoje – Balį? Atvyksiu.

Vakaris to paties pageidauja? Bet dar palakstykite, o aš galvosiu. Apie daug ką: apie sąžiningumą, apie išdavystes, apie konformizmą, apie pastangas padėti ar pakenkti, apie plepėjimus, apie norą būti įvertintiems ir kuklumą, apie ėjimą paviršutiniškumo takais, apie tylų skausmą, apie principingumo bei atlaidumo bičiulystę, apie įsivaizdavimo pratybas, apie mus tikrinančių situacijų labirintus, apie viską, ką galėtume pavadinti dvasiniu grožiu. Galvosiu tam, kad vėliau su jumis – žmonėmis iš būsimojo laiko – raštu pakalbėčiau.

Kada nors, kai skaitysite mano laiškus, suprasite, jog dažnai matydavau jus kaip gražius atvirukus, šildančius monologais ir iš jų neretai išnyrančiais dialogais. Monologai kol kas tik mano, bet pokalbiais (tiek tikrais, tiek menamais) galime pasigirti.

Jau norite namo – tai grįžkim.