Auksinės Dostojevskio mintys apie gyvenimą

Žmogaus prigimties gelmėse F. Dostojevskis įžvelgė Dievą ir šėtoną, čia jam atsivėrė begaliniai pasauliai, sakytum, su degančiu susidomėjimu jis ieškojo Dievo buvimo ženklų, o žmogaus likimas jam buvo ne tiesiog atspirties taškas, bet gyvenimo ir mirties klausimas.

F. Dostojevskio žmogaus koncepcija, jos meninė raiška rutuliojosi keliais etapais, pradedant XIX a. penktuoju dešimtmečiu, baigiant devintojo dešimtmečio pradžia – nuo romano „Vargo žmonės“ iki filosofinės epopėjos „Broliai Karamazovai“. Rusų klasikas žmogų vaizduoja atverdamas jo dvasinį pasaulį, kartu, žinoma, genialiai mąstydamas apie žmogaus likimą – žmogaus, kamuojamo gilių dvasinių krizių. Rašytojas su užplūstančia galinga kaip stichija jėga atveria šviesiąsias ir tamsiąsias žmogaus sielos puses, tokius demoniškus žmogaus esybėje slypinčius gaivalus kaip nuodėmė, nusikaltimas, egoizmas, taip pat tiesos ir gėrio blykstes žmogaus sieloje, angeliškuosius ir šėtoniškuosius pradus.

Kad galėtų kalbėti apie žmogų iš esmės, atverti sielos gilumą, troškimus, dvasinį augimą, F. Dostojevskis rinkosi atitinkamą mąstymo būdą. Ne veltui jo kūrybą galima vadinti filosofiniu traktatu.

Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas F. Dostojevskį yra pavadinęs rusų metafiziku, antropologu: „Jis padarė didžiulių atradimų apie žmogų, ir nuo Dostojevskio prasideda nauja era žmogaus dvasios istorijoje. Po jo žmogus jau nebe toks, koks buvo iki tol. Ši naujoji antropologija moko suvokti žmogų kaip prieštaringą ir tragišką būtybę, iš esmės nelaimingą, ne tik kenčiančią, bet ir besimėgaujančią savo kančiomis.“

Negailestingas nuosavas likimas tik pagelbėjo F. Dostojevskiui panirti į tragišką pasaulio ir žmogaus gelmę, daugeliui nematomą, nežinomą. Sudėtingas gyvenimas skurde, sekinamas kasdienis literatūrinis darbas, slegianti nervinė būsena, patirta jaunystėje, kai F. Dostojevskiui buvo paskelbtas mirties nuosprendis, o paskui atšauktas paskutinę akimirką prieš sušaudymą ir pakeistas katorga. Nelengva tremtis Sibire, vėliau nusivylimas jaunystės idealais, tikėjimo, Dievo buvimo abejonės ir kartu dar karštesnis noras tikėti Dievą – toks buvo rašytojo, mąstytojo F. Dostojevskio dvasinis kelias. 

Šįkart F. Dostojevskio įžvalgos apie gyvenimą – kurio tūkstantyje kentėjimų žmogus vis tiek ištaria: aš esu!

Kančios ir ašaros – juk tai irgi gyvenimas. („Nusikaltimas ir bausmė“)

Būtis tik tada ir pradeda būti, kai jai grasina nebūtis. („Užrašų sąsiuvinis“)

Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas mumyse pačiuose, o ne išorėje. Mane sups žmonės, ir būti žmogumi tarp žmonių, ir likti juo visada, kad ir kokios negandos ištiktų, neprarasti vilties ir nepasiduoti – štai kur gyvenimas, štai kur jo užduotis. („Laiškai“)

Tegul aš ir nepasieksiu nieko, tegul apsigavau, tegul sprogsiu ir skradžiai žemę prasmegsiu, vis tiek – aš einu. Einu todėl, kad taip noriu. („Jaunuolis“)

Aš viską įveiksiu, visas kančias, kad tik ištarčiau ir kartočiau sau kas minutę: aš esu! Тūkstantyje kentėjimų – aš esu, kankinamas gūžiuosi – tačiau esu! Stulpe sėdžiu, tačiau ir aš egzistuoju, saulę matau, o jeigu nematau saulės, tai žinau, kad ji yra. O žinoti, kad yra saulė, – tai jau visas gyvenimas. („Broliai Karamazovai“)

Tačiau žmogus – būtybė lengvabūdiška ir kelianti įtarimą ir, gali būti, tarytum šachmatų lošėjas temėgsta vien tikslo siekimo procesą, o ne patį tikslą. Ir kas žino (negali būti tikras), galbūt ir tikslo žemėje, kurio link žmonija veržiasi, esmė yra tas vienas siekimo proceso nenutrūkstamumas, kitaip tariant – pats gyvenimas, o ne tikslas, kuris, žinoma, turėtų būti ne kas kita kaip dukart du keturi, tai yra formulė, o juk dukart du keturi yra jau ne gyvenimas, ponai, o mirties pradžia. Bent jau žmogus visada kažkaip bijojo to dukart du keturi, ir aš dabar bijau. Tarkime, žmogus ką ir tedaro, tai mėgina atrasti tą dukart du keturi, vandenynus perplaukia, gyvenimą paaukoja paieškoms, tačiau aptikti, iš tiesų rasti, – dėl Dievo, kažkaip bijo. Juk jis jaučia, kai ras, tada jau nebebus ko ieškoti. Darbininkai, pabaigę darbą, nors uždarbį gaus, į smuklę užsuks, paskui į skyrių pateks, – štai ir veiklos savaitei. O žmogus kur eis? Bet kuriuo atveju kas kartą pastebi jame kažkokį sumišimą siekiant panašių tikslų. Siekti jam patinka, o pasiekti jau ir nelabai, ir tai, žinoma, siaubingai juokinga. Trumpai tariant, žmogus sukurtas komiškai; visa tai, akivaizdu, kalambūras. Tačiau dukart du keturi – vis dėlto dalykas pakenčiamas. Dukart du keturi – juk tai, mano manymu, tik nachališkumas. Dukart du keturi žvelgia įžūliai, stovi jums skersai kelio, rankas įsirėmęs į šonus ir spjaudydamasis. Aš sutinku, kad dukart du keturi – nuostabus dalykas; tačiau jeigu jau girti viską, tai ir dukart du penki – retsykiais mielas dalykėlis. („Užrašai iš pogrindžio“)

Gyvenimas užtrokšta be tikslo. („Straipsniai apie rusų literatūrą“)

Įsidėmėkite mano žodžius: niekada neišgalvokite nei fabulos, nei intrigų. Imkite, ką duoda pats gyvenimas. Gyvenimas kur kas turtingesnis nei visi mūsų pramanai! Jokia vaizduotė nesugalvos to, ką kartais duoda pats paprasčiausias, pilkiausias gyvenimas. Gerbkite gyvenimą! (Iš pokalbio su F. M. Dostojevskiu, V. V. Timofejeva, „Metų darbas su garsiu rašytoju (skiriama Dostojevskio atminimui)“, istorinis žinynas, 1904 m. vasaris)

Matyt, tiesa, kad visa antroji žmogaus gyvenimo pusė susideda iš pirmojoje sukauptų įpročių. („Demonai“)

Kaip lengvai prilimpa prabangos įpročiai ir kaip sudėtinga jų atsisakyti, kai prabanga pamažėle virsta būtinybe. („Idiotas“)

Žodis aš yra toks didis dalykas, kad beprasmiška, jei jis susinaikintų. Ir čia nereikalingi jokie įrodymai. Jokiu įrodymu to nepalyginsi. Mintis, kad aš negali numirti, ne įrodoma, o apčiuopiama, apčiuopiama kaip gyvas gyvenimas. Pirštas mano gyvena, ir aš negaliu neigti, kad jis egzistuoja. Lygiai taip pat ir aš: kartą ištaręs „Aš esu“, negaliu įsileisti minties, kad nebūsiu, niekaip negaliu. („Užrašų sąsiuvinis“)

Dabartiniame pasaulėvaizdyje laisvė tapatinama su pasileidimu, tačiau tikroji laisvė – tik valioje savo ir tik kai įveiki save, kad artinantis pabaigai pasiektum tokią dorovinę būseną, kad visada bet kurią akimirką būtum pats sau geras šeimininkas. O troškimų tenkinimas tik veda į savo pačių vergystę. Štai kodėl maža dalis dabartinio pasaulio laisvę tapatina ne su piniginiu apsirūpinimu ir ne su įstatymais, užtikrinančiais piniginį apsirūpinimą: „Yra pinigų, vadinasi, galiu daryti ką užsimanęs; yra pinigų – vadinasi, neprapulsiu ir neisiu prašyti pagalbos, o neprašyti niekieno pagalbos yra aukščiausia laisvė.“ O vis dėlto tai iš esmės ne laisvė, o ta pati vergystė, vergystė dėl pinigų. Priešingai, pati aukščiausia laisvės duotybė yra ne taupyti ir aprūpinti save pinigais, bet „išdalinti visiems ką turi ir eiti visiems tarnauti“. Jeigu ryžtasi tam žmogus, jeigu geba įveikti save iki tokio lygio, – tai argi jis po to ne laisvas? Tai jau aukščiausias valios pasireiškimas! („Rašytojo dienoraštis“)

Žmogus be milijono ne tas, kuris daro ką pageidaujantis, o tas, su kuriuo daro ką nori. Kas iš to išeina? O išeina tai, kad be laisvės dar yra lygybė, ir būtent lygybė prieš įstatymą. („Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius“)

Nieko nėra siaubingiau, kaip gyventi ne savo terpėje. („Užrašai iš Mirusiųjų namų“)

Ar ne laikas mums liautis apatiškai skundusis aplinkiniu pasauliu, kad jis mums įgriso. Gal ir tiesa, kad jis daug ką mumyse suėda, bet ne viską, ir dažnai koks nuovokus ir reikalą išmanantis sukčius tuoj šios terpės veikimu pridengia ir pateisina ne vieną savo silpnybę, o neretai ir tiesiog niekšybę, ypač jeigu moka gražbyliauti. („Užrašai iš Mirusiųjų namų“)

Aš iš tiesų nežinau, kodėl gyvenimas toks trumpas. Kad nenusibostų, žinoma, o gal gyvenimas yra paties kūrėjo meno kūrinys, įgavęs galutinę ir nepriekaištingą Puškinui būdingą eilėraščio formą. Taupumas – pirmoji meniškumo sąlyga. Tačiau jeigu kam nenuobodu, tam ir reikia duoti pagyventi ilgiau. („Jaunuolis“)

Be darbo pastangų ir be teisėtos, normalios nuosavybės žmogus negali gyventi, ištvirksta, virsta žvėrimi. („Užrašai iš Mirusiųjų namų“)

Gyvenimas puikus, ir reikia padaryti taip, kad tai galėtų patvirtinti bet kuris žemėje. („Užrašų sąsiuvinis“)

Pasaulis… dvasinis, aukščiausia žmogaus būties pusė iš viso atstumta, netgi su neapykanta. Skelbia pasaulis laisvę, ir pastaruoju metu ypač, ir ką gi matome jųjų laisvėje: vien tik vergystę ir savižudybę! Arba pasaulis sako: „Turi poreikių, tai patenkink juos, arba turi tokias pat teises, kaip ir kilniausi, turtingiausi žmonės. Nebijok pasisotinti, netgi padauginti“ – štai ko dabar moko pasaulis. Ir mato laisvę. Ir kas išeina iš tokios laisvės persotinant poreikius? Turčiams – atskirtis ir dvasinė savižudybė, skurdžiams – pavydas ir žmogžudystė, nes juk teisę suteikė, o priemonių patenkinti poreikius nenurodė. Skelbia, kad pasaulis kuo toliau, tuo labiau vienijasi, buriasi broliškai bendrystei, trumpėjant atstumams, oru perduodant mintis. Deja, netikėkite tokia žmonių vienybe. Suvokiantys laisvę kaip perdėtą poreikių patenkinimą, o greičiau kaip eikvojimą, iškreipia savo prigimtį arba prigimdo aibę beprasmiškų ir kvailų troškimų, įpročių ir tuščių išsigalvojimų. Gyvena vien tam, kad pavydėtų vienas kitam, patenkintų kūniškus troškimus ir pasipūtimą. Pietūs, išvykos, ekipažai, laipsniai ir patarnaujantys vergai – tai jau laikoma tokia būtinybe, kad dėl jos aukojamas netgi gyvenimas, garbė ir žmogiškumas, kad patenkintų šią būtinybę, žmonės netgi žudo save, jeigu negali pasitenkinti. Neturtingųjų gyvenime matome tą patį, tik vargšai poreikių nepasotinimą ir pavydą kol kas malšina girtuoklyste. Tačiau netruks, ir jie vietoj vyno svaigs krauju, prie to juos veda. Klausiu aš jūsų: ar laisvas toks žmogus? („Broliai Karamazovai“)

Parengta pagal užsienio spaudą