Auksinis Petro Vileišio dešimtmetis Vilniuje

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“

Petras Vileišis kilęs iš tos XIX a. tautinio atgimimo veikėjų kartos, kurią formavo Simono Daukanto, Teodoro Narbuto romantinės istorijos vizijos, o senieji Lietuvos kunigaikščiai Gediminas ir Kęstutis kėlė pasididžiavimą praeitimi, žadino viltį susigrąžinti prarastą valstybingumą. Jo veikla išsiskyrė veržlumu, pozityvumu, konkretumu. Suvokdamas, kad ištrūkti iš imperijos gniaužtų nebus paprasta, jis labiau kvietė į praktinius darbus nei politines deklaracijas. Chrestomatiniais tapę P. Vileišio žodžiai: „Geriausia dabar politika – tai jokios politikos! Ponuliai, dirbkime tik kultūros ir ekonomijos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime. Tada ji bus esminė, sava, nebeatskiriama nuo mūsų žmonių, ir ji pridarys didžiulių darbų.“

Visą savo sąmoningą gyvenimą šalia tiesioginės – inžinieriaus – profesijos dirbęs lietuviškojo atgimimo labui, būdamas, anot Onos Vaidilutės-Puidienės, „vienas pirmųjų savanorių karių, stojusių ginti pavergtos Tėvynės kilniausį obalsį – kalbos ir rašto laisvę“, P. Vileišis visą gyvenimą išliko stiprus ir didis, bet kartu dažnai amžininkų nesuprastas dėl savo planų ir tikslų, su didelės asmenybės vienišumo žyme. Jo gyvenimas daug kartų patyrė tiek išbandymų, kad kitas būtų tiesiog palūžęs ir pasidavęs.

Nors buvo itin veiklus, su stipriu pozityvumo užtaisu, bet išgyveno ir aiškų disonansą, nes turėjo gyventi dvigubą gyvenimą: dirbo oficialų darbą Rusijos imperijai ir buvo caro valdininkų vertinamas teigiamai, net gavo ordiną už Samaros–Ufos geležinkelio ruožo tiesimą 1885–1888 m., bet tuo pat metu leido lietuviškas knygas draudžiamu šriftu (slėpėsi slapyvardžiais Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas). 

Vien savo darbu, gabumais ir verslumu P. Vileišis pasiekė tai, ką carinėje Rusijoje buvo pasiekę vos keletas lietuvių. Ir bene vienintelis toks, kuris to meto Vilniuje savo įtaką – finansinę ir visuomeninę – naudojo lietuvybei nuosekliai diegti: kūrė darbo vietas mieste, skatindamas sekti jo pavyzdžiu, angažuodamas ir paremdamas lietuvius darbininkus, rėmė besiformuojančią lietuvių kultūrą ir mokslą, mokėdamas honorarus ar šelpdamas studentus, savo sukauptas kolekcijas dovanodamas lietuviškoms draugijoms, apmokėdamas visuomeninių renginių išlaidas, leisdamas ir spausdindamas pirmąjį lietuvišką laikraštį, rašydamas, versdamas, leisdamas, platindamas lietuviškas knygas, kviesdamas ir skatindamas lietuvius atvykti į Vilnių ir čia, būsimoje sostinėje, dirbti dėl tautos ir valstybės atgimimo. 

Jei dabar bandytume apibrėžti P. Vileišio nuveiktų darbų visumą ar įvertinti jų mastą, turėtume minėti tokias sąvokas kaip pirmeivis, savanoris. Jau XX a. pradžioje jis vadintas ano meto skambiais vardais: rusai jį vadino „Litovskij kniaz“, lenkai – „Król litewski“, lietuviai – lietuvių tautos genijumi, kultūros pionieriumi, pirmuoju lietuvių kapitalistu. Jam vėrėsi garbingiausios miesto durys, o jo paties durys buvo mielai varstomos miesto elito, kuriam imponavo šis lietuvis ir jo turtai. Inžinierius P. Vileišis ir šiandien išlieka viena centrinių atgimimo figūrų.

Pirmasis ir aistringiausias šio asmens biografas – amžininkas Juozas Tumas-Vaižgantas, bene plačiausiai ir taikliausiai aprašęs P. Vileišį bei jo darbus,  šį ir gyrė, ir ant jo pyko, ir garbino, bet visuomet aiškiai pabrėžė, kokia tai didelė asmenybė. Anot Vaižganto, be Vileišių „nebūt buvę Basanavičių“, o „Petras Vileišis ne mažiau vertas paminklo kaip ir Basanavičius“. Jo kalbos, pasakytos per P. Vileišio laidotuves 1926 m. Kaune ir vėliau, minint „Vilniaus žinių“ 25 metų sukaktį, yra stebėtinai koncentruotos ir jaudinančios, net brėžiančios paralelę nuo Vytauto, Lietuvos valstybės galios simbolio, iki P. Vileišio – lietuvių kultūros, jos visuomeniškumo kūrėjo:

Viena neabejotina: Petras Vileišis yra dirbęs sąmoningai gera, taikyta lietuviams. Išgarsėjęs tiltų statytojas, pastatęs jų 50, tiek uždirbo, kad vienų nuošimčių, no jo žmonos betariant, būtų buvę po trisdešimts tūkstančių rublių metams, suma, kurios sočiai pakanka ištaigingai gyventi. Inžinierius P. Vileišis tačiau neilsis ant laimėtų laurų; jis sąmoningai apsigyvena Lietuvos sostinėje Vilniuje lietuvių kultūros pionierium. Sąmoningai stato lietuvių vardo vertus reprezentacijos, savo būstinės rūmus, sąmoningai steigia mechaniškąją dirbtuvę, sąmoningai steigia pirmąją, vos spaudą leidus, lietuviams spaustuvę ir dienraštį. Kam visa tai? Ogi kad maisto atsiradus ir vabalų atsirastų, o šie imtų dirbti lietuvių kultūrai. Jei apie mech. dirbtuvės įsteigimą kas dvejaip pasakytų, tai apie dienraštį tegalima vienaip atsiliepti: tai buvo sąmoningai patriotiškas aktas.

Į Vilnių P. Vileišis atkeliavo su gausia šeima – tuo metu jau buvo vedęs iš Mogiliovo gubernijos, Oršos apskrities kilusią bajoraitę Eleną Zinaidą (artimųjų vadinamą Alina) Moščinską, turėjo šešis vaikus. Petriukas pirmasis palaidotas Vilniaus Rasų kapinių Vileišių giminės panteone, kurį skubiai teko statyti 1904 m. pastarajam mirus. Vaikas buvęs labai gabus, mirė tesulaukęs 12 metų. Teisininkas Jonas ir tėvo pėdomis sekęs inžinierius Vytautas buvo ištikimi tėvo idėjų ir darbų pagalbininkai, daug nuveikę Lietuvos valstybingumui įtvirtinti.

Dukros Elena, Marija ir Kazimiera Birutė nuo mažens auklėtos motinos. Marija (Baženska, vėliau – Raciborska) lenkų kalba rašė eilėraščius, išleido du rinkinius. Seserys Vileišytės ilgiausiai gyveno šiuose rūmuose – iki 1931 m., kai, mirus motinai, gerbdamos tėvo atminimą, juos pardavė lietuvių švietimo draugijai „Rytas“. Išsikėlė į Varšuvą ir Paryžių, gyveno ten ilgus metus.

Naujieji P. Vileišio rūmai, statyti 1904–1906 m., kėlė ir pagarbą, ir pavydą, retą paliko abejingą. Iš buto Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospekte, Marijos Jelenskos name, kur buvo apsistojęs grįžęs į Vilnių, P. Vileišis su šeima persikėlė 1906 metų pabaigoje. Gyveno juose apie dvejus metus. Sunku patikėti, kad tik tiek P. Vileišiui buvo lemta pagyventi naujuose rūmuose. Dešimt metų tepraleidęs Vilniuje, vėliau tik retkarčiais grįždavo šventėms tvarkyti reikalų. 

Vilniuje praleisti metai neabejotinai buvo įspūdingiausi ir vaisingiausi. Nepaisant visų vargų ir išbandymų, tuos metus P. Vileišis prisiminė kaip šviesiausią savo gyvenimo periodą, nors miestą paliko visai bankrutavęs, išleidęs anksčiau turėtą kapitalą – beveik milijoną aukso rublių. Dėl skolų priverstinai pigiai perleido geležies dirbtuvių akcijas Jonui Basanavičiui, šiam skubiai pareikalavus skolos, perdavė valdyti bankrutavusį laikraštį broliui Jonui Vileišiui, bet skolų vis tiek dar liko. 1908 m. pabaigoje P. Vileišis išvyko į Rusijos gilumą, Ukrainą ir Pietų Kaukazą vėl statyti tiltų ir geležinkelių. Net būdamas be kapeikos kišenėje, tikėjo, kad pinigų uždirbti visada sugebės. 

Lietuviškų projektų rėmimas, studentų šalpa, lietuviškų draugijų mecenavimas, knygų ir laikraščio leidyba – viskas buvo kruopščiai skaičiuojama, sąmoningai pasirenkant nuostolius. Tam išleistos didžiulės sumos, o P. Vileišio parama buvo tapusi kone savaime suprantamu dalyku. 

Dar 1897 m., prieš atsikeldamas su šeima į Vilnių, jis nusiperka sklypą šalia geležinkelio, Poltavos (dabar Panerių) gatvėje, ir pastato geležies dirbinių gamyklą, vėliau pervadintą į „Vilijos“ bendrovę. Pastatą dėl blogo projekto ar kitų priežasčių teko perstatyti, gamykla pradėjo veikti nuo 1900 m. Joje buvo du skyriai: mechanikos ir šaltkalvystės. Gamintos metalinės tiltų konstrukcijos, kurias P. Vileišis tiekė savo statomiems tiltams Rusijos gilumoje, o metalo gaminius, geležines dalis – vietoje statomiems pastatams. P. Vileišio metalo dirbtuvėse pagamintos Vilniaus Halės turgaus konstrukcijos, pirmosios miesto elektrinės metalinės dalys, Žvėryno tilto, galbūt ir Žaliojo tilto konstrukcijos.

Nesant didesnių užsakymų, darbininkai kaldavo kryžius, vartus, tvoras, balkonų ir laiptų turėklus, kitus dailiuosius metalo dirbinius. Vileišių rūmų tvora, vartai, kiti metalo gaminiai taip pat pagaminti jo ceche, o puošniai iškalinėtą šviestuvą rūmuose ir du metalinius stovus gėlėms – jie nukalti tose pačiose dirbtuvėse – padovanojo dirbtuvių darbininkai įkurtuvių proga. Pirmenybė būti priimtam tekdavusi lietuvių kilmės jaunuoliams, atkeliavusiems į Vilnių ieškoti darbo. Jiems, šalia profesinių ir darbo drausmės reikalavimų, buvusi keliama dar viena ypatinga sąlyga: kas sekmadienį dalyvauti ir giedoti per sumą Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Taip stengtasi užtikrinti šv. Mišių lankymą. 

Metalo gamykla veikė ne visai taip, kaip P. Vileišis tikėjosi. Viskas puikiai klojosi iki Rusijos ir Japonijos karo, vėliau valdiški užsakymai sumenko. Darbininkai padarydavo broko ir streikuodavo, nors buvo P. Vileišio surinkti bei apmokyti. Tačiau „Vilijos“ bendrovė (taip pavadinta jau vėliau, kai buvo parduota) iki karo dirbo pelningai.

Vilniaus lietuviai dar 1895 m. ėmėsi žygių dėl lietuvių kalbos teisių šv. Mišių liturgijoje. Vizitai, minant vyskupų slenkstį, tęsėsi keletą metų. 1898 m. buvo surinkta net 300 lietuvių parašų, kol, P. Vileišio įtikintas, 1901 m. gruodžio 18 (31) d. tuometis vyskupas Steponas Zverovičius oficialiai perleido Šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviams. Ji tapo atskira lietuvių parapijos bažnyčia, o jos klebonu paskirtas kun. Juozapas Kukta. 

Iki tol bažnyčia buvo apleista ir nenaudojama, paversta sandėliu, be medinių grindų, neįstiklintais langais, aptrupėjusiomis sienomis. P. Vileišis daug pagelbėjo parapijai pirmaisiais jos gyvavimo metais, apmokėjo bažnyčios remontus, špitolės statybą ir kitas išlaidas.

Tai buvo svarbi lietuvių pergalė Vilniuje. 1904 m. gruodžio 8 (21) d. bažnyčioje apsilankė Vilniaus vyskupas Edvardas Ropas, visai nepasižymėjęs meile lietuviams, bet per pamaldas užgiedojęs lietuviškai, taip kalbėjęs ir su kunigu J. Kukta jo namuose. Vėliau, P. Vileišiui pasistačius namus Antakalnyje, nuolatine sekmadienių šventove tapo jo šventojo globėjo vardu pavadinta barokinė bažnyčia, į kurią eidavo su šeima, o vardinių dieną – ir su svečiais.

Po 30 metų legalios ir nelegalios knygų leidybos šis Pasvalio krašto žmogus galėjo realizuoti dar vieną seną svajonę. Pradėjęs nuo rankraštinio „Kalvio melagio“ (1875–1876), Peterburge studijų metais ranka perrašinėto lietuvių studentų laikraštėlio, vėliau išleidęs per 50 knygų, P. Vileišis ėmėsi pirmojo dienraščio lietuvių kalba. 1904 m. gegužės 7 d. caras pasirašo įsaką, vėl leidžiantį spausdinti lietuviškomis raidėmis, o po dviejų savaičių Vilniaus gubernatorius pranešė spaustuvių inspektoriui, kad gavęs du inžinieriaus P. Vileišio prašymus leisti atidaryti Vilniuje lietuvių knygyną ir lietuvių spaustuvę. Inspektorius, remdamasis caro patvirtintu įsaku dėl lietuvių spaudos draudimo panaikinimo, iš esmės neprieštaravo, kad P. Vileišiui būtų duoti prašomi leidimai. Jis tik pareikalavo, kad P. Vileišis steigtų spaustuvę ir knygyną miesto centre, kur geriau inspekcijai kontroliuoti, o ne pageidaujamoje Vladimiro g., viename pastate su savo mechaninėmis dirbtuvėmis.

Po ilgo vilkinimo rugsėjo 7 d. leidimas pagaliau gautas, o gruodžio 8 d. jau pasirodė pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris. Pirmuoju spaustuvės direktoriumi paskirtas Martynas Kukta, reikalų valdytoju – Gabrielius Landsbergis. 

Vasarą užsakytos ir spaudos mašinos, kita įranga, lietuviškų šriftų kasos, surasta darbininkų. Nelengva buvo rasti darbininkų ne tik spausdinti – nebuvo lietuvių kalbą mokančių raidžių rinkėjų. Rastieji 1905 m. sausį sustreikavo, o vasarį–kovą streikavo visi darbininkai ir išsireikalavo 5 proc. pakelti algą.

