Augo sode klevelis, klevelis…

Mašinoje skamba Petro Zalansko balsas, atgaivintas Sauliaus Spindi albume „Vai tu girala“ – „Augo sode klevelis, klevelis, / Pas Tėvelį sūnelis…“, ir ta apniukusi, kaip ir turi būti, trumpa gruodžio diena, kai saulė nusileidžia net nepasirodžiusi, neatrodo niūriai. Toks ir turi būti šis metas, rimties ir atsisveikinimo su praėjusiais metais laikas, laikas, kai besiilsinti gamta jau pradeda ruoštis pavasariniam sprogimui.

Galėtų ir žmonių pasaulyje tai būti apmąstymų ir rimties laikas, paminėjus Visus Šventuosius, pagerbus savo mirusiuosius, galvojant apie artėjančią saulėgrįžą ar Kūdikėlio Jėzaus gimimą, bet kur tau. Net jeigu nebūtų COVID-19 sukeltos įtampos, žmonių pasaulyje jau prasideda ataskaitų, inventorizacijų, veiklos planavimo metas, o dar artėjanti Kalėdų karštligė. Visame šiame niūrokame skubėjime ir jo sukeltose įtampose natūraliai kyla noras stabtelėti ir prisiminti kažką gražaus. Kaip feisbuko pokalbyje apie rudenį gimusiuosius pasidalino savo mintimis Romana Vaičkutė: „Galiu patvirtinti, kad ruduo – gražiausias metas, su savo spalvomis, ūkais-rūkais, vėjais ir keista tyla, kai, regis, viskas sustingsta ir girdi, kaip nuo nuogų medžių šakų krenta lašai… Kai tiek daug paslapčių ir romantikos, depresijai vietos nebėra.“ Bet man, kad ir gimusiam vėlų rudenį, bet užaugusiam klevų pavėsyje, vienas iš mieliausių metų laikų būna spalis, kai mūsų pastelinėje gamtos paletėje staigiai sutviska rudens spalvos su ryškiais ir visiems pastebimais klevų potėpiais.

Mūsų vaikystės klevai

Šiemet buvo labai gražus ruduo – be didelių vėtrų ir šalnų, medžiai keitė savo spalvas iš lėto ir džiugino mūsų akis visą spalio mėnesį. Ir lapkričio pradžia buvo teisinga – kaip mano draugė ir dvasios motina botanikė Živilė Lazdauskaitė sakė – šiemet tikras lapkritis, nes po jos balkonu Karoliniškėse klevas, dar išvakarėse džiuginęs savo spalvomis, nusirengė kaip tik lapkričio 1-ąją, nors kitais metais ir spalio mėnesį jau styrodavo plikomis šakomis.

Prisimenu, kaip tokioje tolimoje praeityje, kai dar nebuvo skaitmeninės fotografijos ir dronų, žinomas gamtininkas ir rašytojas Bronius Šablevičius pasakodavo, kad ne kiekvienais metais nurausdavo ar pagelsdavo klevai ir berželiai kartu vienu metu. Tuomet jis kopdavo į aukščiausią paežerės medį ir stengdavosi pagauti tą nuostabų vaizdą. Kaip dabar suprantu, man teko didelė laimė užaugti po klevu, nors vaikystėje to dar nesupratau. Du didžiuliai klevai metė šešėlį ant gero trečdalio sklypo, pavasarį saldžios sulos buvo į valias, nes beržai visada vėluodavo kokias dvi savaites, o rudenį tekdavo visus tuos lapus, perkasant daržą, įterpti į lysves. Bet dabar prisimenu ne tuos rudeninius darbus, bet tą saulėje spindintį klevą ir auksinį kilimą, dengiantį žemę. Atsimenu, kaip mano sūnūs vartydavosi klevo lapų šūsnyse Druskininkų parke ar džiaugdavosi klevų lapais nuklotu Merkinės bažnyčios šventoriumi.

Gyvenimas po klevu

Net nederlingose Dzūkijos žemėse, ypač šilinių dzūkų kaimuose, rudenį kaimus nutvieskia klevų lapų šviesa, ką jau bekalbėti apie kitas, derlingesnes, Lietuvos vietas. Tačiau daug šių nuostabių medžių ir nesulaukė mūsų laikų. Prieš daug metų sodo namelio statyboje talkinęs žemaičių meistras patapšnojo tuo metu vienintelį ir geriausią benzininį pjūklą „Družba“ ir tarstelėjo, tarsi apgailestaudamas – kiek klevų su juo išpjauta.

