„Aukos sindromas“ ar tam tikras subtilumas? Apie pliažą Lukiškių aikštėje

Neseniai LRT radijas pacitavo vieną užsienio žiniasklaidos šaltinį, kuris lietuviams diagnozavo „aukos sindromą“ ir negalėjimą pažvelgti į gyvenimą hedonistiškai. Lukiškių aikštės pliažo fenomenu domėjosi ne vienas tarptautinis žinių portalas.

Iš tikrųjų, praėjus pro šį pliažą, galima pastebėti tam tikrą skirtumą tarp šio ir kitų Lietuvos paplūdimių. Daugelis Lietuvos piliečių sėdėjo ant smėlio vilkėdami kokius nors marškinius, palaidines ar kitokius vasarai tinkančius drabužius. Galima pagalvoti, kad truputį varžo nebūtinai labai hedonistiškai nusiteikę praeiviai. Tačiau kitoje gatvės pusėje – KGB kalėjimas, kuriame buvo žudomi kovotojai už Lietuvos laisvę. Tad gal veikia ir įsisąmonintas ar neįsisąmonintas laisvės kovotojų atminimas?

Juk gali būti, kad mūsų daug iškentėjusiame krašte laisvė suprantama ne visai kūniškai. Laisvę iškovojo tie, kurie kovėsi dėl dvasios, o ne dėl kūno laisvės. Arba, dar tiksliau kalbant, kurie pasižymėjo dvasios laisve, gebėdami kūnui skirti dvasiai paklūstantį vaidmenį. Sėdint bunkeryje arba KGB kameroje kitoje gatvės pusėje tokia subordinacija, regis, buvo svarbi.

Vilniaus Gaonas yra sakęs, kad aistrų ir kūno nereikia nuslopinti, tačiau pajungti dvasios laisvės reikalams. Tuo tarpu Karolis Wojtyla rašė, kad vyras nėra tokia tyra būtybė, kuriai apsinuoginęs kūnas sukeltų tiktai į tyrą meilę peraugantį „nesuinteresuotą susižavėjimą“. Jis skatino rengtis taip, kad kūno grožis tarnautų asmens grožio išraiškai, o ne atvirkščiai. Taip pat sakė, kad gėdos jausmas nėra tiesiogiai susijęs su apsinuoginimo lygiu: nesigėdijime gydytojų, nuogumas socialiai priimtinas Afrikoje, taip pat, nors ir ne visiškas, ir pliaže. Tačiau, matyt, mums, ne tokiems hedonistiškiems kaip mūsų bičiuliai Vakaruose, regis, dar vis sunkoka būti pusnuogiams netoli vietos, kurioje žmonės kūno komfortą radikaliai aukojo aukštesniems dalykams.

Čia, regis, iškyla gilesnių klausimų apie laisvę. Žymiajame Prancūzijos revoliucijos dvasią išreiškiančiame Eugenijaus Delacroix paveiksle virš barikadų iškyla apsinuoginusi mergina. Kūno laisvė čia, regis, pakviesta simbolizuoti dvasios laisvę. Vienas svarbiausių revoliucijos ideologų Jeanas Jacque‘as Rousseau kalbėjo, jog žmogaus prigimtis gera, ir prieš tai, kol ją sugadino civilizacijos normos, žmonija mėgavosi natūralia instinktų laisve. Kaip pažymi amerikiečių filosofas Allanas Bloomas, skirtingai nuo Rousseau, klasikiniame Platono ir Aristotelio mąstyme natūrali žmogui yra dorybė. Dorybė natūralią žmogaus laisvę sukilnina, kitaip ji reiškiasi vulgariai.

Berods, svarbus čia ir psichoanalizės tėvo Freudo požiūris: jis norėjo išlaisvinti žmogų iš krikščionybės primesto instinktų nuslopinimo arba represijos. Ir nors teoriškai Freudas pripažino, kad slopinimas ir suvaldymas skiriasi (susivaldantis žmogus išvengia instinktų baimės ir neigiamo vertinimo, tačiau laisvai pasirenka išreikšti aistrą arba ne), masinė kultūra psichoanalizės žinią suprastino iki bet kokio susivaldymo „žalos“. Kaip rašė vienas žymiausių psichoanalitikų Erikas Eriksonas, mėgindama atrasti moksliškai tikslų išgydymo metodą, psichoanalizė pagydė keletą, tačiau moraliai susargdino daugelį.