Spaustuvę iš pradžių laikinai teko įkurti Antakalnio g. 6 (dabar T. Vrublevskio g. 6), redakciją – Vilniaus g. 10 name, o neilgai trukus spaustuvė ir redakcija perkeliamos į P. Vileišio namus Antakalnio g. 24a (į pastatą prie gatvės; spaustuvė – rūsyje, redakcija – pirmame aukšte). Kartu ūkiniame pastate veikė knygrišykla, spaustuvėje iš viso dirbo 18 darbininkų, vėliau jų skaičius mažėjo. Pradėta nuo vienos spaudos mašinos, tačiau greitai atvežtos ir kitos. 1907 m. sausio 1 d. spaustuvė jau turėjo dvi dideles spausdinimo mašinas ir dvejas stakles. Daugėjo kasų (nuo 44 iki 94 pūdų) ir šriftų (nuo 196 iki 260 pūdų), spaustuvėje veikė 8 AJ vidaus degimo variklis. Spaustuvė uždaryta 1910 m. gruodžio 20 d., įrenginiai parduoti Vitoldui Kopecui.

Pačioje laikraščio redakcijoje darbuotasi Jono Jablonskio, Povilo Višinskio, Jono Kriaučiūno, Kazio Puidos, O. Pleirytės-Puidienės, Mykolo Biržiškos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų. 

Nors laikraštis, kaip ir kita spauda, buvo kasdien cenzūruojamas, bet sugebėjo pasiekti ir toli nuo Lietuvos gyvenančius lietuvius. Iš pradžių tiražas siekė beveik 8000 egzempliorių. Laikraštis gyvavo šešerius metus. Per tą laiką pasirodė daugiau kaip 2000 numerių. Tiražas nuolat mažėjo ir krito iki 3000 egzempliorių. P. Vileišis nebegalėjo laikraščio dotuoti, o kitų finansinių donorų neatsirado, nors vilčių buvo visokių. Laikraštį silpnino ideologiniai ginčai, žurnalistinių tradicijų nebuvimas. Ir nors britiškasis „Times“ gulėjo P. Vileišio stalčiuje (Vaižganto liudijimas), kaip pasiekti rezultatą, nebuvo aišku. Vieno nenorėjo P. Vileišis – kelti laikraščio kainą ir jam suteikti politinę kryptį. Jis norėjo laikraščio visiems lietuviams, įperkamo ir praktiško. 

Lygiagrečiai su spaustuvės reikalais 1904 m. spalio 25 d. P. Vileišis įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną Vilniuje, Vilniaus miesto salės rūmų pirmame aukšte, Aušros Vartų g. 5 (veikė iki 1912 m.; dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija). Nuo 1910 m. knygynas veikė jau jo namuose Antakalnio g. 24a. 

Steigėjas nedelsdamas parsisiųsdino visas savo lietuviškos spaudos draudimo metu parašytas ir išverstas knygeles. Jas buvo galima čia nusipirkti. Prekiavo „Vilniaus žinių“ spaustuvės leidiniais ir kita lietuviška spauda, išleista ir Lietuvoje, ir užsienyje. Knygynui iš pradžių vadovavo Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, jai talkino Elena Brazaitytė ir Antanina Davydauskaitė. Ne Vilniaus gyventojams knygas jos siųsdavo paštu, Lietuvos knygų pirkliams parduodavo išsimokėtinai. Prekiaudavo ir kita periodine spauda, ją prenumeruodavo. Apie knygyne esančius leidinius informavo specialūs katalogai (1905–1908 m. išleisti keturi). 1912 m. pabaigoje P. Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko M. Šlapelienė.

Tik šiandien išryškėjo P. Vileišio ir „Vilniaus žinių“ redakcijos indėlis į 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis vykusį Didįjį Vilniaus Seimą – ne tik skelbiant informaciją apie jį, bet ir tiesiogiai organizuojant, rengiant dokumentus, registruojant dalyvius, platinant jo nutarimus. Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo apie 2000 delegatų.