Apie tuos laikus ir Romualdo Granausko knyga „Gyvenimas po klevu“ apie Moniką Kairienę ir jos klevą. „Senoji bestovinti užsimerkus. Atsimerkė – ir vėl tuo šoko į akis banguojantis, linguojantis, vilnijantis rugių lauko žalumas. Tai po juo kaip po giliu vandeniu nugrimzdo senasis kaimas. Ji žino, kad ten rugiai tesiekia žmogui tiktai ligi krūtinės, o iš čia, nuo kapinaičių kalnelio, baisioniškai atrodo to žalumo gylis, – juk po juo dingo ne tik plokšti takai ir keliukai, ne tiktai stogų kupros, bet ir svirčių galai, net didžiųjų kaimo klevų ir liepų viršūnės! O buvo kaime medžių, daugybė medžių, daug aukštesnių už jos klevą, aukštumo kaip du jos klevai, bet pjūklai įveikė storiausius kamienus <…> dingo jie visi po rugiais, lyg ne nupjauti, o apsemti būtų.“

Kaip čia neprisiminti ir 2011 metų pavasarį Janinos Vansauskienės „Šiaulių krašte“ aprašytą Vinkšnėnų kaimo gyventojų atsisveikinimą su kelių šimtų metų senumo klevu, kurio apimtis krūtinės aukštyje buvo beveik trys metrai. „Kad nors nuotraukose išliktų prisiminimas. Kaimas prarado paskutinį seniausią medį“, – tuomet taip apie medžio nupjovimą, kaip apie laidotuves, kalbėjo vinkšnėniškis Vytautas Murza.

Kiekvienas iš mūsų turime mielas savo širdžiai vietas, kur klevai spalvingiausi, daug jų Lietuvoje, bet man gražiausi Vilnelės šlaitai ties Pučkorių atodanga, Markučiai ir, aišku, senieji Druskininkų klevai – kai siaučia auksinių lapų pūga.

Medis tarp gyvenimo ir mirties

Kad ir kur važiuotum rudenį Lietuvoje, visur pamatysi tą klevų spindesį, ne visi dar po pjūklais atgulė. Ir tada pradedi galvoti, kad gal ne vien tik dėl grožio, šešėlio ar greito augimo žmonės juos sodindavo savo sodybose, ne veltui klevai puošė ir vadinamuosius dvigubus kazimierinius kryžius Zervynose ar Dubininke. Kai pamėginau šiek tiek pasigilinti, nes esu tik botanikas, ką klevas mums reiškia gilumine prasme, nustebau, kad apie jį taip mažai užsimenama, kai dauguma kitų medžių apipinti sakmėmis ir padavimais. Ąžuolas laikomas šventu ir Perkūnui paskirtu medžiu, kaip ir uosis, liepa yra Laimos medis, o apie klevą, kuris taip dažnai minimas liaudies dainose ir siejamas su žmogaus lemtimi, tik užuominos.

Tuo tarpu slavų, tiek į rytus, tiek į vakarus nuo mūsų, tikėjimuose ir papročiuose klevas yra šventas medis, globojęs gyvuosius, bet ypač mirusiuosius. Visai greta Lietuvos, Lenkijoje, Varmijos ir Mozūrų krašte, numirėlį, ruošdami palaidoti, guldydavo ant klevo lentos, kurios galia neleisdavo piktosioms dvasioms prisiartinti, spėjama, kad su tuo yra susiję ir tokie universalūs pasakymai kaip „iki grabo lentos“, „pabelsk į nedažytą medį“. Klevas saugojo nuo žaibo, jo šakelių klodavo pirmą kartą po žiemos išgenant gyvulius, lapais puošė bažnyčias, ypač per Devintines, Dievo kūno šventę. Rytų slavų papročiuose klevo nenaudojo nei malkoms, nei karstams.

Jei ko nežinai, klausk ir sužinosi. Mano nerimą prasklaidė gerbiamas Vykintas Vaitkevičius, maloniai pasidalijęs savo įžvalgomis: „Bet klevas nėra visiškai neregimas, neišreikštas. Pradedant nuo sakmių apie tai, kad klevas – medžiu pavirtęs žmogus, jo lapai esančios mūsų rankos (plaštakos). Ada Martinkutė, plačiai ištyrusi Eglės, žalčių karalienės, pasaką, labai gražiai parodo, kad antrasis sūnus variantuose vaizduojamas tai uosiu, tai klevu. Abu jie labiau sodybų medžiai, ne miško. Abu vienodai svarbūs, reikšmingi, vyriški. Užima svarbią vietą mitologijoje ir mažojoje (sodybos, kiemo) pasaulėkūroje.“ O kad klevas lietuviams buvo labai svarbus, įsitikinau perskaitęs Georgo Neselmano ir Liudviko Rėzos tekstus, užrašytus Mažojoje Lietuvoje – „Po kleveliu szaltinaitis, / cze devo sunelei / ateit szokti meneseno / su devo duktelėms“ – ačiū kolegei etnografei Daliai Blažulionytei už tokią dovaną.

