Aukščiausias Lietuvos botanikas

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Kraštiečiai, kurie mėgsta keltis anksti, šį botaniką kartais gali sutikti nagrinėjantį augalų asortimentą Pasvalio turguje. Nemažas būrys Pasvalio krašto biologų tikriausiai susidūrė su biomedicinos mokslų daktaru, botaniku VALERIJUMI RAŠOMAVIČIUMI respublikinėse biologijos olimpiadose, kuriose jis būdavo vertinimo komisijos pirmininkas. Neretas kraštietis galėjo sulaukti ir klausimo „Ti ką nekalb‘ kėp žmogs?“, skirto pabrėžti mūsų krašto tarmės svarbą. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį per vieną moksleivių ekskursiją Botanikos institute ir aš turėjau atsakyti į tokį klausimą.

Praėjo 65 metai nuo to laiko, kai Valerijus pirmuosius savo gyvenimo žingsnius žengė tėvų sodyboje Daukšių kaime, po prosenelių pasodintu plačialaju ąžuolu. Skaitymo ir skaičiavimo pagrindų mokėsi Gulbinėnų pagrindinėje mokykloje, o vidurinę mokyklą baigė Pasvalyje (dabar Petro Vileišio gimnazija). Studijuoti pasirinko Vilniuje, arčiausiai sielos Valerijui pasirodė besanti biologija. Jo polinkis į botanikos mokslus išryškėjo dar vaikystėje, kai prieš tėvų valią darže buvo paliekamos augti piktžolės. Tiksliau, viena jų rūšis – raudonžiedis progailis (Anagallis arvensis). Ši žolė būdinga tik Šiaurės Lietuvos piktžolių bendrijoms.

Tiesa, nesiklostė Valerijui viskas taip lengvai ir paprastai: buvo ir ašarų, ir didžiulės nežinomybės. Jaunam žmogui atvykus į nepažintą kraštą, buvo sunku nepasimesti anuometinėse povandeninėse srovėse. Tad metams teko atidėti biologijos studijas ir susipažinti su Kauno miestu bei tuokart populiaria kino mechaniko profesija. Tačiau per tuos metus noras tirti, suprasti ir kitiems paaiškinti gamtoje vykstančius procesus niekur nedingo, tad Valerijus pradėjo studijuoti biologiją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Studentiškas gyvenimas buvo įdomus, ypač pirmaisiais metais. 

Šiuo laikotarpiu dėstytojai stengėsi nemotyvuotus studentus sudominti milžinišku informacijos kiekiu ir originaliais laboratoriniais darbais. Gerais pavyzdžiais galėtų būti apvaliųjų kirmėlių iš kiaulininkystės kompleksų morfologijos ir anatomijos tyrimai arba varliagyvių kloakų parazitų tiesioginiai stebėjimai jų gyvenamojoje aplinkoje, t. y. varlių kloakose. Studentiška buitis taip pat įnešdavo savo žavesio – kas vakarą reikėdavo pastatyti papildomą lovą penktam kambario draugui. Su šiais ir kitais iššūkiais Valerijus susitvarkė, o studijas baigė gerais pažymiais. 

Studijų metais profesorė Elena Šapokienė, pastebėjusi, kad Valerijus botanikos žiniomis pralenkė universiteto lygį, pasiūlė įsitraukti į darbus Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijoje. Tad dar studijuodamas Valerijus pradėjo dirbti laborantu šioje laboratorijoje. Čia svarbu paminėti, kad dabar jis yra Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovas, o prieš gerą dešimtmetį vadovavo ir visam Botanikos institutui.

Be abejonės, vaikystės gamtinė aplinka padarė savo, ir jaunasis tyrėjas pasirinko nagrinėti agrofitocenozes – augalų bendrijas, kurios susiformuoja įvairiuose pasėliuose. Bet ir čia gyvenimo aplinkybės lėmė, kad aspirantūros (doktorantūros) studijas teko atidėti. Valerijus buvo „iškomandiruotas“ atlikti karo tarnybos. Per dvejus metus, praleistus miškuose prie Maskvos, gerokai ūgtelėjo sūnus, bet ne mažiau paaugo ir noras tirti piktžolių bendrijas.

Tyrėjo darbas turėjo savų iššūkių – nebuvo nuosavo transporto, į tyrimų vietas reikėdavo vykti autobusais ir traukiniais, didelius atstumus nueiti pėsčiomis. Jeigu pirma kelionių dalis dar būdavo pakenčiama, tai kelionės po savaitės laukuose pasunkėdavo tiek dėl nuovargio, tiek dėl surinktų keliolikos kilogramų dirvožemio pavyzdžių ant kupros. O papildomai reikėjo saugoti tyrimuose surinktus herbariumo pavyzdžius – įvairius lauko sąlygomis sunkiai atpažįstamus augalus.

Geležinė valia ir linksmas būdas visada gelbėdavo, todėl nenuostabu, kad Valerijus 1988 metais birželį apsigynė disertaciją „Segetalinių bendrijų struktūra ir būklė intensyvaus žemės ūkio sąlygomis Lietuvos TSR“. Kaip pats prie laužo yra prisipažinęs, tąkart, ginantis disertaciją, baisiausia jam buvo pamatyti, kaip gynimo komiteto narė profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė kelia pirštelį, suprask, turėsianti keletą klausimų. 

Valerijaus mokslinė ir profesinė veikla po disertacijos gynimo nenutrūko. Jis ir dabar produktyviai dalyvauja tiek mokslinėje, tiek visuomeninėje veikloje, tik mastelis pakitęs – neretai kraštiečio tyrimai apima visą Europos žemyną, o kai kada ir dar plačiau. Tokios sėkmės mokslininkas susilaukė dėl ankstyvo ir aktyvaus dalyvavimo tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Jose įgyjama naujų žinių, pradedamas ir sustiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas.

Per ilgą, jau daugiau kaip 40 metų trunkančią mokslininko karjerą susikaupė lentyna parašytų ar redaguotų knygų, dešimtys aukšto lygio mokslinių straipsnių, nesuskaičiuojamas kiekis ekspertinių įžvalgų aplinkosaugos ir žemės ūkio temomis. Kaip ir pridera mokytojui, Valerijus vadovavo ne vienam bakalauro, magistro ar disertacinį darbą ruošiančiam studentui. Jo vadovavimo filosofija skyrėsi nuo kitų dėstytojų tuo, kad Valerijus visada kartu važiuodavo rinkti lauko medžiagos. Juk tai ir yra kokybiško mokslo pagrindas – atsakingai bei kruopščiai surinkti duomenys. 

Dažnai mokslininkai tyrimų kryptis pajunta ir suformuluoja besiklausydami įdomaus mokslinio pranešimo, tad Valerijus visada po ranka turi mėgstamiausią savo rašymo priemonę pieštuką ir nedidelę popieriaus skiautelę. Nenuostabu, kad po kiekvienos išvykos parsiveždavo naujovių. Pavyzdžiui, šio mokslininko dėka buvo suskaitmenintas ir pagal tarptautinius standartus sutvarkytas Gamtos tyrimų centro, Botanikos instituto herbariumas; sukurta Lietuvos augalijos duomenų bazė, kuri įtraukta į bendrą Europos augalijos archyvą. O kur dar išskaidytų duomenų apie saugomas rūšis standartizavimas ir sutelkimas į bendrą saugomų rūšių informacinę sistemą.

Valerijus taip pat nemažai laiko skiria ir praktiniams moksliniams darbams, kurie svarbūs mūsų šalies įsipareigojimams. Štai Lietuva pirmoji įgyvendino Europos Bendrijos svarbos buveinių inventorizaciją visoje šalies teritorijoje, o dabar šio darbo rezultatai naudojami, įgyvendinant Europos Bendrijos buveinių direktyvą. Visus tyrimus planavo, tyrimų metodikas kūrė, darbus organizavo ir jiems vadovavo Valerijus. Dabar kitos šalys seka sėkmingu Lietuvos pavyzdžiu. Tiesa, ši veikla turėjo savo kainą – vykdant tyrimus, tamsesnės spalvos plaukus nukonkuravo žilstelėję. 

