Aukojimosi metas

Pandemijos ir karo Ukrainoje akivaizdoje išryškėjo, kiek daug iliuzijų ir saviapgaulės būta tokiose nuostatose. Ilgametis Vokietijos katalikų savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ redaktorius Johannesas Röseris šį pokytį aptaria lygindamas dvi panašiais situacijas. 2015 metais taip pat, kaip ir šiandien, į Vokietiją ir kitas Europos šalis plūdo pabėgėliai. Į Europą anuomet veržėsi beveik vien vyrai – daugiausia jauni arabai, bet kuria kaina norėję išvengti ginkluotų kovų savo šalyse. Moterys ir vaikai tuose kraštuose pasirinkimo neturėdavo, jos likdavo pasmerktos mirtinam pavojui įvairiausių karinių konfliktų zonose.

Šiandien į Vokietiją vėl plūsta pabėgėliai. Tik šįkart tarp jų nepamatysime vyrų, vien moteris ir vaikus, ieškančius laikino saugaus prieglobsčio Vakaruose. Ukrainos vyrai nepalieka savo krašto ir stoja į kovą ginti savo tėvynės, aukoti savo gyvybių.

Atpratę bet ko išsižadėti

Žodžiai auka, pasiaukojimas itin retai skamba iš šiuolaikinių žmonių lūpų. Malonumų visuomenėje, ant savo vėliavų užsirašiusioje savęs realizavimo ir apsisprendimo laisvę – pasiaukoti dėl ko nors yra tabu. Pirmąją pamoką suteikė pandemija, kai pamatėme, kiek daug slaugytojų ir gydytojų aukojosi tuometinėse fronto linijose. Nemaža jų dalis, gelbėdami kitus. patys susirgo ir atidavė savo gyvybes.

Johanneso Röserio įsitikinimu, skandalinga tai, kad, nemažėjant viruso sukeltų mirčių skaičiui, dalis žmonių imasi reikalauti kuo greičiau leisti sugrįžti į malonumų sūkurį – į diskotekas, barus… Kad tik viskas kuo greičiau būtų atlaisvinta. Vokiečių žurnalistui kelia nuostabą tai, kad žmonės yra nepajėgūs šiek tiek ilgiau pakentėti, padaryti bent nedidelę auką, kad šio bei to atsisakę išreikštų solidarumą su tais, kurių gyvybei gresia pavojus.

Tiesa, tam tikrais atvejais neprireikia net ekstremalių situacijų – motinos rūpestingai aukojasi dėl savo vaikų, dėl emocinio ryšio su jais išsaugojimo, ir atsisako profesinės „karjeros“ (greitkelio). O vaikų tėvai taip pat aukojasi ištvermingai dirbdami net ir susvetimėjimą keliančius darbus. Verta turėti galvoje, kad be tikro išsižadėjimo neįmanoma bus įveikti ir ekologinių grėsmių. kai ką paaukoti tenka dėl teisingumo, dėl skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų išlyginimo.

Kryžius – Eucharistija

Apgailestaudamas Johannesas Röseris konstatuoja, kad aukos sąvokos šiandien imama vengti net ir pačios religijos erdvėje. Eucharistiją vis dažniau skatinama švęsti kaip harmoningą stalo bendrystę, nors Eucharistijos pagrindas – auka, tiek kultine-simboline prasme, tiek ir tikrovėje. Tai Jėzaus Kristaus pasiaukojimas ant kryžiaus iš meilės savo draugams.

Aukodamasis Kristus prisiima pasaulio nuodėmes. Jis sunaikina jas tam, kad išgelbėtų žmones ir nuvestų juos į tikrąjį, amžinąjį gyvenimą. Būtent tai švenčiame didžiausio sakramentinio krūvio paženklintame, svarbiausiame liturginiame įvykyje. Tai krikščionybės branduolys, apie kurį sukasi visa kita. Tai mysterium, tikėjimo, slėpinys.

Gali būti, kad kai kam šį slėpinį užgožia išorinių dalykų perteklius, todėl kartais gali būti sunku suprasti, kaip artimai auka  (iki pat individualios ir kosminės mirties) yra susijusi su dieviškuoju išganymo pažadu – kad mes turėtumėme gyvenimą.

Šventoji Komunija – tai šventoji materija, kuri per duonos valgį ir vyno gėrimą prasišviečia į tai, kas dvasiška ir dieviška. Auka yra gyvenimo tikrovė. Reikia išdrįsti priimti daugiau mistikos, daugiau mistagogijos. Metas išdrįsti garsiau kalbėti apie tai. Taip pat ir Bažnyčioje.

Parengta pagal „Christ in der Gegenwart“ publikaciją