2020 12 21

Tomas Taškauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Augustino dialogo „Apie mokytoją“ pamokos besimokantiems

Sandro Botticelli, Šv. Augustinas savo kabinete“ (freskos fragmentas, apie 1480 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Neseniai atnaujintas ir sugriežtintas karantinas. Vėl įtampa, darbas (persidirbimas) iš namų, vaikų mokymas(is) namuose... Žodžiu – stresas, stresas, stresas. Lyg būtume suspaustos spyruoklės, priverstos tramdyti mums įgimtą socialumą. Kita vertus, šios aplinkybės yra gera proga atsiversti knygą ir pasigilinti į temas, kurioms įprastai nelieka laiko. O skaitymas, kaip žinome, gali pasitarnauti kaip terapija arba, praktiškiau žvelgiant, kaip išėjimo iš darbo ritualas (psichologiškai šis ritualas tiesiog būtinas, kai fiziškai nekeiti vietos).

Šįkart siūlau atsiversti šventojo Augustino dialogą „Apie mokytoją“, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp paties Augustino ir jo sūnaus Adeodato. Kodėl verta skaityti 389 metais, taigi, beveik prieš septyniolika amžių, parašytą knygą? Nes joje keliami klausimai ir pateikiami atsakymai vis dar aktualūs. Ši pedagoginės filosofijos knyga sudaryta iš trijų dalių – pirmoji skirta kalbai ir ženklams (semiotinis skirsnis), antroji – aptaria reikšmes, kurias žodžiai ir ženklai mums sužadina (semantinis skirsnis), o trečiojoje kalbama apie mokymą ir mokymąsi (didaktinis skirsnis). Pastaroji dalis universaliausia, todėl jai ir skirsiu daugiausia dėmesio.

Skaitydamas įvadą knygai galvojau, kam gi skirta ši knyga? Tikriausiai pirmiausia mokytojams ir ugdytojams, kurie nuolat susiduria su dilema, ko galime išmokyti ir ko ne, koks ribotas yra mūsų gebėjimas perduoti kultūros paveldą kitai kartai ir auklėti jaunimą. Dėl pedagoginės tematikos šią knygą verta atsiversti ir tėvams. Juk šeima visada yra pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokykla.

Dialoge taip pat keliama įdomių modernybės ir postmodernybės pamėgtų problemų. Pavyzdžiui, šv. Augustinas dalinasi įžvalga, kad joks žmogus negali imti ir išmokyti kitą asmenį kažko, ko tas ir taip nežinotų. Nemažai kalbama ir apie kalbos ribotumą, ženklotyros ir reikšmėtyros XX a. perimtas problemas. Pavyzdžiui, savitai kalbos ribotumo problemą perinterpretavo analitinės kalbos filosofijos pradininkas Ludwigas Wittgensteinas, savo mąstymuose citavęs ir šv. Augustiną, tačiau už brūkšnio palikęs visą metafiziką. Postmodernybės mąstytojai šios patirties pagrindu nuklydo į kalbinį reliatyvizmą, nors tokios išvados pačiam šv. Augustinui būtų svetimos – autorius ne kartą pasisako, jog tikrovė egzistuoja ir ją vertinti reikia labiau negu ženklus. Be to, anot šv. Augustino, būtent tikrovė ir patirtis yra ir kalbinio mokymosi pagrindas: „[…] veikiau pagal pažintą dalyką išmokstama ženklo, negu pagal duotą ženklą – paties dalyko“ (p. 86).

Tomas Taškauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dėmesys kalbos ir pažinimo problematikai gali paskatinti geresnį mūsų, tikinčiųjų bendruomenės, dialogą su šiuolaikine kultūra, kuri labai dėmesinga kalbos, patirties ribotumui ir tradicijos universalumo dilemai. Šv. Augustinas nestokojo šmaikštumo kalbėdamas apie kalbos reikalus, cituoju: „[…] žodžiais apibūdinant žodžius, kyla tokia pati painiava, kaip vienos rankos pirštus įspraudus tarp kitos rankos pirštų ir trinant: vargu ar bent vienas, išskyrus tai darantį žmogų, pajėgia atskirti, katruos pirštus niežti, o katrie – pagelbsti niežtintiems“ (p. 54). Sutarę, kad aptariama problema – iššūkis žodžiais apibūdinti kitus žodžius arba tikrovę – yra reali, daug konstruktyviau galime ir turime diskutuoti dėl išvadų. Panašiai elgiasi didelio vyriškos auditorijos dėmesio susilaukęs Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius Jordanas Petersonas, kuris, analizuodamas postmodernizmą, pritaria pažinimo problemai, bet siūlo jos nespręsti vertybiniu reliatyvizmu.

Vis dėlto skaitant dialogą vis neapleido mintis, kad svarbiausia šios knygelės auditorija yra mokiniai, o gal tiksliau – visi besimokantieji. Kiek paradoksalu, bet knygos apie mokytoją centre galima matyti mokinį ir tas kliūtis, kurios iškyla pažinimui mokantis. Mano nuomone, šv. Augustinas taikliai akcentuoja, kokią didelę svarbą mokymosi ir ugdymosi procesuose turi aktyvi ir imli mokinio laikysena.

Kalba kaip pažinimo kliūtis

Šv. Augustinas įvardina dvi tipines kalbines situacijas, kurios kelia iššūkių mūsų, kaip mokinių, pažinimui – apsigavimas dėl žodžių reikšmių ir neišgirdimas, ką iš tiesų kitas pasakė.

Pirmajai situacijai pristatyti autorius pasitelkia pavyzdį iš dorybių srities – jei kas nors sakytų, kad žvėrys narsumu pranoksta žmones, klausytojai teisėtai linktų piktintis ir atmestų tokią nuomonę (kontekstas: klasikiniu supratimu, dorybės gali būti būdingos tik protu ir valia apdovanotam žmogui). Vis dėlto, jei kalbėtojas paaiškintų, kad narsumu šiuo atveju vadina žvėries kūno jėgas (ar instinktą pulti ir gintis), be didesnių dvejonių pirminiam teiginiui galėtume pritarti. Vis dėlto įdomiausia yra šv. Augustino kritika tradiciniam šios problemos sprendimui – įprasta sakyti, kad nuo tokių nesusipratimų mus gelbsti apibrėžimai, kurie padeda suprasti, kad nesutariame ne dėl dalyko, o dėl žodžio. Šv. Augustinas į tai atsako dvejone: „[…] galbūt su tuo ir sutikčiau, tik kažin kiek teatsirastų galinčių gerai apibrėžti?“ (p. 97). Manyčiau, kad už šio klausimo slypi paskatinimas besimokantiems, besiklausantiems, skaitantiems klausti, ar iš tiesų supratau, ką kitas sako ar rašo? O jei nesupratau, ar turiu galimybę klausti kalbantįjį ir bandyti pasitikslinti? Antraip diskutuojame ne su kito įžvalgomis, o su savo supratimo ribotumu. Juk girdėti žodžius dar nelygu suprasti, ką kitas galvoja.

Caravaggio, „Šv. Augustinas“ (fragmentas, apie 1600 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Antrosios – neišgirdimo – situacijos pristatymą norėčiau pradėti nuo citatos: „Nekalbu jau apie tai, kad daug ką ne taip nugirstame, bet ilgai ir daug ginčijamės apie tuos dalykus, tarsi juos būtume girdėję“ (p. 97). Čia šv. Augustinas, žinoma, kalba apie klausą kaip juslę, kai realiai kažko nenugirstame arba net ir išgirdus mūsų atmintis iškraipo, ką girdėjome, ir atsimename girdėję kažkokius kitus žodžius, nei kalbėtojas sakė. Manyčiau, kad šiuolaikinės kultūros kontekste svarbesnė perkeltinė klausymosi, kaip dėmesio stygiaus, interpretacija. Dažnai nugirstame ar neatidžiai perskaitome kažką žiniasklaidoje ir tai tampa nesibaigiančių diskusijų objektu (vienas iš to pavyzdžių būtų popiežiaus Pranciškaus pasisakymų interpretacijos, užmirštant jas sieti su Bažnyčios mokymo kontekstu). Reikšmingas ir polinkis iškraipyti tai, kas girdėta, remiantis išankstinėmis nuostatomis. Iš besimokančiojo ši situacija reikalauja ugdytis dėmesingumą, įgūdį pasitikslinti, ar gerai išgirdau, ar suvokiu kontekstą, ar neiškraipau to, ką girdėjau.

Taigi, anot šv. Augustino, pirmoji sąlyga, norint kažką sužinoti ir išmokti, yra išgirsti ir suprasti. Tačiau knygos autorius čia nesustoja ir pasidalina centrine dialogo įžvalga, būtent, kad tikrasis mokymasis vyksta viduje. Kalbant subjektyviai, mūsų mokymasis prasideda tik tada, kai išgirdę ir supratę imame svarstyti ir vertinti girdėtųjų dalykų tiesą savo viduje. Taigi, kitais žodžiais tariant, mokymasis yra intensyvaus vidinio gyvenimo forma.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visa tai, kas pasakyta iki šiol, yra universalu, galioja kiekvienaam mokymosi procesui. Vis dėlto įsisąmoninti šią vidinio gyvenimo, vidinio svarstymo svarbą yra nepaprastai reikalinga ir mums, tikintiesiems, t. y. Kristaus mokiniams. Grįžtant prie šv. Augustino įžvalgų – svarbiausias tikėjimo tiesų ir tiesos apie gyvenimą (bei mus pačius) mokytojas yra Kristus, įsikūnijusi tiesa. Todėl neturėtume praleisti progos mokytis atsigręžę į jį savo viduje. Karantinas šiame kontekste yra tarytum kvietimas suintensyvinti savo vidinį gyvenimą – visokeriopai lavinti išminties raumenis, bendraujant su vidiniu mokytoju maldoje. Ši aktyvi ir imli, įsiklausanti tikėjimo laikysena padės ne tik geriau pažinti ir priimti tikrovę, kuri mus supa, bet ir lavins mūsų gebėjimą mokytis ir suprasti.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba