2021 03 13

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Auksinės Dostojevskio mintys apie laimę ir nelaimę

René Magritte’as, „Žmogaus sūnus“ (1964 m., privati kolekcija). Wikipedia.org nuotrauka

Rašytojas Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (1821–1881), kurio 200 metų gimimo sukaktį (ir 140 metų nuo jo mirties) minime 2021-aisiais, rusų ir viso pasaulio skaitytojams atvėrė supratimą, koks yra tas rusiškas pasaulis. Tebeatveria Dostojevskis duris į jį ir šiandien, išlikdamas pačiu aktualiausiu rusų rašytoju. Rašytoju, kurį kaskart skaitant taip pat įžengiama į savęs, žmogaus, pažinimo pasaulį.

Dostojevskio gerbėjų sąrašas didžiulis. Neperdedant galima teigti, kad nė viena žymi XX amžiaus kultūros asmenybė neišvengė jo įtakos. Galima sakyti – gyventi be Dostojevskio neįmanoma: iš jo kūrybos išaugo rusų religinė filosofija, prancūzų egzistencializmas, reikšmingas Dostojevskio vaidmuo formuojantis psichoanalizei, siurrealistai rašytoją irgi laikė vienu iš savo pirmtakų. Daugybė rašytojų Fiodorą Michailovičių yra pavadinę savo mokytoju.

Nėra abejonių, kad Dostojevskis buvo genijus, kartu apdovanotas demokratiškumo talentu – jo kūrybos pasaulyje kažką sau atranda kiekvienas skaitytojas – tą savitą dialogą su Dostojevskiu: sutinka su juo, ginčijasi ar mėgina įrodyti savo tiesą. Rašytojas savo skaitytojui suteikia absoliučią laisvę ragindamas mąstyti ir rinktis savo kelią, nekeldamas jokių sąlygų. Kita vertus, jo paties pozicija tam tikrais klausimais lieka aiški ir nekintanti.

Daugelį Dostojevskio gerbėjų žavi jo kantrus susitelkimas įminti žmogaus paslaptį, ir šį tikslą rašytojas išsikėlė būdamas dar septyniolikmetis. Rašė savo broliui: „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įminti.“ Gilinimosi į šią temą Dostojevskis nepaliko ramybėje visą savo gyvenimą, kad ir kokios dramatiškos aplinkybės jį būtų slėgusios. Netgi būdamas katorgoje, supamas nusikaltėlių, ir ten stengėsi narplioti žmogaus sielos paslaptis, išsiaiškinti, kas žmogų daro žmogišką, o kas – paverčia gyvuliu.

F. Dostojevskio įžvalgos apie laimę ir kitą jos pusę – nelaimę.

Žmonės yra sukurti laimei, ir tas, kuris jaučiasi laimingas, vertas tiesiai ištarti: „Aš išpildžiau Viešpaties priesaką šioje žemėje.“ Visi teisieji, visi šventieji, visi šventieji kankiniai – visi buvo laimingi. („Broliai Karamazovai“)

Be kentėjimo laimės nė nesuprasi. Idealas pereina kentėjimą – kaip auksas ugnį. Dangaus karalystė nusipelnoma per pastangas. („Laiškai“)

Nelaimė – užkrečiama liga. Nelaimingiems ir vargšams reikia laikytis atokiau vieniems nuo kitų, kad dar labiau neužsikrėstų. („Vargo žmonės“)

Žmogui tik savo vargą patinka matuoti, o savo laimės jis nematuoja. O jeigu pamatuotų kaip pridera, įsitikintų, kad jos užtenka bet kuriai juodai dienai. („Užrašai iš pogrindžio“)

Argi gali žmogus sukurti savo laimę pasinaudodamas kito nelaime? Laimė glūdi ne vien meilės malonumuose, bet ir aukščiausioje dvasios harmonijoje. Kaip nuramdyti dvasią, jei užnugaryje – nesąžiningas, negailestingas, nežmoniškas poelgis? („Straipsniai apie rusų literatūrą“)

Žmogus negimė būti laimingas. Žmogus nusipelno savo laimės, ir visada kentėjimu. (Paruošiamoji medžiaga romanui „Nusikaltimas ir bausmė“)

Laimė ne laimėje, o tik jos siekyje. („Rašytojo dienoraštis“)

Ką gi reiškia mano kančia ir vargas, jeigu turiu jėgų būti laimingas? Žinote, aš nesuprantu, kaip galima praeiti pro medį ir nesijausti laimingam, kad jį matai. Kalbėtis su žmogumi ir nebūti laimingam, kad myli jį! Tik nemoku žodžiais to išreikšti… Kiek daug kiekviename žingsnyje nuostabių dalykų, kurių grožį įžvelgia netgi visiškai suglumęs, pasiklydęs žmogus. Pažvelkite į vaiką, pažvelkite į dievišką ryto aušrą, pažvelkite į žaliuojančią žolę, pažvelkite į akis, kurios žiūri į jus ir jus myli… („Idiotas“)

Todėl, kai mes nelaimingi, stipriau jaučiame kitų nelaimę; jausmas ne subliūkšta, bet susitvenkia… („Baltosios naktys“)

Laimė ne tada, kai turi socialinę galimybę sėdėti sudėjęs rankas ir tik progai pasitaikius, paįvairinimui parodyti savo šaunumą, o kai nuolat nenuilsdamas užsiimi naudinga veikla ir tobulini praktiškai visus mūsų polinkius ir gebėjimus. („Peterburgo kronika“)

Vis dėlto kokį nuostabų žmogų daro džiaugsmas ir laimė! Kaip kunkuliuoja širdis meile! Regis, trokšti išlieti visą savo širdį į kitą širdį, trokšti, kad viskas būtų linksma, visi juoktųsi. Ir koks užkrečiantis šis džiaugsmas! („Baltosios naktys“)

Žmogus nelaimingas dėl to, kad nežino esantis laimingas; tik dėl to. Tai viskas, viskas! Kas tai sužinos, tuoj pat taps laimingas, tą pačią akimirką. („Demonai“)

Praeikite pro šalį ir atleiskite mums už mūsų laimę. („Idiotas“)

Parengta pagal užsienio spaudą

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu