2021 06 20

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Audros ir tylos pamokos

Unsplash.com nuotrauka

Šio sekmadienio pirmojo skaitinio pradžia – Aukščiausiojo apsireiškimas teisuoliui Jobui, kuris prarado viską, bet išsaugojo pasitikėjimą Dievu. Nors trys Jobo draugai norėjo įbrukti subjektyvias nuomones, teigdami, kad jo kančios (Dievo leisti išbandymai) yra pelnytos, jis jiems prieštaravo, nes jo sąžinė nebuvo apsunkinta kalčių.

Giliai Jobo dvasinei kolizijai išspręsti  reikėjo dangaus pagalbos.  Kai netikėtai iš audros į Jobą kreipėsi Visagalis, tardamas: Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?, Jis Jobui atskleidė savo didybę pasaulio kūrybos procese.

Dievo pasirodymas audroje – Jo visagalybės ženklas, liudijantis, kad ne tik Jobui, bet ir kiekvienam žmogui tie išbandymai, kuriuos tenka neišvengiamai priimti, yra Jo leidžiami iki tam tikros ribos, nes visažinis Dievas, tiems, kurie Juo pasitiki, neleis, kad kas nors palaužtą nendrę nulaužtų (žr. Iz 42, 3).

Dievas Jobui kalbėjo ir apie birų jūros bangas, kurios nors esti galingos, bet sudūžta, atsimušusios į kranto smėlį (žr. Job 38, 11). „Argi neturėtumėte manęs garbinti (…), juk aš padariau smėlį jūros siena, amžina riba, kurios jai peržengti nevalia“ (Jer 5, 22). Dievo žodžiai apšvietė Jobo protą ir paskatino jį atgailauti dulkėse ir pelenuose. Tada Viešpats nedelsdamas ant jo išliejo malonių lietų…

Nors po patirtų išmėginimų, Dievo buvo apdovanotas įvairiausių gėrybių gausa, bet tikėtina, kad iki paskutinio atodūsio Jo širdis visiškai priklausė tik Jam, nes, pasak vieno autoriaus, Dievo atsidavimas neįmanomas be žmogaus atsidavimo. 

Antrojo skaitinio antgamtinė jėga glūdi apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Broliai! Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 14–15). Tikėjimo malonės galia tarytum mus pastato ant amžinųjų Velykų slenksčio, kad Dievo Dvasios šviesoje, suprastume, kas laukia mūsų, besistengiančių savo kasdienybę grįsti Kristaus tiesa. Jo mirtis išlaisvina mus iš mirties baimės liūdesio, nes mūsų laukia ne sunykimas, ne į nebūtį sugrįžimas ir ne į pragarą patekimas, bet gyvenimas Tikrajame (žr. 1 Jn 5, 20).

Vienadieniai ir praeinantys dalykai, ypač daiktai ir pinigai, stokojantys to transcendentinio ilgesio ir slėpiningo sakralumo, kurį teikia buvimas su Viešpačiu bei su Jį mylinčiaisiais, kai tikinčiųjų gyvenime (dažnai jiems neatsargiai sutikus) tampa svarbiausi ir per netvarkingus jų troškimus ima juos valdyti, tada jie, užuot save laikę mirusiais nuodėmei, kad jai nebevergautų, vėl joje atgyja.

Tai – didysis netikrumas, nes absoliučiai viskas turi pabaigą, išskyrus Dievą ir amžinus dalykus. Neįmanoma save laikyti gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, kai, pataikaudami savo nuodėmei, tampame tam tikru jos gyvybingumo šaltiniu.

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

Gal dar pasitaiko, kad mūsų vidinės akys būna įvairių miglų aptrauktos, pro kurias negali prasiskverbti Dievo žodžio tiesų spinduliai (plg. Lk 24, 16)? Tuomet atverk, Viešpatie Jėzau, mano mąstymo duris, kad kuo labiau mano protas bei širdis būtų pripildytos Tavo šviesos, kurios dėka jokie kūriniai nebepajėgtų mūsų atitraukti nuo pagrindinio gyvenimo siekio – didžiausio turto – Tavęs paties.

Taigi naujo kūrinio privilegija Kristuje – ne tik tvirtai laikytis Jo kelio, bet ir nuolat mokytis dėl Jo kentėti, nes, kai  stengiamės būti kantrūs darydami gera, tuomet mums nuopelnas Dievo akyse. Juk tam esame pašaukti; Kristus kentėjo už mus, palikdamas, mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis (plg. 1 Pt 2, 20 – 21).

Evangelija byloja apie ežere valtyje plaukusius Jėzų ir mokinius. Nors pakilo didžiulė vėtra, Jėzus miegojo ant pagalvės. Jis – įsikūnijęs Dievas, todėl Jam natūraliai reikėjo poilsio. Kiečiausiai gali miegoti tik Tas, kuris iš anksto žino, kad jokia pasaulio audra negali nuskandinti valties, kuriai lemta pasiekti krantą. Kristaus visagalybė – žinojime ir veikloje. Kai Jis miega ar darbuojasi,  Jo Širdis tebeliepsoja tokia pat meile. Pasak vieno teologo, „tariamas Jo pasyvumas, kai Jis miega, yra aktyviausia veikla mūsų labui: miega, kad su mumis būtų net tamsiausiame slėnyje“. 

Audringos jūros priešybė – tyliai sruvenanti upė. Dievas tyloje labiau girdimas nei triukšme. Tiesa, Jis gali prabilti iš audros, bet žmogus Jo balsą greičiau supras, pabuvęs su Juo tyloje. Kad išėjusieji į viešumą, su giliu įsitikinimu prabiltų apie visuomenės piktžaizdes ir kviestų, kad žmonės, sugrįžę pas Dievą, atrastų save, klausiame: „Viešpatie, ar Tu mane siunti ir ar Tu nori pats ten eiti?“

Galime žmogiškai iniciatyvai įsibėgėti, ir kai kunigas paims Švč. Sakramentą ir neš Jėzų aplink Seimą, sakyti: „Dabar turėtų būti geresnių permainų Seimo narių tarpe, nes kaip kadaise Jozuės vadovaujami izraelitai savo šauksmais sugriovė Jericho miesto sienas, taip panašiai per šias eitynes bus sudrebintos jų širdys ir grius puikybės mūrai“. Bet galime pirmiausia kasdiene malda ir pasninku tiesti tiltus Jėzui, kuris vienintelis pajėgus vyti lauk ypač apgaulingai mūsų mintis atakuojančią piktąją dvasią…  

Yra laikas melstis ir laikas veikti. Mintis pirmesnė už judesį. Kai ne tik klausiame: „Dieve, ar turėčiau taip elgtis, kaip sumaniau“, bet ir ugdome įprotį nors kažkiek tyloje palūkėti, kad išgirstume tam tikrą Jo atsakymą, kurio nebesumaišytume su savo grynai žmogišku troškimu, tada neleisime įsisiūbuoti vidinės sumaišties bangoms, ketinančiomis virsti neramiu susipriešinusių žmonių širdžių šėlsmu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien