Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Augustina Mišeikaitė: „Kiekvienas, pasiryžęs mokytis lietuvių kalbos, yra vertas medalio“

Augustina Mišeikaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių.  Biotechnologijos absolventė Augustina Mišeikaitė praktiką atliko organizacijos „Susivienijimas lietuvių Argentinoje“ lituanistinėje mokykloje Buenos Airėse. Su ja kalbėjomės apie pačiu laiku pamatytą skelbimą dėl praktikos konkurso, daugiau negu šimtmetį gyvuojančią lietuvių bendruomenę ir įvairaus amžiaus žmones, užsidegusius išmokti savo tėvų ar senelių kalbą. 

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo konkurse stipendijai lituanistiniuose centruose gauti?

Viskas nutiko labai netikėtai. Kai pamačiau informaciją apie skelbiamą konkursą, kaip tik rašiau savo magistro darbą ir buvau apimta emocinės krizės (studentai tikrai turėtų suprasti, apie ką aš kalbu). Tą akimirką svarsčiau – ką aš darau su savo gyvenimu ir kas laukia toliau? Ką norėčiau veikti baigusi studijas – ieškoti darbo, atlikti praktiką užsienyje, keliauti? Ir tikrai tą pačią akimirką labai netikėtai radau informaciją savo universiteto puslapyje apie praktikos lietuvių bendruomenėje galimybę. Perskaityta informacija labai suintrigavo! Noriu! Tikrai pakėlė ūpą! 

Pirmiausia kilo mintis, kaip būtų nerealiai smagu bei įdomu, kita vertus – o kaip aš čia įsipaišyčiau su savo gamtos mokslais? Pamatys, kad gamtukė – nepriims… Nors baigiau taikomąją biotechnologiją, tačiau visada draugavau su lietuvių kalba ir tikrai jaučiu jai aistrą, esu šokusi tautinius šokius, baigusi dailės mokyklą, turiu įvairios darbo patirties su suaugusiaisiais ir vaikais. Tai patirtys, labai praverčiančios praktikos metu. Tad dar kartą atidžiai perskaičiusi nudžiugau – buvo parašyta, kad kreiptis gali visų studijų krypčių studentai, tereikia atitikti bendruomenės, į kurią norėtum vykti, keliamus reikalavimus (pavyzdžiui, lietuvių kalbos išmanymas, darbo su įvairaus amžiaus žmonėmis patirtis, tautiniai šokiai, amatai…). Tad mano, gamtamokslės, laimei, galėjau pasinaudoti šia nuostabia galimybe! Užpildžiau anketą ir buvau atrinkta!

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent Buenos Aires?

Pietų Amerika, Argentina ir Buenos Airės – sena svajonė. Ne tik telemundo presenta („Telemundo“ – Majamyje įsikūręs TV kanalas, importuojantis Lotynų Amerikos kino produkciją į JAV – aut. pastaba) miestas, bet, atrodė, nepasiekiamas pasaulio taškas, kuriame visada šviečia saulė, driekiasi palmių alėjos, žmonės laimingi. Kažkodėl taip viską įsivaizdavau. Peržvelgusi bendruomenių sąrašą pamačiau, kad būtent šioje išsvajotoje bei nepasiekiamoje šalyje yra bendruomenių, ieškančių praktikantų. Kadangi kai kurios bendruomenės įvardijo, kad ieško būtent pedagogikos, sociologijos, edukologijos ar kitos socialinių mokslų studijų krypties studentų, tad į jas ir nepretendavau, nes jaučiau savotišką konkursinį kompleksą, kad esu gamtamokslė ir būsiu nurašyta. Tačiau būtent „Susivienijimas lietuvių Argentinoje“, esantis Buenos Airėse, rašė, jog laukiami įvairių studijų krypčių studentai, svarbiausia – studento motyvacija. Tad aš pasirinkau juos, o jie – mane!

Kuo ypatinga organizacijos „Susivienijimas lietuvių Argentinoje“ lituanistinė mokykla? Kokie žmonės čia mokosi? Kokia yra jų motyvacija išmokti lietuvių kalbą? 

Ši bendruomenė yra viena seniausių Argentinoje, įsikūrusi 1914 m. Per tiek metų ji nenustojo puoselėti lietuvybės ir tradicijų! Tai yra viena iš kelių bendruomenių Argentinoje, kuriose vis dar galima mokytis lietuvių kalbos. Tokios mažos šalies kaip Lietuva išeiviai išvyko į Argentiną ir įkūrė ten savo bendruomenę, sukūrė ir palaikė savo mažą Lietuvėlę, kuri išliko iki šių dienų… Tai man atrodo kažkas vau! Juk tiek daug istorinių įvykių vyko per visus šiuos metus, tačiau dėl žmonių atsidavimo, tarpusavio ryšio ir noro bendruomenė vis tiek išliko! Mane tai žavi ir įkvepia. 

Bendruomenėje galima sutikti įvairaus amžiaus žmonių, į bendruomenę jungiasi ne tik lietuviškų šaknų turintys žmonės, bet ir jų draugai, pažįstami, kitataučiai sutuoktiniai. Šiais metais jaučiamas ypač didelis susidomėjimas lietuvių kalbos pamokomis. Kadangi man pradėjus praktiką po kelių savaičių paskelbė karantiną, lietuvių kalbos pamokos persikėlė į virtualią erdvę. Mokinių turėjau tikrai pakankamai, akimirką buvau net išsigandusi, kaip reikės susitvarkyti. Mokinių, kurių amžius maždaug nuo 10 iki 76 metų, motyvacija buvo tikrai didelė, jie labai stengėsi dalyvauti pamokose, atlikti namų darbus, daug klausinėdavo. Visa tai tikrai palengvino darbą, nes jutau grįžtamąjį ryšį. Lietuvių kalba yra velniškai sunki, ypač užsieniečiui. Ši kalba nėra itin populiari, ją realiai vartoti galima tik Lietuvoje, tad kiekvienas, kuris yra pasiryžęs ir pradeda jos mokytis, mano nuomone, yra vertas medalio ir tikrai parodo didelę motyvaciją. Nes juk nežinia, ar išmokęs turėsi galimybę bent kartą savo gyvenime išvykti į Lietuvą ir joje pakeliauti.

Augustina Mišeikaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokį įspūdį susidarėte apie Argentinos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios?

Nuostabūs, labai šilti, draugiški, rūpestingi, atviri žmonės. Tik geriausi ir šilčiausi mano atsiliepimai apie šios bendruomenės narius. Nors tai buvo tik pirmas mūsų susitikimas, jaučiausi lyg būčiau namie ir visus pažinočiau. Labai šiltai ir svetingai priėmė. Žmonės yra motyvuoti, norintys permainų. Gyvybingiausia veikla, kuria bendruomenė užsiima šiuo metu – lietuvių kalbos pamokos. Ne visos Argentinos lietuvių bendruomenės veda lietuvių kalbos pamokas, tad ši bendruomenė sulaukia mokinių ir iš kitų bendruomenių, net iš kitų Pietų Amerikos šalių. Taip pat veikia ir tautinių šokių kolektyvas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios? Kiek jiems yra įdomus Lietuvos gyvenimas, mūsų tradicijos?

Mokinių žinių lygis yra labai skirtingas. Yra tokių, kurie tikrai pažengę – supranta arba skaito, rašo. Kiti turi pradėti visiškai nuo pagrindų. Mokinių tėvai, seneliai, proseneliai su jais kalbėjo arba nekalbėjo lietuviškai, pasakojo ir dalijosi tradicijomis arba ne. Kai kurie mokiniai sakė, kad su jais tėvai ar jau tik seneliai kalbėjo lietuviškai, tačiau, šiems mirus, jie nustojo kalbėti ir užmiršo kalbą. 

Viena mano mokinė, kuri jau yra vyresnio amžiaus moteris ir gana gerai kalba lietuviškai, sakė, kad ji moka lietuvių kalbą, tačiau tą senąją, kur vietoj „ačiū“ sakydavo „dėkavoju“, vietoj „mirtis“ – „smertis“ ir panašiai. JI labai nori išmokti naujų vartojamų žodžių. Mokiniai ateina į pamokas skirtingo lygio, su skirtingomis žiniomis ir istorija. 

Kalbant apie tai, kiek jiems įdomus Lietuvos gyvenimas, jūs nustebtumėte! Tiems žmonėms Lietuvos gyvenimas, tradicijos, gamtos vaizdai yra daug įdomesni negu daugumai Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Dėl to buvau labai sužavėta! Jie tikrai labai stengiasi mokytis ir klausytis lietuviškų dainų, gaminti lietuviškus patiekalus, mokytis kalbos, švęsti šventes pagal senąsias lietuvių tradicijas, vadina vaikus lietuviškais vardais. Stengiasi gauti Lietuvos pilietybę, domisi tuo, kas vyksta mūsų šalyje, vyksta į įvairius lietuvių suvažiavimus ir daro daug daug kitų dalykų.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos? Kokie didžiausi iššūkiai? 

Lietuvių kalba tikrai yra labai sunki. Sunkios gramatikos, skyrybos, kirčiavimo taisyklės…  Tarimas yra kietas ir grubesnis nei ispanų kalbos, tad vien surangyti liežuvį norint ištarti žodį gali pareikalauti daugiau pastangų. 

Savo iššūkius skirčiau į dvi grupes. Pirmas iššūkis – rasti ryšį su visais mokiniais, nes kiekvienas iš jų yra labai individualus tiek priimdamas, tiek apdorodamas informaciją, tiek apskritai dėl savo asmeninių savybių. 

Kitas iššūkis – gebėti aiškiai ir paprastai išaiškinti kalbant ne gimtąja kalba. Juk, atrodo, taip paprasta ir elementaru suprasti, kodėl vieną žodį rašome ir tariame vienaip, o kitą kitaip, tačiau jiems kildavo klausimų, pavyzdžiui, „kodėl čia rašome nosinę, o čia ne? Kodėl čia moteriška žodžio giminė, jei galūnė yra vyriškos giminės?“ Deja, paaiškinti nebuvo lengva. Aiškinau angliškai, nors mokiniai kalba ispaniškai (pati mokėjau tik kelis šios kalbos žodžius). Tie, kurie moka angliškai, versdavo į ispanų kalbą tiems, kas nesuprato. Mokytojo darbas tikrai sunkus, nes turi laviruoti tiek pateikdamas informaciją, tiek bendraudamas. Reikia daug pastangų ir dar daugiau kantrybės. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas gyvenant Argentinoje paliko didžiausią įspūdį? 

Deja, neturėjau galimybės visu pajėgumu pasidžiaugti gyvenimu Argentinoje, nes, apsigyvenus Buenos Airėse, po kelių savaičių paskelbė visuotinį karantiną ir nebuvo galima migruoti šalyje. Buvo draudžiama net išeiti iš namų. Tačiau per nekarantininį laiką Pietų Amerikos gyventojų atvirumas ir draugiškumas tikrai paliko didelį įspūdį. Laisvė ir atsipalaidavimas tiesiog tvyro ore! Žmonės neskuba. Nesvarbu, kaip tu atrodai, ką darai, kaip elgiesi, vis tiek būsi priimtas. Beveik visur – autobusuose, parkuose, gatvėse – galima pamatyti argentiniečius, rankoje laikančius termosus ir geriančius savo yerba mate arbatą. 

Kaip įsivaizdavau tolimąją Argentiną ir Buenos Aires, taip ir buvo: saulė, malonūs žmonės, palmės. Daug gražaus gatvės meno, piešinių ant sienų, kuriais labai grožėjausi. Kai kur lankytis ir vaikščioti gan pavojinga, daug kur ant durų ir langų galima išvysti grotas, nes aukštas nusikalstamumo lygis, kai kuriuose rajonuose ypač jaučiamas nepriteklius. Nors šalis ir turi sunkumų, tačiau vis tiek sakyčiau, kad žmonės, nors ir neturėdami daug turto, yra laimingi ir moka džiaugtis gyvenimu.

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad užsienio lietuviai labiau jaustųsi mūsų šalies dalimi? 

Manau, būtų galima rengti daugiau įvairių projektų, mainų, sujungiančių daugiau bendruomenių ir suteikiančių didesnę galimybę užsienio lietuviams atvykti į Lietuvą, pakeliauti po ją, artimiau susipažinti su mūsų kultūra.

Kas jus labiausiai praturtino šios patirties metu? 

Ši patirtis yra viena iš geriausių ir stipriausių mano gyvenime. Sunku net konkrečiai atsakyti, kas labiausiai mane praturtino. Galima pradėti nuo to, kad tai buvo tolimiausia šalis, kurioje esu buvusi, kitas žemynas, net kitas žemės pusrutulis, kita kultūra, pasaulėžiūra, kitoks klimatas. Pirmą kartą mokytojavau, buvau įstrigusi karantino metu… Labai daug įvairių ir netikėtų dalykų nutiko, kurie privertė mane permąstyti ir pakeisti požiūrį į daugumą dalykų, dėl to džiaugiuosi. Tačiau visgi svarbiausias dalykas – galimybė susipažinti ir pabendrauti su ten gyvenančiais Argentinos lietuviais. Galimybė matyti ir stebėti, kokie jie yra atsidavę, malonūs, rūpestingi, atviri, bendruomeniški. Tai privertė pačią kitaip pažvelgti į mūsų šalį, patriotiškumą, mūsų tradicijas ir kalbą.