Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Audrė Gruodytė: „Vaikai turi prisijaukinti savo lietuvybę“

Audrė Gruodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Filosofijos absolventė Audrė Gruodytė praktiką atliko Vašingtono lietuvių mokykloje. Su ja kalbėjomės apie išsipildžiusią svajonę, aktyvią ir rūpestingą vietos lietuvių bendruomenę bei siekį parodyti vaikams šiuolaikinę Lietuvą. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Tikrai žinojau, kad labai noriu vykti į JAV. Nors studijavau filosofiją ir filologiją, turėjau nemažai edukacinės ir darbo su vaikais patirties. Bene penkerius metus savanoriavau stovyklose „Lietuvos atgaja“, kurios viena iš idėjų buvo sukurti Lietuvoje stovyklą pasaulio lietuviams. Nors vietinių vaikų čia, suprantama, būna daugiau, bet Lietuvos kultūra vis tiek yra viena svarbiausių stovyklų temų. Šios patirtys atvėrė man galimybę vykti į JAV, nusprendžiau ja pasinaudoti. 

Kodėl pasirinkai būtent Vašingtono lietuvių mokyklą? 

Du pirmieji mano pasirinkimai buvo JAV lietuvių mokyklos, o trečiasis – Lotynų Amerika. Labai stengiausi pakliūti tarp laimingųjų, tad susisiekiau su ne viena lituanistine mokykla. Aktyviausiai bendravom su Vašingtono lietuvių mokykla, su tuometine mokyklos vadove Marija Dainiene kalbėjomės ir telefonu. Žinojau, kad ji manęs laukia. 

Kuo išsiskiria Vašingtono lietuvių mokykla? Kokia vaikų motyvacija ją lankyti? 

Mokykloje mokosi tik vaikai, nors buvo iniciatyvų rengti ir kursus suaugusiesiems. Anksčiau Vašingtone buvo viena mokykla, vėliau jos skilo ir dabar veikia dvi – senesnioji Kristijono Donelaičio mokykla ir naujesnė Vašingtono lietuvių mokykla. Vašingtono lietuvių mokykla labiau primena tradicines mokyklas, yra net skambučiai. Mokyklą lanko nemažai diplomatų vaikų. Daug iš jų lietuvių kalbos mokosi ir papildomai, ypač iš tų šeimų, kurios ketina grįžti į Lietuvą. 

Audrė Gruodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokykla yra aštuonmetė. Aš mokiau istorijos mažiukus – trečiokus ir penktokus – ir dirbau su paaugliais septintokais. Būtent dirbdama su paaugliais (tiksliau, paauglėmis) pajutau, kuo mokyklos mokiniai skiriasi nuo kitų JAV gyventojų, – jie turi prisijaukinti savo lietuvybę. Kartais, ypač kai supykdavo, jie imdavo kalbėti angliškai, tada reikėdavo įdėti nemažai darbo, kad įtikinčiau kalbėti lietuviškai. Man kartais pavykdavo prie jų prieiti ir užmegzti ryšį. Parodyti, kas gali būti įdomu. 

Stengiausi vaikus įtraukti per meno kontekstą, supažindinti su dabartine kultūra, kad jie susidarytų platesnį, bendrą Lietuvos vaizdą. Mėgindavau vaikus sudominti filosofija, nes tai mano išsilavinimas. Tai atnešė daugiausia naudos. Pamačiau, kokius santykius galiu sukurti, ką daliu duoti. Atrodė, kad niekas su vaikais nekalba apie filosofiją, bet jie protingesni, negu gali atrodyti. Nors gajus mitas, kad amerikiečių išsilavinimas prastesnis negu Lietuvoje, o vaikai vien žiūri televiziją, tikrai nereikia jų nuvertinti. Ne, jie nuostabūs ir protingi. 