Vienas gražiausių ir svarbiausių viešų renginių, vykusių Vileišių rūmuose, buvo Pirmoji lietuvių dailės paroda. Nedidelės dailės ar liaudies meno parodos vyko ir anksčiau. Jas rengė Vilniaus dailės mokykla, vėliau kitos dailės mokyklos, dailės skyreliai veikė prie ūkio parodų (pavyzdžiui, audinių parodos apie 1860 m. Kaune, 1891 m. Vilniuje). 1905 m. Panevėžyje, 1906 m. Jurbarke ūkio parodose liaudies meistrų darbai traukė lankytojų akį, tik apgailestauta, kad šiuos darbus galima matyti taip trumpai.

Pirminį skepsį ir abejones išsklaidė teigiama lietuvių visuomenės nuomonė šiuo klausimu. 1906 m. vasarą į Vilnių iš Paryžiaus lietuvių dailės parodos reikalais atvyko Antanas Žmuidzinavičius. Jo iniciatyva suburta parodos rengimo grupė. 1906 m. spalio 15 (28) d. „Vilniaus žinių“ redakcijoje įvyko pirmasis jos posėdis, sudarytas komitetas, kuriam priklausė dr. J. Basanavičius (išrinktas pirmininku), inžinierius P. Vileišis, gydytojas Antanas Vileišis, advokatas J. Vileišis, kunigai J. Kukta ir Vladas Mironas, rašytojas K. Puida ir dailininkas A. Žmuidzinavičius. Komitetas paskelbė „Atsišaukimą į visuomenę“.

Buvo išsiuntinėti kvietimai lietuvių kilmės dailininkams visais žinomais adresais, pranešimai lietuvių draugijoms užsienyje, didžiausių Prancūzijos, Anglijos, Amerikos, Rusijos ir Lenkijos laikraščių redakcijoms. Komiteto nuostabai, sulaukta didelio entuziazmo. Plaukė ne tik eksponatai, bet ir parodai skirtos aukos.

Eksponatų surinkta kur kas daugiau, nei buvo galima sutalpinti. Reikėjo juos atrinkti. Iš viso parodoje dalyvavo 23 dailininkai, 68 liaudies meistrai. Dailės kūrinių buvo 213 (atsiųsta 250), liaudies meno – 235 (atsiųsta apie 400). Ne visi dalyviai spėjo patekti į katalogą.

Ilgai ieškota vietos parodai ir tik vėliau pasirinktas ką tik pastatytų P. Vileišio rūmų pastato prie gatvės antras aukštas (6 kambariai). Buvo pasirašyta nuomos sutartis iki vasario pabaigos, sumokant P. Vileišiui 400 rublių. Viešųjų erdvių trūkumas lietuviškai veiklai, kuris jaustas nuolat, vėliau išsivystė į diskusijas ir aukų rinkimą Tautos namų paieškoms ar statyboms Vilniuje.

Eksponavo, paveikslus ir piešinius kabino, skulptūras, tautodailės dirbinius dėliojo pagrindiniai parodos organizatoriai dailininkai A. Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jiems talkino jaunos gydytojos Marija Putvinskaitė ir Sofija Gimbutaitė, rašytoja O. Pleirytė-Puidienė. A. Žmuidzinavičius atsimena:

Gražūs Petro Vileišio rūmų kambariai Antakalnyje. Aukšti šviesūs. Ant parketo pasieniais galybė paveikslų. Didžiuliai Stabrausko, mažyčiai Leščinskio, Kalpoko aukso berželiai, marguliuoja krūvos raštuotų juostų, kaišytinių prijuosčių. Rengiame pirmąją lietuvių dailės parodą. 

– Žiūrėkit, – kalbėjo sužavėtas Čiurlionis, – čia tikra žydinti lietuviška pieva. Jokios simetrijos – tik žvaigždėmis žydi, spinduliuoja. „Ui ui ui broleliai, mes jaunieji, užpuolė kryžiokai nelabieji“, – užtraukė jis lipdamas ant sienų kabinėti paveikslų. Dvi dienas taip laipiojom; dvi dienas dainavom choru visi, kurie tik ten buvome.