Seksualumo „išlaisvinimas“ ar, tiksliau kalbant, nevaldymas yra susijęs ir su kitų instinktų nesuvaldymu. Pranašas Jeremijas seksualinį palaidumą sieja su melu, vogimu ir žudymu; o Oksfordo universiteto istorikas Josephas Unwinas fundamentaliame „Seksas ir kultūra“ veikale ištyręs 16 didžiųjų pasaulio civilizacijų visose jose atrado monotoniškai pasikartojantį dėsnį: civilizacijos kultūrinio, ekonominio, mokslinio ir kitokio progreso metu jos žmonės laikėsi monogamijos ir priešvedybinio skaistumo; pasiekę vystymosi viršūnę, pirma atsipalaiduodavo vyrai, o paskui ir moterys. Civilizacijos pasiekimus ir seksualinio instinkto nesuvaldymą būdavo galima suderinti tik per vienos kartos gyvenimą, nes, tokiai „laisvei“ tęsiantis, civilizacijos kreivė pasukdavo žemyn.

Sigmundas Freudas, beje, taip pat laikė, kad civilizacija galima tik seksualinio instinkto suvaldymo kaina, tačiau tokia jo išvada, kaip pažymi ne vienas tyrėjas, turėjo pesimizmo atspalvį. Su savo tautos tradicija jis buvo susipriešinęs, ir jo simpatija jautėsi primityvių tautelių seksualinei laisvei. Ją ir perėmė masinė kultūra, 1968-aisiais skelbdama: santykiaukite, o ne kariaukite! („make love, not war!“)

Tačiau šis labai patrauklus pasiūlymas nepasiteisino: kaip rašo Frances Fukuyama knygoje „Didysis griuvimas“, būtent po šešiasdešimt aštuntųjų revoliucijos aukštyn šoko ne tik skyrybų, abortų ir kohabitacijos kreivė, tačiau ir nusikalstamumas. Amerikiečių statistika teigia, kad be tėvo užaugę berniukai patenka į kalėjimą apie tris kartus dažniau. Tai revoliucija įgalino tuos tėvus tapti „seksualiai aktyvius“, tačiau neįgalius gyventi santuokoje.

Tad ar tai, kad Lukiškių pliaže sunkoka pamatyti beveik nuogą žmogų reiškia, jog lietuviai yra „represiški“, ar vis dar gana subtilūs? Kodėl gi, jei mes laisvi ar liberalūs, moterys negalėtų jame „rengtis“ taip, kaip atrodė Prancūzijos revoliucijos šauklė Delacroix paveiksle?

Tačiau toks vaizdas pliaže kiekvienam vyrui, bent kiek aiškiau suvokiančiam savo emocijų judesius, kelia iššūkį ištikimybei. Iš pradžių mintyse, apie ką ir kalbėjo Kristus, atkreipdamas dėmesį į mūsų „elgesį akimis“. Beje, tokį norą – kad vyrai ne tik netinkamai nesielgtų bet ir nežiūrėtų į moterį – „The Economist“ vedamajame 2018 m. išreiškė viena iš „MeToo“ aktyvisčių. Gal net nelabai suprasdama, kad sekuliari rašytoja tokia mintimi skelbė žydų tautos Mesijo pabrėžtą principą. Taigi ar tai, kad Lukiškių aikštėje išlaikomas tam tikras santūrumas, kalba apie lietuvių „aukos sindromą“, ar tam tikrą gilesnių dalykų, teisingo santykio tarp kūno ir dvasios laisvės, taip pat ir skirtingų vietų „auros“ supratimą?

Čia kalbame apie tai, kaip žmonės jaučiasi.  Ačiū Dievui už tą jautrumą! Pastaraisiais dešimtmečiais psichologijoje daug kalbama apie „kognityvinį“ emocijos potencialą – t. y. kad tai, kaip jaučiamės, paaiškina realybę. Šiuo atveju išliekantis santūrumas, regis, kalba apie subtilesnį situacijos vertinimą: pliažas Lukiškių aikštėje nelabai dera su pagarba laisvės kovotojams, vadinasi, ir sau pačiam. Vyrams – vienaip, o ponioms ir panelėms, už kurias man daug kalbėti nedera, greičiausiai truputį kitaip.