Auksinės Dostojevskio mintys apie Dievą ir tikėjimą

Ši frazė atskleidžia rusų mąstytojo, romanisto, publicisto, filosofo, vieno skaitomiausių, žymiausių ir įtakingiausių rašytojų psichologų pasaulyje Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio (1821–1881) tikėjimo esmę. Tokią išvadą jis padarė patyręs daugybę dvasinių ir fizinių kančių, atlikdamas bausmę katorgoje.

2021-aisiais minima F. Dostojevskio 200 metų gimimo sukaktis (ir 140 metų nuo jo mirties).

1849-aisiais F. Dostojevskis būdamas 28-erių stovėjo Semionovsko aikštėje Peterburge. Gyventi jam ir jo bičiuliams, teismo sprendimu – pavojingiems nusikaltėliams, tebuvo likusios vos kelios minutės. Pasigirdo nuosprendis: „Buvusiam inžinieriui-leitenantui Dostojevskiui skiriama mirties bausmė sušaudant.“ Tada priėjo dvasininkas ir ištiesė paskutinįsyk pabučiuoti kryžių. F. Dostojevskis stovėjo lyg užburtas, negalėdamas atitraukti akių nuo saulėje tviskančio soboro kupolo, žvilgsniu paniręs jo spindėjime. Rodėsi, kad šie spinduliai taps jo naująja prigimtimi, kad lemiamą bausmės akimirką jo siela ištirps juose. Fiodoras Michailovičius ištarė savo bičiuliui Spešnevui: „Mes būsime kartu su Kristumi!“ „Grumstu pelenų“, – skeptiškai vyptelėdamas atsakė šis.

Kaip rašė vėliau, F. Dostojevskis tą baisią akimirką patyrė savo sieloje gimstant naują žmogų. Trumpas gyvenimas pralėkė prieš akis. Prisiminė rūstų tėvą, Marijinskos ligoninės, visų Maskvoje vadinamos nelaimėlių prieglauda (rus. Божедомка), gydytoją. Valstybės suteiktą butą Božedomkos priestate, kur prabėgo vaikystė. Prisiminė auklytės Arinos Archipovnos pasakas, knygas, skaitymus su visa šeima, kuriuos mėgdavo rengti tėvas.

Šie vaikystės prisiminimai F. Dostojevskiui paliko įspaudą visam gyvenimui. Svarbus įvykis nutiko vieną rugpjūčio dieną. Klajodamas po mišką šalia tėvo sodybos, mažasis Fedia nuklydo į daubos gilumą ir atsidūrė neperžengiamuose krūmuose. Aplinkui karaliavo tyla, tik kažkur, maždaug už trisdešimties žingsnių, buvo girdėti lauką ariančio žmogaus plūgo girgždėjimas.

„Ir dabar, kai tai rašau, – po keturiasdešimties metų prisimins F. Dostojevskis, – man dvelkteli mūsų kaimo beržyno kvapas… Staiga aiškiai išgirdau šūksmą: „Vilkas!“ Аš šūktelėjau iš išgąsčio, rėkdamas balsu išbėgau į laukymę, tiesiai pas ariantį vyrą…

„Tik pažiūrėkit, išsigando, ai ai! – linkčiojo jis galva. – Nusiramink, brangusis…“ Jis ištiesė ranką ir staiga paglostė man skruostą. „Nagi, nusiramink, juk Kristus su tavimi, persižegnok…“ Pagaliau atsitokėjau, kad jokio vilko nėra ir kad klyksmas man… pasivaideno.

„Tai aš jau eisiu“, – tariau klausiamai ir nedrąsiai žiūrėdamas į vyrą. „Žinoma, eik. O aš tave iš paskos pasergėsiu. Vilkui tavęs nepaliksiu!“ – pridūrė jis motiniškai man šypsodamasis.“

Ilgainiui motiniškai besišypsančio vyro Marejaus vaizdinys taps rašytojo naujos pasaulėžiūros atspirties tašku.

Ir štai Semionovsko aikštėje pasigirdo komanda: „Taikytis!“ Таčiau šūvių nebuvo. Nugriaudėjo būgnų papliūpa, per aikštę prajojo jo didenybės imperatoriaus adjutantas, ir lyg blausiame košmariškame sapne dusliai ataidėjo jo žodžiai: „Jo didenybė perskaitęs ataskaitą… įsakė vietoj mirties bausmės… į katorgą darbams tvirtovėse… ketveriems metams, po to – eiliniu.“

Visas gyvenimas akimoju pralėkė galvoje kaip žaibas, kaip paveikslas, prisimins F. Dostojevskis: „Už ką toks pažeminimas? Ne, su žmogumi taip negalima elgtis!“ Kalėdų savaitę surakintą grandinėmis jį išsiuntė į tolimą tremtį.