Pirmoji lietuvių dailės paroda atidaryta 1906 m. gruodžio 27 d. (1907 m. sausio 9 d.) itin iškilmingai, dalyvaujant Vilniaus tautinių bendrijų pasiuntiniams, oficialiosios valdžios atstovams, gausiai susirinkus lietuviškai publikai. Ant pastato prie gatvės nuo pastogės per tris aukštus buvo iškabinta istorinių spalvų raudona vėliava su užrašu apie pirmąją lietuvių dailės parodą. Atidarymo iškilmes pagerbė daugybė svečių iš Kauno, Seinų, Varšuvos, iš Sankt Peterburgo atvyko Maironis. 

Emocinis pakilimas buvo toks didelis, kad, kaip rašo A. Žmuidzinavičius, šiandien būtų sunku jį perteikti. Šv. Zitos „tarnaičių draugijos narės, atsilankę į parodą, savo įspūdžius reiškė labai originaliu būdu. Vaikščiodamos po sales dideliu būriu, jos įdomesnius eksponatus apdainavo. Viena ekspromtu traukė, o kitos pritarė. Publika sekė paskui jas, klausėsi, pagaliau gausiai plojo“.

Paroda veikė beveik porą mėnesių, ją aplankė per 2000 žmonių. Daugelis eksponatų, ypač sukurtų liaudies meistrų, buvo išpirkti ar paaukoti būsimam muziejui. Tai buvo ir pripažinimas, ir parama autoriams. P. Vileišis už 300 rublių nupirko P. Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“.

Su P. Vileišio dalyvavimu sietinas ir Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas 1907 m. Jis buvo ir vienas steigėjų, rėmėjų, aukojo pinigus, monetų kolekcijas, vertingas knygas. Galų gale po ketvirčio amžiaus ir kelių skausmingų kraustymųsi draugija visus fondus (Antano Valaičio teigimu – 52 vežimus) suvežė būtent į P. Vileišio rūmus, tuo metu jau „Ryto“ draugijos už Lietuvos Respublikos skirtus pinigus įsigytus iš Emilijos Vileišytės-Jaloveckienės. Čia biblioteka, surinktos kolekcijos, dokumentai, J. Basanavičiaus asmeniniai daiktai (dienoraštis, paltas, katiliukas, pistoletas, užrašų knygutės, plunksna ir kt.) sėkmingai sulaukė ir šių dienų, iš čia pateko į Lietuvos muziejų ekspozicijas. Net gūdžiu sovietmečiu niekam nepakilo ranka atsikratyti tų „buržuazinių“ senienų, sudėtų palėpėje ir rūsyje. Net J. Basanavičiaus paltas su skrybėle ilgai prakabėjo „ant vinies“. Sovietmečiu būta skundų dėl „buržuazinio“ palikimo saugojimo, bet anuometiniam instituto direktoriui Kostui Korsakui užteko nuovokos tokius pranešimus praleisti negirdomis.

Sovietmečiu P. Vileišio, kaip ir kitų Vileišių, vardas buvo metodiškai trinamas iš mūsų atminties – jis buvo labai nepatogi figūra. Tarpukario Lietuvoje, ypač Kaune, jis buvo prilygintas ne tik J. Basanavičiui, o Vaižgantas jį lygino net su Vytautu Didžiuoju. Šiandien žingsnis po žingsnio ši atmintis gaivinama, šio žmogaus darbų tvarumas ir mastas iš laiko perspektyvos matomi dar geriau, o asmenybė kelia pasididžiavimą. Tikėsimės, kad ir gimtajame krašte šis didis lietuvis bus tinkamai prisimenamas ir vertinamas, o jo gimtosios sodybos Mediniuose vieta bus lankoma ne tik kaip signataro J. Vileišio tėviškė.