2021 03 15

Kotryna Rekašiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Augustas Schleicheris. Indoeuropeistikos įžymybė, plačių interesų mokslininkas ir labai įdomi asmenybė

Lingvistas Augustas Schleicheris. Friedricho Kriehuberio portretas (1869 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Augustas Schleicheris (1821–1868) – žymiausias XIX a. indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesorius, tyrinėjęs indoeuropiečių kalbų kilmę bei istoriją, bandęs atkurti indoeuropiečių prokalbę ir leidęs kapitalinius kalbotyros veikalus.

Šiandien, tyrinėjant kūrybinį A. Schleicherio palikimą, galima daug kalbėti apie jį kaip genialų mokslininką, kalbos teoretiką ir kt. Be kita ko, jis buvo ne tik indoeuropeistikos įžymybė, didelės erudicijos ir plačių interesų mokslininkas, bet ir labai įdomi asmenybė. Tai buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, poliglotas – mokėjo vokiečių, čekų, rusų, lenkų, lietuvių kalbas, domėjosi botanika, lankė gamtininkų paskaitas, studijavo šios srities literatūrą, vadovavo sodininkų draugijai, mėgo sportą.

Nenuginčijami šio mokslininko nuopelnai lituanistikai. A. Schleicheris lietuvių kalbą pavertė pasaulinio lygio mokslo objektu. Jis buvo pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, Kristijono Donelaičio (1714–1780) raštų leidėjas. 

Įdomi detalė, kad į filologiją šis mokslininkas pasuko ne iškart. Iš pradžių A. Schleicheris studijavo teologiją, mat tėvai jam buvo numatę dvasininko karjerą. Vis dėlto teologu A. Schleicheris netapo. Jo interesai krypo į kalbotyrą. Baigęs teologiją, jis atsidėjo klasikinės filologijos studijoms ir netrukus pasiekė kalbotyros mokslo aukštumas. 

Baltistika A. Schleicheris susidomėjo tyrinėdamas slavų kalbas. Baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė studijuojant slavų kalbų problemas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. A. Schleicherio pažintis su gyvąja lietuvių kalba ir jos tyrinėjimas prasidėjo 1852 m., kai jis leidosi į mokslinę kelionę po lietuvininkų gyventą Rytų Prūsiją. A. Schleicheris lietuvių kalbos mokėsi labai uoliai, nepraleisdavo net menkiausios progos, kur lietuvininkai – ten ir jis. Dalyvaudamas lietuvių šventėse, jis taip pat rinko ir užrašinėjo tautosaką – pasakas, mįsles, dainas. Maža to, lankydamasis lietuvių gyventose vietovėse, A. Schleicheris mezgė kultūrinius bei literatūrinius ryšius su garsiais to meto mokslininkais lituanistais (Frydrichu Kuršaičiu (1806–1884), Georgu Heinrichu Ferdinandu Nesselmannu (1811–1881), kt. ir per nepilną pusmetį gerai pramoko lietuvių kalbą.

Svarbiausias A. Schleicherio parengtas ir išleistas lituanistinis veikalas – „Lietuvių kalbos vadovas“ (Handbuch der litauischen Sprache), sudarytas iš dviejų dalių: „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1856) bei „Lietuvių kalbos skaitinių ir žodyno“ (1857). Su šiuo veikalu A. Schleicheris pelnė lituanistikos šlovę ir lietuvių kalbą įvedė į tarptautinę kalbotyros discipliną. 

Kaip užsiminta, A. Schleicheris parengė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, kuri turėjo nemažą įtaką lietuvių kalbos rašybos formavimuisi. Ja remiantis lietuvių kalba buvo dėstoma Marijampolės gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje, ja taip pat naudojosi visi žymesni XIX a. antrosios pusės kalbininkai. Gramatika buvo parašyta Rytų Prūsijos lietuvių tarme, artima Lietuvos pietinių vakarų aukštaičių patarmei, kuri kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) pastangomis tapo lietuvių nacionalinės kalbos pamatu. Lietuvių kalbotyrai ir apskritai kultūrai A. Schleicherio parengta gramatika turėjo milžinišką reikšmę. Ji padėjo tvirtą pamatą tolesniam lietuvių kalbos tyrinėjimui, o XIX a. mokslo apyvartoje buvo vertinama net kaip savotiškas mokslo žygdarbis.

A. Schleicheris taip pat atliko reikšmingą darbą lietuvių kultūros istorijai. 1865 m. Rusijos mokslų akademijos lėšomis Peterburge buvo išleistas šio mokslininko parengtas pirmasis mokslinis K. Donelaičio raštų leidimas, skirtas lyginamosios kalbotyros studijoms. Lituanistikos istorijoje tai buvo pirmoji pilna K. Donelaičio kūrybos laida, apėmusi visus iki tol žinotus poeto kūrinius lietuvių kalba. Rengdamas K. Donelaičio raštus, A. Schleicheris naudojosi pirminiais šaltiniais, konsultavosi su lietuvių raštijos darbuotojais. Redaguodamas K. Donelaičio raštus, jis stengėsi palikti juos kuo autentiškesnius, stengėsi K. Donelaitį parodyti tokį, koks jis iš tikrųjų buvo – davė pradžią naujai K. Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, išlikusiai iki mūsų dienų. 

Ypatingo dėmesio vertas faktas, kad remdamasis indoeuropiečių kalbų giminystės santykiais ir jų kalbų raidos procesų nuoseklumu A. Schleicheris pirmasis kalbotyros istorijoje sukūrė indoeuropiečių kalbų geneologinę klasifikaciją, vadinamąjį kalbų medį. Jis taip pat atkūrė indoeuropiečių prokalbę, o norėdamas įrodyti, jog ji reali, iš rekonstruotų formų net sukūrė rišlų tekstą – pasakėčią apie arklį ir avis.

Savo gyvenimą A. Schleicheris baigė 1868 m. netikėtai susirgęs plaučių uždegimu. Nors išgyveno tik 47 metus, mirė jaunas ir nespėjo įgyvendinti visų planuotų mokslinių sumanymų, tačiau šis mokslininkas paliko daug lingvistikai reikšmingų darbų. Šiandien, praėjus 200 metų nuo kalbininko gimimo, vis dar nepaliaujame stebėtis jo moksliniu produktyvumu, užmojais ir darbais, padariusiais įtaką visai indoeuropeistikos istorijai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Naudota literatūra:

Drotvinas, Vincentas. Augustas Šleicheris lituanistas. Vilnius: Mokslas, 1979.

Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, t. 1.

Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas / sudarė Ilja Lemeškin, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, t. 2.