Neseniai išleista atnaujinta Lietuvos raudonoji knyga. Šiam darbui vadovavo ir tarptautinę rūšių išnykimo grėsmių vertinimo metodiką atvežė bei kolegas jos taikymo išmokė būtent Valerijus. Tai jau antrasis Lietuvos raudonosios knygos leidimas, o jo vyriausiojo redaktoriaus pareigos atiteko taip pat Valerijui. Šiuo metu visoje Lietuvoje vykdomas svetimžemių ir invazinių augalų būklės vertinimas. Šis tyrimas savo detalumu neturi analogų Europoje. Pastarojo tyrimo rezultatai bus naudojami svetimžemių augalų populiacijoms valdyti ir jų daromai žalai apriboti. Nors pagrindiniai darbai Pasvalio rajone jau padaryti, bet vasarą dar bus galima sutikti Valerijų, vaikštinėjantį aplink įvairias kapinaites, dykvietes ar apleistas teritorijas, – tai vietos, iš kurių svetimžemiai augalai plinta intensyviausiai.

Laisvalaikį Valerijus mėgsta leisti gimtojoje sodyboje. Nepaisant darbinėje aplinkoje sklandančio mito, kad geras sodininkas niekada nebus geras botanikas, Valerijus yra aistringas sodininkas, kuris šį mitą griauna. Prie sodybos jau baigė žydėti ir vaisius mezga obelų, kriaušių, slyvų, trešnių, abrikosų ir vienos vyšnios nuo Mūšos šlaito ties Migoniais sodas. Tikslumo dėlei turėčiau pasakyti, kad yra du sodai. Vienas klasikinis – duodantis derlių, o kitas skirtas išsaugoti praeičiai. Pastarojo pirminė paskirtis nėra saldūs vaisiai. Jame siekiama, kad metų tėkmėje nepranyktų praeities kartų įdirbis ir žinios, todėl šiame sode įveista daugybė senovinių veislių obelų. Ne visos veislės žinomos, bet dedamos didžiulės pastangos jas identifikuoti. Obelų veislės daugiausia surinktos per ekspedicijas įvairiuose Lietuvos pakraščiuose, taip pat sėkmingai perkeltos ir kaimynų sunykusiuose vienkiemiuose vaisius nokinusios obelys. Aišku, šie medeliai jau nepasieks senųjų obelų aukščių, bet visos kitos savybės išliks. 

Šalia dviejų Valerijaus sodų yra tiek pat daržų. Vienas klasikinis, jame auga daržovės. Ten surasime visas kraštui būdingas kultūras: bulves, burokėlius, morkas, kopūstus ir kita, tik kai kurios veislės neįprastos. Pavyzdžiui, violetinės bulvės ar šparaginės pupelės, moliūgai, kurių sėklos neturi luobelės, latviškos kilmės rudieji žirniai ir daug kitų. Valerijus sodo ir daržo gėrybėmis aprūpina ne tik vaikus ar būrį anūkų. Jo užaugintų daržovių ir vaisių yra ragavę daugybė žmonių, nes jis dosniai savo derlių dalija draugams. Ir ne šiaip dovanoja, bet grįždamas iš kaimo atveža tiesiai iki durų, tad belieka tik suvalgyti. Kitas Valerijaus daržas mažesnis, jame beveik nepertraukiamai visą šiltąjį metų laiką žydi įvairiaspalvė svogūninių gėlių kolekcija. Gaila, kad pastaruoju metu kolekcija sumenko, nes kai kuriuos gėlių svogūnėlius atrado ir pamėgo pelėnai. 

Tikriausiai gamtos harmonijos stebėjimo, o gal dailę mėgusio doktorantūros vadovo Antano Stansevičiaus įkvėptas Valerijus žavisi meno kūriniais. Labiausiai mėgsta jaunojo tapytojo Pauliaus Šliaupos darbus, kurie, nors ir abstraktūs, didžiąja dalimi įkvėpti gamtos vaizdinių. Labiausiai patikusius darbus Valerijus stengiasi įsigyti ir taip papildyti savo kolekciją.

Per tyrimuose praleistą laiką kraštietis išvystė ir empiriniais stebėjimais patvirtino vadinamus Valerijaus dėsnius. Nors technologijos bėga šuoliais į priekį, bet, atliekant lauko darbus, nėra greitesnės ir patikimesnės priemonės nei pieštukas ir popieriaus lapas. Botanikai paprastai viską stengiasi prisirišti ir pasikabinti ant kaklo, kad darbo priemonės nepasimestų žolėse. Labai patogu – parašai, paleidi pieštuką, pasilenki pasiimti kokios neaiškios žolės, vėl parašai.

Tik iškyla problema, kad po darbo dienos visos priemonės su tais raišteliais sudedamos į kurį nors vieną kuprinės skyrių. Valerijaus pirmasis dėsnis sako, kad tie raišteliai būtinai susipainios, net jeigu tos kuprinės niekas daugiau nejudins. Ir taip tikrai nutinka nuolat: jeigu kas nors gali susipainioti, būtinai taip ir atsitiks. Svarbu paminėti, kad 2008 metais šį dėsnį įrodė du mokslininkai iš JAV ir už tai gavo fizikos „Šnobelio“ premiją. 

Gamtininkus paprastai domina mažai tiesiogiai žmogaus paveikta gamta, o tokios vietos nepasiekiamos automobiliu. Be to, kažką surasti gali tik eidamas, taigi botanikai stengiasi daug vaikščioti. Todėl visada tenka spręsti nelengvą uždavinį, kur palikti automobilį. Valerijaus antrasis dėsnis sako, kad, pastačius automobilį ant kokio nors apleisto keliuko, juo būtinai kas nors norės pasinaudoti kaip tik tuo metu, kai atliekami tyrimai. Net jeigu atrodo, kad keliuku niekas nevažiavo daugybę metų. Ypač negalima palikti automobilio, jeigu keliukas atrodo nepravažiuojamas. Reikia Valerijų pagirti, kad šio dėsnio puikiai laikomasi, ir tokių situacijų, kai botanikai sutrukdo kam nors pravažiuoti, pasitaiko retai. Bet dažnai nutinka atvirkščiai, kai žmonės tiesiog nežino antro Valerijaus dėsnio, ir tada botanikai atvažiuoja tais nepravažiuojamais keliais. 

Kaip ir dauguma Pasvalio krašto žmonių, taip ir Valerijus išlaiko stiprų ryšį su gimtine. Tas ryšys ne visada matomas, ne visada norima, kad jis būtų matomas, kartais jis pasireiškia smulkmenomis. Pavyzdžiui, Valerijus daugybę metų prenumeruoja rajoninį laikraštį „Darbas“, nors pats gyvena Vilniuje, bet per laikraštį gali pajusti, kokiomis aktualijomis gyvena kraštiečiai.

Skaitydamas pranešimus platesnei auditorijai, mokslininkas kukliai prisistato botaniku. Bet iškart papasakoja linksmą istoriją, kaip keliamas šios profesijos prestižas. Štai prieš keletą metų vieną vasaros dieną minėtas laikraštis „Darbas“ išspausdino žinutę, kad buvo sulaikyti du „botanikai“, kurie augino uždraustus augalus. Kaip tik sutapo, kad tą vasarą du botanikai intensyviai darbavosi Mūšos slėnio pievose. Ir be šių dviejų smulkmenų, yra daugybė kitų, net ir mano darbo pradžia Botanikos institute gali būti pavyzdys, kad Pasvalys ir pasvaliečiai užima svarbią vietą Valerijaus gyvenime.

Jį bičiuliai ir kolegos pažįsta kaip jautrų, bet turintį gilų humoro jausmą ir laisvesnio liežuvio savininką. Būtent sąmojis dažnai padėdavo išsisukti iš keblių situacijų, palenkti oponentus savo pusėn ar paskatinti jaunus žmones imtis ypač sunkaus ir kartu įdomaus darbo – gamtos tyrimų.