Apie klevus, jovarus, klevų sirupą ir kitokią naudą

Klevo gentyje yra 128–150 rūšių, išplitusių šiauriniame pusrutulyje, ypatinga rūšių gausa išsiskiria Tolimieji Rytai ir rytinis Šiaurės Amerikos pakraštys. Europoje, taip jau lėmė ledynmečių istorija, išliko tik trys savaiminės klevo rūšys, o Lietuvoje – tik viena – paprastasis klevas, dar kitos dvi – platanalapis klevas ir trakinis klevas – kartais auginamos mūsų kraštuos, bet savaime auga kiek piečiau Lietuvos ir, klimatui keičiantis, turi galimybę tapti mūsų miškų gyventojais. Platanalapiam klevui, kaimynų kraštuose vadinamam javor, priskiriama dar daugiau galių nei paprastajam klevui, todėl šis medis, gana gausiai sodintas Mažojoje Lietuvoje, taip pat neretai sutapatinamas su magiškuoju jievaru. Turime ir dar vieną klevą, kaip dzūkai pasakytų – užeivį, iš Šiaurės Amerikos – tai uosialapis klevas, užkariavęs visas didžiųjų Lietuvos upių pakrantes ir baigiantis iš ten išstumti mūsų gluosnius.

Vieni storiausių Europoje klevų auga pas mūsų kaimynus latvius – vieno, augančio netoli Liepojos, apimtis yra 6,32 metro, o aukštis – 24,50 metro. Vienas aukščiausių Europoje paprastųjų klevų auga pas kitus kaimynus Lenkijoje, Belovežo nacionaliniame parke. Pasodintas 1900 metais, jis išaugo iki 37,20 metro aukščio ir 3,70 metro apimties. Paprastasis klevas nėra toks ilgaamžis kaip ąžuolas, bet Slovakijoje dar žaliuoja klevas, sodintas 1735 metais, Švedijoje – sodintas 1750-aisiais. Lietuvoje taip pat sutinkami gana įspūdingi klevai – pasak Mindaugo Navasaičio (2004 m.), Šilalės rajone (Upynos, Kvėdarnos apylinkėse), taip pat Kaišiadorių rajone (Keturokų kaime) auga klevų, kurių liemenys siekia iki 1,2–1,3 metro skersmens.

Žydi šie gražūs medžiai dar nesulapoję, balandžio viduryje–gegužės pradžioje, žiedai medingi ir gausiai lankomi bičių. Pasak bitininkės Ramunės Cibienės, iš vieno hektaro šių žydinčių medžių bitės prirenka apie 200 kilogramų nektaro. Dar anksčiau, net įšalui neišėjus, prasideda klevų sultėkis, kokiomis dviem savaitėmis aplenkdamas beržus. Sula saldesnė ir skanesnė nei beržo, joje apie 4 proc. cukraus, tačiau savo saldumu neprilygsta Šiaurės Amerikoje augančių klevų, ypač cukrinio klevo, sulai, kurios 40 litrų išgarinus gaunamas 1 litras klevų sirupo. Sirupas buvo išgaunamas dar iki Šiaurės Amerikos kolonizacijos, ir kai kurios indėnų gentys pirmąją pavasarinę mėnulio pilnatį net vadino cukriniu mėnuliu ir jo garbei šokdavo klevo šokį. Ir dabar pasaulyje 80 proc. klevų sirupo yra pagaminama Kanadoje, o cukrinio klevo lapas puošia šios šalies vėliavą.

Stradivarijaus smuikas, kanklės ir senelio Edvardo batai

Mano senelis Edvardas Lapelė, aukštaitis nuo Pusnės, buvo visų galų meistras – stalius, dailidė, tinklus mokėjo megzti, valtis daryti ir dar daug ką, dabar gailiuosi, kad neišmokau. Šiek tiek ir batsiuvio amatą išmanė, pasiūti batus gal ir ne, bet pataisyti – be problemų. Vaikystėje man didelį įspūdi paliko medinės vinys iš klevo, kuriomis jis pakaldavo savo kerzinius batus. Suraikydavo peiliu klevo ripką plonomis juostelėmis ir po to peiliu atskeldavo vinutes.

Kaip dabar pagalvoju, sunkiau būtų išvardinti, ko iš gražios, sunkios ir didelio tankio, gražios tekstūros klevo medienos žmonės nedarydavo. Lūžta klevas sunkiai, todėl jau nuo senų senovės buvo naudojamas šaukštams, samčiams, irklams, peilių rankenoms, ratams, šautuvų buožėms, kirvakočiams daryti. O kur dar baldai, parketas, karietos bei raižiniai, nes klevą galima drožinėti įvairiomis kryptimis. Ir liaudies dainose, pasak etnografės Dalios Blažulionytės, kleviniai visada būna verpimo rateliai, o dažnai ir irklaliai, ir žagrelės, klevinės grindelės, klevo šaudyklėlė, klevinis grėblužėlis.

Skambanti klevo mediena buvo naudojama ir muzikos instrumentų gamyboje. Profesorius Vykintas Vaitkevičius neseniai pasidalijo Balio Buračo 1937 m. lauko užrašų knygelės įrašu, kurioje išliko pirmasis P. Lapienės žodžių atpasakojimas: „Kai užgirst kas numirė, tai skubiai bėga miškan medį kanklėm kirst. Tai, sako, tos labai garsios. Ne kožnam laike kirstas medis garsus esti. Kankles galima dirbti iš klevo ir uosio. O viršus turi būti eglės.“ Iš klevo darė ir tarškynes, medinius varpelius gyvuliams, tekino skudučius. Įvairių klevo rūšių mediena naudojama ir būgnų korpusų bei lazdelių, elektrinių gitarų korpusų ir medinių pučiamųjų gamybai. Iš klevo paprastai gaminami ir smuiko šonai bei dugnas. Garsiųjų smuikų gamintojų Antonio Stradivari ir Giuseppe Guarneri, gyvenusių XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Šiaurės Italijos Kremonos mieste, smuikai iki šiol neturi sau lygių savo tembru ir skambesiu. Smuikams daryti jie naudojo vadinamąjį Bosnijos klevą, Balkanų kalnuose augančią platanalapio klevo atmainą. Spėjama, kad mažojo ledynmečio metu, kai užšaldavo Baltijos jūra, o olandai išrado šiuolaikines pačiūžas čiuožinėti kanalais, medžiams augti sąlygos buvo sunkios ir kalnuose, visiems keturiems metų laikams veikiant, susiformavo ypatingo skambesio klevų mediena, to pakartoti jau nebeįmanoma.

Grožėjimais klevais Japonijoje, ir ne tik

Šalyse, kur auga daug klevų rūšių, nuo seno yra senos žavėjimosi rudeniniais klevais tradicijos, ypač Tolimuosiuose Rytuose, kur korėjiniai, japoniniai, plaštakiškieji klevai pasidabina ryškiai raudonais ar purpuriniais lapais. Japonijoje ši veikla, patraukli tūkstančiams žmonių, vadinasi momijigari (raudonų lapų medžioklė), Korėjoje – danpung-nori. Rudens lapų ar spalvų kelionės žmonėms, kuriems patinka tuo žavėtis (vadinamoji leaf peeping veikla), yra tapusios ištisa turizmo industrija Ontarijo ir Kvebeko provincijose Kanadoje, šiaurrytinėje JAV pakrantėje. Raudonieji, sidabriniai, ypač cukriniai klevai, pasižymintys ryškiai oranžiniais lapais, kiekvieną rudenį sukuria nepakartojamą spalvų mozaiką. Gražu ir Lietuvoje – šiemet feisbuko bendruomenė „Orai ir klimatas Lietuvoje“ paskelbė pirmą Lietuvoje lapų pageltimo žemėlapį, kokie jau seniai sudaromi JAV – pasižiūri ir žinai, kur važiuoti žavėtis. Kiekvienas iš mūsų turime mielas savo širdžiai vietas, kur klevai spalvingiausi, daug jų Lietuvoje, bet man gražiausi Vilnelės šlaitai ties Pučkorių atodanga, Markučiai ir, aišku, senieji Druskininkų klevai – kai siaučia auksinių lapų pūga.

Vietoj epilogo

Mano mielas kolega ir ištikimas „Bernardinų“ autorius Henrikas Gudavičius knygoje „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ dalinasi savo dienoraščio 2016 m. spalio 24 d. įrašu, kuriame cituoja Michailą Prišviną: „Ir pačią niūriausią rudens dieną, sėdėdamas savo palėpėje, žvelgdamas į tamsius debesis ir krintančius šalto lietaus lašus, gali pamatyti daugiau šviesos, nei jos iš tikrųjų yra. Gali, jei tos šviesos atsinešei iš saulėtų vasaros dienų. Kiek atsinešei, tiek ir turi.“ Tenušviečia klevų šviesa šią kiek niūroką ir nerimastingą metų pabaigą, tegul mūsų prisiminimai sustiprina mus, nes kiek čia iki to pavasario. Skambiausi klevai užauga tik užgrūdinti visų keturių metų laikų ir atšiaurių sąlygų. Linkiu, kad ir mes iš dabartinių išbandymų taip pat išeitume labiau sustiprėję.