Bendraudama su įvairaus amžiaus vaikais jutau, kad tokia Lietuva, kokia ji kartais atrodo diasporai, realybėje neegzistuoja. Labai norėjau parodyti, kas Lietuva yra dabar, jos dabartinį pulsą, kad keturiolikmetis kuo nors susidomėtų. Vaikai lanko daug būrelių, yra gerokai užimti, o tėvai šeštadienį dar veža į mokyklą. Reikėdavo juos prijaukinti prie Lietuvos. Manau, kad kartais man pasisekdavo.

Vienoje iš šeimų, kurioje gyvenau, yra keturi vaikai. Vyriausias vaikas man vis sakydavo, kad jaučiasi labiau lietuvis negu amerikietis. Šeima gal ketverius metus iš eilės priima gyventi praktikantus, vasarą vyksta į Lietuvą. 

Daugelis vaikų turi senelius Lietuvoje, Lietuva jiems asocijuojasi su rojumi: vasara, atostogomis, šventėmis, dovanomis, buvimu su tėvais, laiku, kai jie susitinka su pasiilgusia šeima. Istorijos pamokomis tą mitą galima dar labiau sustiprinti. 

Kokį įspūdį susidarei apie vietos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios? 

Kadangi gyvenau dviejose šeimose skirtinguose miestuose, galėjau pamatyti platesnį vaizdą. Pavyzdžiui, Baltimorėje yra Lietuvių namai, kuriems jau daugiau negu šimtas metų, juose įsikūręs ir lietuvių kultūros muziejus. Kiekvieną penktadienį Lietuvių namuose veikia lietuviškas baras su virtuve, žmonės renkasi vakarieniauti (kai kurie dėl vakarienės važiuoja dvi valandas). Moteris, kurios šeimoje gyvenau, vesdavo alaus jogą (joga su lietuviškais motyvais). Kartais vykdavo vakarėliai, savotiškos senoviškos diskotekos, susirinkdavo nemažai jaunimo. Penktadieniais taip pat vykdavo pasiruošimas šokių šventei.

Baltimorė yra ypatingas ir šarmingas miestas, tai labai svarbus miestas meno ir kultūros prasme. Tiesa, jame didelis nusikalstamumas, ne pačiame gražiausiame rajone yra ir Lietuvių namai. 

Lietuvos ambasada Vašingtone, kurioje atlikau praktiką, irgi labai svarbi – tai centras, pulsas. Ambasada bendradarbiauja su lituanistinėmis mokyklomis, jas lanko ir ambasados darbuotojų vaikai. Rengiami bendruomenei skirti kultūriniai renginiai, protmūšiai. 

Į ambasados renginius ateidavo daug lietuvių. Aišku, daug lėmė ir tai, kad 2020-aisiais turėjo vykti Lietuvių tautinių šokių šventė Filadelfijoje (dėl pandemijos perkelta į 2021-ųjų rugpjūtį), tad žmonės iš Vašingtono ir aplinkinių miestų atvykdavo į ambasadą repetuoti. Repetuodavome šeštadieniais po lituanistinių mokyklų pamokų. Į šią veiklą buvo įsitraukę net ir paaugliai, nors dažnai atrodydavo, kad jie nieko nenori veikti. Matydavau, kad jie džiaugiasi, jog kažkur vyks, dalyvaus, savaitgalį gyvens kartu, ruošis pasirodymui, laiką leis užkulisiuose. Jiems tai buvo kaip didelis nuotykis. 

Kokios jauniausios lietuvių bendruomenės kartos kalbos žinios?

Jaučiami dideli skirtumai. Galiu palyginti abi šeimas, kuriose gyvenau. Abiejose tik vienas iš tėvų yra lietuvis, o pirmoji kalba vaikams yra anglų. Vienoje šeimoje auga aštuonerių ir ketverių metų mergaitės. Mama Eglė su mergaitėmis kalba lietuviškai, bet tėtis, mokykla ir visa aplinka – angliškai. Keturmetė kartais suprasdavo, kas kalbama, bet jai tai keldavo įtampą. Vyresnioji lietuviškai supranta beveik viską. Mama pasakojo kartais turinti pagalvoti, ar kalbėti su dukromis lietuviškai, nes jos tada mažiau atsiveria. 

Antrosios šeimos vaikai vyresni. Šeima kas vasarą vyksta į Lietuvą, priima gyventi praktikantus, vaikai papildomai privačiai mokosi lietuvių kalbos, tad jų kasdienybėje daugiau Lietuvos. Bet jeigu lietuviškai kalbėdavau greitakalbe, manęs jau nesuprasdavo. 

Audrė Gruodytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Reikia didelio atsidavimo, kad vaikai suprastų lietuviškai. Apsispręsti, ar lietuvių kalba vaikui bus kaip užsienio kalba, ar pasaulis bus kuriamas remiantis abiem kalbomis. Šeimose, kur abu tėvai lietuviai, vaikai lietuviškai kalba laisvai, tik su akcentu. Bet dauguma vaikų lietuvių kalbos mokosi kaip užsienio. Kartais šeimose gyvena lietuvės močiutės, jų indėlis išlaikant kalbą yra itin didelis. 

Kas vaikams sunkiausia mokantis lietuvių kalbos?

Pamokose vaikai dažniausiai pritrūkdavo lietuviškų žodžių. Kartą kūrėme eilėraščius, ir lietuvėms paauglėms norėjosi rašyti angliškai ir versti į lietuvių kalbą, nes jos mąsto angliškai, kalba abiejų kalbų mišiniu. 

Manau, kad sunkiausias dalykas yra linksnių derinimas, žodyno trūkumas. Ypač sudėtinga yra tai, kas neturi nieko bendra su anglų kalba. Tėvai skatina vaikus skaityti lietuviškai, bet normalu, kad vaikai kur nors vis užstringa. Mūsų kalbos tarimas yra labai sudėtingas, ypač jeigu žodžiai negirdėti ir nežinomi. 

Kas gyvenant JAV paliko didžiausią įspūdį? 

Kadangi tai buvo mano svajonė, pribloškė vien tai, kad nuvykau į JAV būdama 21-erių, vos baigusi bakalaurą. Buvo keista, kad taip greitai įgyvendinau savo svajonę. Visada to norėjau, bet nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. 

Pirmą kartą palikau Europą. Kitas žemynas, kita kultūra. Visiškai kitaip negu Lietuvoje, bet tarsi pažįstama – labai daug kas buvo matyta filmuose. Bet kai visa tai pamatai ne ekrane, apima keistas jausmas, lyg būtum simuliacijoje. Pavyzdžiui, pirmą savo rytą matau mergaites, bėgančias į mokyklinį autobusiuką. Negi išties tai vyksta?! 

Neįsivaizdavau JAV kaip savo svajonių šalies. Man ji buvo labai įdomi, bet išankstinė nuomonė buvo neigiama. Tad galbūt todėl, kad nieko nesitikėjau, viskas, kas įvyko, buvo labai gerai. 

Daug kur jaučiausi priimta. Kai dar neturėjau draugų ir nueidavau į barą viena, visada kas nors užkalbindavo. Kartais tai būdavo žmonės, kurių proseneliai buvo lietuviai. Būti ne amerikiečiu ten įprasta, bet europiečiu – šiokia tokia egzotika. Žmonėms pirmiausia buvau europietė, o ne lietuvė. Visi čionai atvykę iš visur ir randa vietą šalyje. Man, jaunam žmogui, ypač linkusiam į naujas alternatyvas, tai buvo visiška atgaiva. Todėl labai norėčiau grįžti, nes ten iškart randi terpę. Aišku, kaip ir visur, įeiti į nusistovėjusias vėžes yra gana sudėtinga, bet vis tiek sutiksi žmonių, kurie pakalbins, patars. Mane tai maloniai nustebino. 

Nustebino ir kultūra. Kas mane dažniausiai sudomindavo – tai juodaodžių kultūra. Poezijos skaitymai, koncertai, bendruomenės vakarai, džiazas baruose – tose terpėse labiausiai jaučiausi kaip namie.

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad pasaulio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi? 

Daug kas turbūt jau sakė, kad pilietybės klausimas jiems yra svarbiausias dalykas. Tai yra didžiulė problema. Aš suprantu, kad dėl senų mūsų istorinių problemų į pilietybę žvelgiama atsargiai, bet manau, jog turime galvoti apie ateitį. Nereikia koncentruotis į skaudžią praeitį. Žymiai daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pasaulio lietuviams, o ne politinėms dilemoms dėl lenkų ar rusų tautinių mažumų. Antrosios mane priėmusios šeimos tėtis yra lietuvis. Jis pasakojo, jog tam, kad būtum lietuvis, reikia didžiulių pastangų, nėra paprasta vien dėl pilietybės, balsavimo. 

Man atrodo, kad ir tai, kas daroma dabar – švietimo mainų projektai, lituanistinių ugdymo projektų finansavimas – yra labai svarbu. Svarbu sujungti diasporą ir šiuolaikinę, o ne praeities Lietuvą, kurios nebėra. Žmonių, kurie dabar išvažiuoja iš Lietuvos, ir gimusių kitose šalyse supratimas skiriasi. Reikia kuo daugiau kultūrinių mainų, nes tai ir suformuoja bendrą identitetą. 

Pasaulio lietuviams reikia lietuvių kalbos ir istorijos vadovėlių. Tiesiog reikia nuolat bendradarbiauti su žmonėmis, kurie pažįsta bendruomenes ir žino, kaip jose dirbti. Vaikams per sudėtinga naudotis vadovėliais, parengtais Lietuvos moksleiviams, kai kurie tekstai jiems neaktualūs ir neįdomūs. Donelaitis ir Maironis svarbūs, bet vaikams ir bendruomenei reikėtų kalbėti ne tik apie tai, kas kanoniškai svarbu Lietuvai, bet ir apie tai, kas svarbu jiems. Kitaip žmonės atkris. Nereikia bijoti kultūrinės modernybės, reikia leisti tam tikrą klaidų kiekį ir daugiau kūrybos santykyje su lietuvybe ir edukacija. Aš mokinių neverčiau kalti ir mokytis. Jie susidomi patys, kai turi daugiau laisvės, alternatyvų. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką tau, kaip žmogui, suteikė šis laikas? 

Tai buvo neįkainojamas laikas. Net nesakau, kad ši patirtis buvo ir kad viskas baigėsi. Planuoju dar daug padaryti. Mačiau didžiulę prasmę to, ką dariau. Jau anksčiau žinojau, kad man svarbu ir prasminga dirbti tarp žmonių, su vaikais. Vien faktas, kad esu tas žmogus, kuris kam nors parodė, kas yra moderni dabartinė Lietuva, buvimas langu į jos kultūrą man yra didžiulė garbė. 

Buvo nerealu tai, kaip manimi rūpinosi bendruomenė. Aš to nesitikėjau, juk esu suaugusi, gaunu stipendiją. Tačiau kai Niujorke būdama viena susirgau, temperatūra pakilo iki 40 laipsnių, mane naktį parsivežė, parūpino reikalingų vaistų (pati negalėjau nueiti pas gydytoją, nes turėjau ribotą sveikatos draudimą). Nors buvau kitame pasaulio krašte, niekada nesijaučiau vieniša, visą laiką turėjau, kas manimi rūpinasi. Žmonės padėjo nesitikėdami atlygio. Viskas avansu: pamaitins, parekomenduos, pasiims, rūpinsis – kaip šeima. Mane tai labai nustebino, to tikrai nesitikėjau. 

Lietuva nėra tik fizinės žemės ir miestai. Šitai tarsi ir žinojau, bet tik JAV pamačiau, kiek daug Lietuvos yra kitur. Visą šią patirtį apvainikuoja tai, kad nežinojau, su kokiais sunkumais galiu susidurti ir kaip teks juos pereiti ir išspręsti. Pati nustebau dėl savo drąsos! Galbūt kartais reikia tam tikrų sąlygų, kad paaiškėtų, koks drąsus (ir koks visoks) gali būti.