2021 12 31

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Auksinės Dostojevskio mintys apie amžiną pasaulį

Vincentas van Goghas, „Žvaigždėta naktis virš Ronos“ (1888 m.). Paryžiaus Orsė muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Rusų rašytojo, filosofo Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio (1821–1881) pasaulis išsiskiria estetine harmonija. Gal todėl meniškos prigimties žmonėms jis toks artimas, kartais nė nepastebint po harmonijos sluoksniu slypinčio chaoso. Toks pats F. Dostojevskio pasaulis artimas neramioms sieloms, abejojančioms, ieškančioms. Rašytojas drąsiai neria į žmogaus būties ir buities chaosą, vis žvalgydamasis prarastos harmonijos ženklų ir vildamasis, kad ją įmanoma atkurti.

F. Dostojevskio filosofija brendo nuolat gaubiama religinės sąmonės ir ieškojimų. Jis visą gyvenimą nesiliovė, kaip pats yra sakęs, kankintis mintimi apie Dievą, skrupulingai ir giliai tai apmąstydamas antropologinėse, etinėse, estetinėse, istorinėse ir filosofinėse savo temose. „Užrašų sąsiuvinyje“ F. Dostojevskis rašė: „…ir Europoje tokios ateistinių posakių jėgos nėra ir nebuvo. Juk ne kaip berniukas aš tikiu Kristų ir jį išpažįstu, bet deginančią abejonių ugnį mano osana yra perėjusi.“

Rašytojo abejonės susijusios su viena ir ta pačia tema – Dievo ir pasaulio santykiu. F. Dostojevskis niekada neabejojo Dievo buvimu, tačiau jam visuomet iškildavo klausimų apie tai, ką duoda Dievo buvimas pasauliui, žmogui ir žmonijos istorijai. Ar įmanoma kultūrą suvokti religiškai ir religiškai joje dalyvauti? Ar įmanoma žmogų, jo gyvenimą, veiklą, ieškojimus pateisinti ir įsisąmoninti religiškai? Blogis, glūdintis žmoguje, blogis, glūdintis istorijoje, visuotinės kančios – ar tai galima religiškai pateisinti ir priimti? Ne tik Dievas kankino F. Dostojevskį, bet ir jis visą gyvenimą grūmėsi su juo. Ir šis intymus dialogas yra rašytojo visų dvasinių apmąstymų esmė.

Šįkart – Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio įžvalgos apie pasaulį ir tuos amžinus dalykus, kurie verčia jį nuolat suktis: grožį, brolystę, kilnumą, gėrį ir blogį, tiesą ir melą, išmintį ir kvailystes.

Pasaulį išgelbės grožis. („Idiotas“)

Aš myliu kovo saulę Peterburge, ypač saulėlydžius, žinoma, giedrais šaltais vakarais. Visa gatvė staiga sušvinta užlieta skaisčios šviesos. Visi namai staiga lyg sužiburiuoja. Pilkšvos, gelsvos ir blausiai žalios spalvos akimirką praranda savo rūškaną; lyg sieloje prašviesėtų, lyg krūptelėtum ir kažkas kumštelėtų alkūne. Naujas žvilgsnis, naujos mintys… Įstabu, ką žmogaus sieloje gali padaryti vienas saulės spindulys! („Pažemintieji ir nuskriaustieji“)

Tebūna palaimintas kasdienis saulės patekėjimas, ir mano širdis kaip anksčiau jam dainuoja, bet vis labiau mane traukia saulėlydžiai, ilgi įžambiai nusidriekiantys jų spinduliai, o su jais tykūs, jaukūs, palaimingi atsiminimai, mieli vaizdai iš viso ilgo ir palaiminto gyvenimo, – o juk visiems reikalinga Dievo tiesa, paguodžianti, sutaikanti, viską atleidžianti! Eina į pabaigą mano gyvenimas, žinau ir girdžiu tai, tačiau kiekvieną likusią man dieną jaučiu, kaip žemiškas gyvenimas susilieja su naujuoju, amžinuoju, nepažiniuoju, bet į akis jau žvelgiančiu kitu gyvenimu, kurio nuojauta mano sieloje suvirpina pasididžiavimą, juo švyti ir iš džiaugsmo verkia širdis… („Broliai Karamazovai“)

Jie išmoko meluoti ir pamėgo melą, ir pažino melo grožį. O tai, gali būti, prasidėjo nekaltai, nuo papokštavimo, nuo koketavimo, nuo meilės žaidimo, gali būti, kad iš tiesų – nuo atomo, tačiau šis melo atomas įsiskverbė jiems į širdis, ir jiems tai patiko. Po to netruko atsirasti geiduliai, geidulingumas pagimdė pavydą, pavydas – žiaurumą… O, nežinau, neprisimenu, tačiau greitai, labai greitai pasipylė pirmas kraujas: jie nustebo ir pasibaisėjo, ir ėmė skirstytis, būriuotis. Radosi sąjungos, tačiau jau vienų prieš kitus. Prasidėjo priekaištai, kaltinimai. Jie pažino gėdą ir gėdą iškėlė kaip dorybę. Gimė supratimas apie garbę, ir kiekviena sąjunga iškėlė savo vėliavą. Jie pradėjo kankinti gyvūnus, ir gyvūnai pasitraukė nuo jų į miškus, ir tapo jiems priešais. Kilo kova už pasiskirstymą, atskyrimą, už nuosavybę, už tavo ir mano. Jie pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Jie pažino širdgėlą ir pamilo ją, jie alko kančių ir nesiliovė kartoti, kad Tiesa pasiekiama tik per kančią. Tada atsirado mokslas. Kai juos užvaldė pyktis, pasklido kalbos apie brolybę ir žmoniškumą, ir jie įsisąmonino šias idėjas. Kai pradėjo nusikalsti, išrado teisingumą ir surašė ištisus kodeksus norėdami jį išsaugoti, o kodeksams vykdyti pastatė giljotiną. Jie tik per miglą prisiminė tai, ką prarado, netgi nenorėjo patikėti, kad kadaise buvo be kaltės ir laimingi. Jiems netgi juoką kėlė buvusios jų laimės galimybė, ir jie vadino tai svajone. („Juokingo žmogaus sapnas“)

Grožis – koks nuogąstingas ir siaubingas dalykas! Nuogąstingas, nes neapibrėžiamas, o apibrėžti neįmanoma, nes Dievas vien užminė mįsles. Čia krantai susisiekia, čia visos priešybės draugėje sugyvena. Pernelyg daug mįslių kamuoja žmogų pasaulyje. Ir įmink tu jas kad gudrus, ir išlipk sausas iš vandens. Grožis! Negaliu suvokti, kad štai žmogus, netgi kilnios širdies ir skvarbaus proto, pradeda nuo Madonos idealo, o baigia sodomišku idealu. Dar baisiau, kai sieloje sodomišką idealą puoselėjantis nenusigręžia ir nuo Madonos idealo, ir dega jo širdis dėl jo, iš tiesų, iš tiesų liepsnoja kaip jaunystėje, kai dar nebuvo suteršta nuodėmės. Ne, platus žmogus, netgi pernelyg platus, aš susiaurinčiau. Velniai rautų, kas tai yra, štai kas! Kas protui atrodo gėdinga, tas širdžiai esti aukščiausias grožis. Ar sodomoje grožis? Matyt, sodomoje jis ir slypi didžiajai daugumai žmonių. Siaubinga, kad grožis ne tik nuogąstingas, bet ir paslaptingas dalykas. Čia šėtonas su Dievu grumiasi, o kovos laukas – žmonių širdys. („Broliai Karamazovai“)

Žinokite, nėra nieko aukščiau ir stipriau, ir sveikiau, ir naudingiau gyvenime už gražų atsiminimą, ypač iš vaikystės, atkeliavusį iš tėvų namų. Jums daug kalbama apie auklėjimą, tačiau gražus, šventas atsiminimas, saugomas nuo vaikystės, gali auklėti ir auklėja geriausiai. Jeigu tokių atsiminimų gyvenime prikauptum daug, tai palaimintas toks žmogus visą gyvenimą. Ir netgi jeigu vos vienas gražus atsiminimas liks širdyje, kada nors jis gali tapti jūsų išsigelbėjimu. („Broliai Karamazovai“)

Žmonės, žmonės – tai pats svarbiausias dalykas. Žmonės yra brangiau už pinigus. Jokiame turguje, už jokius pinigus žmonių nenusipirksi, nes jie nei parduodami, nei įsigyjami, ir vėlgi tik šimtmečiams praėjus jų randasi. („Rašytojo dienoraštis“)

Mano manymu, dar yra vaistų: jie žmonėse, jų šventovėse… („Rašytojo dienoraštis“)

Mielieji, gerieji, sąžiningieji (juk tokie jūs esate!), kur išeinate, kodėl jums toks mielas tapo šis tamsus, kurčias kapas? Pažvelkit, danguje ryškiai šviečia pavasario saulė, medžiai išsproginę pumpurus, o jūs pavargote nė negyvenę. („Rašytojo dienoraštis“)

Iš visų išmintingiausias, mano manymu, tas, kuris bent sykį per mėnesį save patį kvailiu pavadina, – gebėjimas šiais laikais negirdėtas! („Bobokas“)

Kvailystės pasaulyje pernelyg reikalingos. Ant kvailysčių pasaulis stovi, ir be jų, gali būti, jame nieko nevyktų. („Broliai Karamazovai“)

Niekas žmogaus taip nevilioja kaip jo sąžinės laisvė, bet ir niekas labiau nekankina. („Broliai Karamazovai“)

Kad perdarytum pasaulį iš naujo, žmonės patys psichiškai turi atrasti kitą kelią. Kol iš tiesų visiems netapsi broliu, neįsiviešpataus brolystė. Jokiu mokslu ir jokia pelninga nauda žmonės neįstengs pasidalinti savo nuosavybe ir savo teisėmis nenuskriaudę vienas kito. Visko kiekvienam bus mažai, ir visi niurzgės, pavydės ir vienas kitą žlugdys. („Broliai Karamazovai“)

Kas aš dabar? Nulis. Kuo galiu būti rytoj? Rytoj galiu prisikelti iš mirusiųjų ir vėl pradėti gyventi! Žmogų savyje galiu atrasti, kol dar neprapuolė! („Lošėjas“)

Pinigai – tai vienintelis kelias, kuris į pirmą vietą atveda netgi menkystę. („Paauglys“)

Sunkiausia gyvenime gyventi ir nemeluoti… ir… ir savo paties melu netikėti, taip, taip, būtent! („Demonai“)

Kiek blogio galima atsikratyti nuoširdumu! („Pažemintieji ir nuskriaustieji“)

Būsime pirmiausia ir visų pirma geri, tada sąžiningi, o tada – niekada neužmiršime vienas kito. („Broliai Karamazovai“)

Visa, kas teisinga ir nuostabu, visada kupina atleidimo… („Broliai Karamazovai“)

Tiesa turi būti tiesa. Kad ir kuo mėgintum pridengti purvą, jis liks purvu. („Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“)

Visur yra riba, kurią peržengti pavojinga; nes kai peržengsi, sugrįžti atgal neįmanoma. („Nusikaltimas ir bausmė“)

Deja, tiesa beveik visuomet būna nešmaikšti. („Broliai Karamazovai“)

Su netiesa pasaulį apkeliausi, tačiau atgal nebegrįši. („Broliai Karamazovai“)

Kas prasidėjo melu, tas melu ir turėjo baigtis; tai gamtos įstatymas. („Idiotas“)

Be vaikų nebūtų įmanoma taip mylėti žmoniją. („Užrašų sąsiuvinis“)

Vaikai – Kristaus atvaizdas: „Jiems priklauso Dangaus Karalystė“. Jis liepė jai rūpintis ir juos mylėti, jie būsimoji žmonija… („Nusikaltimas ir bausmė“)

Pernelyg triukšminga ir pažangu pasidarė pasaulyje, mažai dvasinės ramybės. („Idiotas“)

Viskas kaip vandenynas, viskas srūva ir susilieja, vienoje vietoje paliesi, kitame pasaulio gale atsilieps. („Broliai Karamazovai“)

Egoizmas žudo kilniadvasiškumą. („Rašytojo dienoraštis“)

Esminė idėja visada turi būti nepasiekiamai aukščiau už galimybę ją įgyvendinti, pavyzdžiui, krikščionybė. („Užrašų sąsiuvinis“)

Susiliejimas su gamta yra paskutiniausias visokios pažangos, mokslo, sveiko proto, gero skonio ir nepriekaištingų manierų posakis. („Rašytojo dienoraštis“)

Tylėti – didelis talentas. („Demonai“)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.