2021 02 14

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Auksinės Dostojevskio mintys apie meilę

Markas Šagalas, „Gimtadienis“ (1915 m.). Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (1821–1881), kurio 200 metų gimimo sukaktį (ir 140 metų nuo jo mirties) minime 2021-aisiais – unikali asmenybė ir Rusijos istorijoje, ir pasaulio literatūroje. Didis rusų mąstytojas, romanistas, publicistas, filosofas, vienas skaitomiausių, žymiausių ir įtakingiausių rašytojų psichologų pasaulyje.

Jis savo plunksna tiksliai išpranašavo Rusijos ateitį, F. Dostojevskio kūriniuose įstabiai susipina rusų charakteriai, žmonių likimai, nuoskaudos ir viltys, rusų tautos šventumas ir to šventumo praradimas, vienatvė ir kentėjimai. Ir visame tame F. Dostojevskis aiškiai įžvelgė Dievo buvimą, Dievą visoje esybėje: menkiausioje smulkmenoje, menkiausiame įvykyje ir menkiausiame bruože.

Serbijos stačiatikių bažnyčios dvasininkas ir teologas Justinas (Popovičius) yra sakęs: „Man Dostojevskis pažįstamas kaip pranašas, kaip apaštalas, kaip kankinys, kaip poetas, kaip filosofas. Jo genialumo daugiabriauniškumas stulbina. Visomis žmogiškumo prasmėmis kalbant – būdamas platus ir gilus, jis priklauso visiems, tačiau ir visi priklauso jam. Jis toks žmogus, toks antžmogis, kad yra giminingas visiems < …>, visiems žmonėms visuose žemynuose. Jis turi dalelę kiekvieno iš mūsų, vadinasi, kiekvienas jame gali atrasti save. Savo žmogiška atjauta ir meile jis savas visiems.“

F. Dostojevskio kūriniai seniausiai gyvuoja ir tai vienur, tai kitur blykstelėja paskiromis citatomis, įžvalgomis ar populiariais aforizmais, kurie kalba apie tai, kas rašytojui buvo svarbu visą gyvenimą: tikėjimas ir Dievas, žmogus ir gyvenimas, kūryba, šiuolaikybė, dorovingumas, meilė. Šiame tekste – apie ją.

Meilė puošia veidą. („Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“)

Įsimylėti nereiškia mylėti. Įsimylėti galima ir nekenčiant. („Broliai Karamazovai“)

Ieškokite meilės ir kaupkite meilę savo širdyse. Meilė tokia visagalė, kad keičia ir mus pačius. („Rašytojo dienoraštis“)

Ir niekas, niekas neturi žinoti, kas dedasi tarp vyro ir žmonos, kol juodu vienas kitą myli. Kad ir kaip smarkiai juodu susikivirčytų, net nuosavos motinos neturėtų kviestis kaip teisėjos ir vienas apie kitą pasakoti. Juodu patys sau teisėjai. Meilė – Dievo paslaptis, ir ji turi būti nematoma jokioms svetimoms akims, kad ir kas ten vyktų. Dėl to ji šventesnė, geresnė. Tada didesnė vienas kito pagarba, o į pagarbą daug kas atsiremia. Ir jeigu jau meilė buvo, jeigu iš meilės buvo tuokiamasi, kam meilei praeiti! Nejaugi negalima jos puoselėti? Reta tokių atvejų, kai puoselėti negalima. („Užrašai iš pogrindžio“)

Meile viskas įgyjama, viskas ja išgelbėjama. Jeigu aš, toks pat, kaip ir tu, linkęs nusidėti žmogus, tave priėmiau ir tavęs pagailėjau, tai Dievas juo labiau. Meilė – toks neįkainojamas lobis, kad už ją visą pasaulį gali įgyti, ir ne tik savo, bet ir svetimas nuodėmes dar išpirksi. Eik ir nebijok. („Broliai Karamazovai“)

Tėvai ir mokytojai, galvoju: „Kas yra pragaras?“ Taip svarstau: „Kankynė dėl to, ko nebeįmanoma mylėti.“ („Broliai Karamazovai“)

Turėti vaikų ir juos gimdyti yra pats svarbiausias ir pats rimčiausias dalykas pasaulyje, toks buvo ir nesiliovė būti. („Rašytojo dienoraštis“)

Buvo du, ir staiga trečias žmogus, nauja dvasia, vientisa, išbaigta, kaip ne žmogaus rankomis būtų padaryta; nauja mintis ir nauja meilė, netgi baugu… Ir nėra nieko didingiau žemėje! („Demonai“)

Nepavyks vienas žingsnis, pavyks kitas. Viskas kyla iš teisingumo ir troškimo tiesumo, iš meilės. Meilė yra troškimo pagrindas, užtikrinantis troškimo tvirtumą. Meilė nugali miestus. Be jos nieko ir niekas nepaims, nebent jėga; tačiau juk esama tokių dalykų, kurių niekados jėga nepaimsi. Meilė už viską suprantamesnė, už visas gudrybes ir diplomatines subtilybes. Ją akimoju pažinsi ir atskirsi. („Straipsniai apie rusų literatūrą“)

Galima būti neišvaizdžiam, tačiau pavergti protu, stipriu jausmu ir maloniomis manieromis. („Antrininkas“)

Atsajoje meilėje žmonijai jautiesi mylintis visuomet tik save patį. („Idiotas“)

Pavydas – nedovanotina aistra, negana to: netgi – nelaimė!.. („Svetima žmona ir vyras po lova“)

Praeikite pro šalį ir atleiskite mums už mūsų laimę. („Idiotas“)

Parengta pagal užsienio spaudą