Kol pasiekė Tobolską, keturiasdešimt laipsnių siekiantis speigas spaudė taip, kad jautėsi šąlantis „iki širdies gelmių“. Tobolske katorgininkus pasitiko dekabristų žmonos. Jos buvo labai malonios ir atsisveikindamos kiekvienam nuteistajam padovanojo po Evangeliją. Ją, vienintelę knygą, leistą turėti katorgoje, F. Dostojevskis saugojo visą gyvenimą.

Ketveri metai Omsko tvirtovėje virto „pragaru, aklina tamsa“: rašytojui buvo skirtas „aršinas erdvės“ (aršinas – senasis ilgio matavimo vienetas, vienas aršinas – 71,12 cm) ir trys lentos ant bendrų narų su nusikaltėliais purvinose kareivinėse. F. Dostojevskis tapo juodadarbiu, tokiu pat, kaip ir kiti jį supę katorgininkai: vagys, prievartautojai, vaikžudžiai, tėvažudžiai, sukčiai. Darbas buvo nepakeliamas. Tačiau labiausiai F. Dostojevskį slėgė atsivėrusi praraja tarp inteligentijos ir liaudies socialinės bei dvasinės pasaulėžiūros prieštarų.

Sykį prie rašytojo, grįžtančio po darbų, priėjo moteris vedina maža mergaite. Mama kažką pakuždėjo mergaitei, ir ši ištiesusi rankelę tarė: „Paimk, nelaimėli, kapeikėlę Kristaus vardan!“ Dūris širdin, ir iš tolimos vaikystės pasigirdo: „Vilkas!“ Ir švelnus Marejaus balsas: „Nusiramink, brangusis… Kristus su tavimi!“ Nuo tada „…katorgoje tarp galvažudžių aš per ketverius metus išmokau skirti žmones, – rašė F. Dostojevskis broliui. – Ar patikėsi, kad yra gilių, tvirtų, nuostabių charakterių, ir kaip smagu po surambėjusia oda aptikti auksą. Kas per nuostabūs žmonės! Iš tiesų šis laikas man nėra prarastas. Jei ir nepažinau Rusijos, tai rusų žmones taip gerai pažinau, kaip, gali būti, nedaugelis juos pažino.“

Šįkart – F. Dostojevskio įžvalgos apie Dievą ir tikėjimą, kurių viena garsiausių, iliustruojančių paprastą, nuoširdų tikėjimą – Sonios Marmeladovos, romano „Nusikaltimas ir bausmė“ veikėjos, klausimas: „O kas gi aš būčiau be Dievo?“

Jeigu neturime autoriteto tikėjime ir Kristuje, visur pasiklysime. (1881 m. dienoraštis)

Paslaptis? Viskas yra paslaptis, bičiuli, viską persmelkusi Dievo paslaptis. Kiekviename medyje, kiekvienoje smilgelėje slypi paslaptis. Ar mažas paukštukas gieda, ar žvaigždžių spiečiai žiba nakties danguje – visa tai ta pati paslaptis, viena vienintelė. O visų didžiausia paslaptis – kas laukia žmogaus sielos tame pasaulyje. Štai kaip, bičiuli! („Jaunuolis“)

Aš – amžiaus vaikas, vaikas netikėjimo ir abejonių, kamuojančių iki šiol ir netgi (aš tai žinau) kamuosiančių iki paskutinės akimirkos. Kiek siaubingų kančių man kainavo ir tebekainuoja šis troškimas tikėti, kuris tuo stipresnis mano sieloje, kuo daugiau darau priešingų išvadų. Ir vis dėlto Dievas man kartais siunčia minučių, kai jaučiuosi visiškai ramus; šiomis minutėmis aš myliu ir suvokiu esąs kitų mylimas, ir tokiomis minutėmis aš susikūriau tikėjimo simbolį, kuriame viskas man aišku ir šventa. Šis simbolis labai paprastas, štai jis: tikėti, kad nėra nieko nuostabiau, giliau, simpatiškiau ir išmintingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik kad nėra, bet ir su pavydžia meile sau sakau, kad būti negali. Negana to, jeigu man kas įrodytų, kad Kristus nėra tiesa, ir iš tikrųjų taip būtų, kad tiesa ne Kristuje, man jau geriau norėtųsi likti su Kristumi nei su tiesa. („Laiškai“)

Žemėje mes iš tiesų tarsi klaidžiojame, ir jeigu prieš akis neturėtume brangaus Kristaus vaizdinio, žūtume ir visai pasiklystume, kaip žmonių giminė prieš tvaną. Daugelis dalykų žemėje nuo mūsų paslėpta, tačiau vietoj to kaip dovaną turime slaptą, brangų mūsų gyvo ryšio su kitu pasauliu jausmą, su pasauliu dvasiniu ir aukštuoju, ir mūsų minčių, jausmų šaknys ne čia, o kituose pasauliuose. („Broliai Karamazovai“)

О, dėkoju Tau, Dieve, už viską, už viską, ir už pyktį Tavo, ir už gailestingumą Tavo! Ir už saulę Tavo, kuri nušvito dabar, po audros, mums! Už visą šią minutę esu dėkingas! („Pažemintieji ir nuskriaustieji“)

Kas tiki, to stiprybė, o mes tikime ir svarbiausia – norime tikėti. („Straipsniai apie rusų literatūrą“)

Be aukštos idėjos negali egzistuoti nei žmogus, nei tauta. O aukštoji idėja žemėje tik viena, ir būtent tai idėja apie žmogaus sielos nemirtingumą, nes visos likusios „aukštosios“ idėjos, kuriomis gali būti gyvas žmogus, kyla tik iš pirmosios. („Rašytojo dienoraštis“)

Būna motinos džiaugsmas, kai ji pastebi pirmąsyk besišypsant savo kūdikį, lygiai toks pat būna ir Dievo džiaugsmas kaskart, kai jis iš dangaus pamato nusidėjėlį priešais jį iš visos širdies besiklaupiantį maldai. („Idiotas“)

Sunaikinkite žmonijoje tikėjimą savo nemirtingumu, ir joje tuojau pat išseks ne tik meilė, bet ir visos gyvybinės jėgos, dėl kurių pasaulis gyvuoja. Mažo to: tada jau nebeliks dalykų, vadinamų nedorais, viskas bus leidžiama. („Broliai Karamazovai“)

Be tikėjimo savo siela ir jos nemirtingumu žmogaus būtis nesava, neįsivaizduojama ir nepakeliama. („Rašytojo dienoraštis“)

Jeigu išpurvinsi Kristaus tikėjimą susaistęs jį su šio pasaulio tikslais, kartu prarasi ir visą krikščionybės prasmę, protas, be abejonės, turi įpulti į netikėjimą, vietoj didžiojo Kristaus idealo iškils tik naujas Babelio bokštas. (Įžanginė kalba, pasakyta studentams literatūriniame renginyje Sankt Peterburgo universitete 1879 m. gruodžio 30 d., prieš skaitant skyrių „Didysis inkvizitorius“)

Sąžinė be Dievo yra siaubas, ji gali nuklysti iki paties nedoriausio. (1881 m. dienoraštis)

Religingo žmogaus esmė nepasiduoda jokiems svarstymams, jokiems ateizmams; čia kažkas ne tai, ir amžinai bus ne tai; čia kažkas tokio, į ką atsitrenkę amžinai slys ateizmai, ir amžinai ne apie tai bus kalbama. („Idiotas“)

Nėra geresnio būdo pasitaisyti kaip prisiminti ankstesnį gyvenimą su atgaila. („Idiotas“)

Geri darbai nelieka neįvertinti, ir geradarystę visuomet vainikuos Dievo teisingumo laurai, anksčiau ar vėliau. („Vargo žmonės“)

Dievo nebuvimo negalima pakeisti meile žmonijai, nes žmogus tuojau pat paklaus: kam man mylėti žmoniją? („Užrašų sąsiuvinis“)

Dievas jau vien todėl man būtinas, kad tai vienintelė būtybė, kurią galima amžinai mylėti. („Demonai“)

Šventoji Dvasia yra tiesioginis grožio supratimas, pranašiškas harmonijos suvokimas, o gal ir nepalenkiamas jos siekimas… („Demonų“ pastabos)

Parengta pagal užsienio spaudą