Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Aukštaitijos žvaigždė Elena Mezginaitė

Elena Mezginaitė (pirma iš kairės) ant Laibgalių kaimo (Rokiškio r.) bibliotekos – pirmosios savo darbovietės – laiptų Mato ir Uršulės Pautienių sodyboje 1960 m. Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Tekstas ir nuotraukos perpublikuojami iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“ (2021 m. Nr. 12)

Daiva Vilkickienė yra Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja.

2021 m. spalio 31 d. poetė Elena Mezginaitė (1941–2005) būtų šventusi 80-mečio jubiliejų. Deja, jau beveik 17 metų šios talentingos poetės su mumis nebėra. Bet išliko jos eilės, neretai virtusios dainomis, išliko ją pažinojusiųjų prisiminimai, atminimu rūpinasi Aukštaitijos kultūros įstaigos, tarp jų – ir bibliotekos. „Tarp knygų“ redakcija kviečia prisiminti, o gal net pažinti šią tragiško likimo, meistriškai poezijos plunksną valdžiusią poetę.

Prologas

Daug kas nė neįtaria, kad daugiau kaip trys dešimtys garsių dainininkų ir aktorių atliekamų dainų parašytos pagal E. Mezginaitės tekstus. Dainas pagal jos eiles kūrė kompozitoriai Alvydas Jegelevičius, Laimis Vilkončius, Igoris Berinas su grupe „Hiperbolė“, atliko Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė („Baltas lino gyvenimas“), Žilvinas Žvagulis („Dešimt žingsnių“), Kastytis Kerbedis („Melodija“), A. Jegelevičius („Ne mano vestuvės“), Stasys Povilaitis („Vakarų giedruma“), Vytautas Domeika ir „Sun City Blat“ („Mano senas drauge“), Keistuolių teatras („Su žmonėm“ ir kt.). 

Kurti eiles E. Mezginaitė pradėjo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, vėliau rašė studijų metais ir dirbdama žurnalistinį darbą. Pirmuosius kūrinius spausdino Rokiškio rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 m. jos eilėraščiai publikuoti „Poezijos pavasario“ rinkiniuose. Nuo 1983-iųjų E. Mezginaitė buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1990 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate. Išleido eilėraščių rinkinius „Vasarų vieškeliais“ (1975), „Skardis“ (1982), „Provincijos tango“ (1989), „Šaltas ginklas“ (1999). Poetės kūrybinį kelią nutraukė tragiška mirtis. Po mirties pasirodė E. Mezginaitės kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“ (2006), kurios sudarytojai – jos bičiuliai poetai Valdemaras Kukulas ir Jonas Strielkūnas. 

Poetei išėjus anapilin, pradėta kalbėti apie jos poezijos vertę ir svarumą, kad kūryba deramai neįvertinta. V. Kukulo prisiminimuose yra tokia mintis: „Kai vienas žmogus Elenai pasakė: aš būsiu žvaigždė, o tu būsi niekas, – ši atsakė: o man ir taip gerai… E. Mezginaitė mirė, būdama „niekas“, bet kaip turės nustėrti anas žmogus, po dešimtmečio sužinojęs, kad Elena buvo „kažkas“.“

Likusi gimtajame krašte 

Ne „kažkas“, o sava. Sigito Stankūno kompaktinėje plokštelėje „Elenai…“ tarp 20 dainų, skirtų poetei, viena pavadinta „Aukštaitijos žvaigždė“. Žvaigždė, iki šiol spindinti Rokiškyje, Kupiškyje ir Panevėžyje – miestuose, kur poetė buvo ir liko sava. Šiame žodyje telpa nuoširdumas ir pagarba, meilė ir dėkingumas… 

E. Mezginaitė – rudens vaikas, gimusi 1941 m. spalio 31 d. Poetė rašė: „Gimiau savo tėvų krašte netoli Rokiškio. Mokiausi iš senų žmonių, savo klaidų, knygų ir teatro. O galbūt daugiausia iš gamtos, kuri visuomet teisi.“ Jos kelio pradžia – baltas gimtinės takas, molingi laukai, mėlynuojantys linai, „vieškelėlis, numiręs anksčiau, negu aš čia pareisiu“.

Jau seniai nebėra gimtosios poetės sodybos, ją sunaikino gaisras, kai Elenutei tebuvo dveji. Tie vaizdai iškyla jau anapilin iškeliavusios poetės sesers Genovaitės Mezginaitės atsiminimuose, rašytuose 2006 m.: „Man buvo 6 metai. Aš negirdėjau nieko. Mano akys buvo įsmeigtos į duonos riekę su sviestu. Kada gi pagaliau mama man ją duos? Mama išgirdo baisų trenksmą. Iškrito duonos kepalas, peilis ir riekė su sviestu. Mama sušuko (tą gerai atsimenu): „Vaikai, bėkim!“ Mes, basi ir alkani, išbėgom pro atviras duris į kiemą. Mama Elenytę išnešė ant rankų iš degančio namo. Aš kieme pamačiau, kaip pro langus (stiklų jau nebuvo) veržiasi ugnies kamuoliai. Ant namo lėktuvas numetė padegamąją bombą. Karštą vasaros dieną namas supleškėjo kaip degtukų dėžutė <…>.“

Nebėra ir gimtojo Petriškių kaimo (Rokiškio r.), per kurį praūžė melioracija, nepalikusi nei pastatų, nei sodybviečių, nei medžių, – tik plyną lauką, saugantį iš čia išėjusius: „Kai išgriūna giria, kai dangus nuo Tėvynės nuplaukia, / Pasilieka ir saugoja mus nepražudomas laukas.“

Poetės Elenos Mezginaitės (stovi) 50-ųjų gimimo metinių minėjimas Laibgaliuose 1991 m. lapkričio 7 d. Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Rokiškio krašto dukra

Mokydamasi Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar – Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija), Elena aktyviai dalyvavo literatų būrelyje ir redagavo mokyklos sienlaikraštį. 1959 m. baigusi mokyklą, porą metų (1960–1961 m.) dirbo Laibgalių kaimo (Rokiškio r.) bibliotekos vedėja. Biblioteką tuomet savo sodyboje buvo priglaudę Uršulė ir Matas Pautieniai. Šioje sodyboje iki šių dienų išlikę daug įvairių vertybių, kurių išsaugojimu rūpinasi šeimininkų dukra Henrita ir jos sutuoktinis Vaclovas Kontrauskai. Gyvenamajame name dar išlikęs senosios bibliotekos stalas, spinta ir komoda, juose daiktus laikė ir E. Mezginaitė. Ir garsieji laiptai, ant kurių poetė mėgusi sėdėti, svajoti ir kurti… 

Ne kartą, viešėdama Laibgaliuose, poetė nuoširdžiai džiaugėsi po daugelio metų čia sutikusi jaunystės drauges, „radusi tuos pačius ir kartu laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus, brangų savo krašto žmonių būdą, išgirdusi ausiai mielą rokiškėnų šnektą“. Šviesaus atminimo Laibgalių kaimo bibliotekininkei Aldonai Balčiūnienei įsiminė poetės ištarta frazė: „Visada žinojau, kad žmonės man – viskas, o aš be jų – niekas.“ Elena dėkojo „šiaurietiškam Rokiškio dangui ir miškams“, kurie išmokė ją galvoti, seniesiems gimtojo kaimo žmonėms, kurie „savo elgesiu mokė taurumo, dažnai nepasiekiamo šiandieniniam inteligentui“ (iš A. Balčiūnienės atsiminimų, saugomų Laibgalių kaimo bibliotekoje).

1960–1966 m. E. Mezginaitė studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Studijuodama 1961–1962 m. dirbo Rokiškio rajono laikraščio korektore. „[Rokiškis] – mano jaunystės kūrybinių polėkių miestas“, – ne kartą tikino poetė, viešėdama Rokiškio viešojoje bibliotekoje, kurios Svečių knygoje yra palikusi daugybę mielų įrašų.

Sava Kupiškyje

Po studijų E. Mezginaitę gyvenimo kelias atvedė į Kupiškį, kur prabėgo gražiausi jaunystės metai. 1962–1965 m. ji dirbo rajono laikraštyje literatūrine darbuotoja, vadovavo literatų būreliui, rašė eilėraščius. Čia likimas suvedė su vietos poetais, kurių vienas buvo žurnalistas Bronius Ribokas, kilęs nuo Plačeniškių (Kupiškio r.).

Nūnai Skemų socialinės globos namuose (Rokiškio r.) gyvenantis poetas prisimena daugiau kaip 40 metų trukusią draugystę su Elena ir tragišką jos lemtį: „Elenos draugų ratas buvo ne per daug platus, nors ją pažinojo gal ir labai didelė daugybė žmonių <…>. 2005 metais niekas net nenujautė, jog jau pradeda tiksėti jos gyvenimo pabaigą pradėjęs skaičiuoti laikrodis… Kokia neteisybė – Elena visada sakydavo, jog gyvens ilgai, bent iki 80 metų, nes yra kilusi iš tikrų ilgaamžių giminės… Kažkoks kvailas restoranas Vilniaus centre, Rašytojų sąjungos rūsyje, kažkokie kvaili laiptai be turėklų, laiptai, nuo kurių jau buvo nusiritęs ir mirtinai užsimušęs vienas žinomas literatas, kažkoks kvailas paslydimas… Ak, mirtis visada yra bjaurus, kvailas ir nelauktas dalykas, net jei gyvenai tarpais lengvabūdiškai ir neatsakingai, net jei mėgai vaikščioti tiltų turėklais!..“ 

Ilgametė bičiulystė poetę siejo su J. Strielkūnu (kilęs nuo Vabalninko, Kupiškio r.) – šis skaudžiai išgyveno tragišką poetės mirtį. Kupiškyje užsimezgė neišskiriama draugystė su kolegėmis žurnalistėmis. Šiame mieste gimė pirmoji E. Mezginaitės dukra Mėta.

Neišskiriamos draugės ir literatės (iš kairės) Eugenija Stančikaitė, Elena Mezginaitė ir Irena Valčackaitė 1964 m. Kupiškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Panevėžio Elena

Didžiąją gyvenimo dalį poetė praleido Panevėžyje, dirbo laikraščių redakcijose, vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, Aukštaitijos literatūrinį konkursą „Lino žiedas“. Apie ją sukosi Panevėžio miesto kultūrinis gyvenimas. Poetė nesavanaudiškai bendravo su žmonėmis, pasitikėjo jais, padėdavo, ypač jauniesiems poetams. 

Panevėžyje E. Mezginaitė paliko ryškiausius savo darbų įspaudus. Čia sutiko žmones, tapusius jos gyvenimo dalimi: tai – gulagus perėjusi poetė Anastazija Sučylienė, kultūrininkė Ksavera Stankūnienė, skulptorė Veronika Vildžiūnaitė, būrelis Panevėžio teatro artistų su žmonomis ir vyrais, inžinierė Virginija Krisiukėnaitė ir kt. 

Panevėžyje į pasaulį atkeliavo antroji poetės dukra Milda. Čia kūrėja pasitiko Lietuvos Laisvę. Ji buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė ir steigiamojo suvažiavimo delegatė. E. Mezginaitė palaidota Panevėžio miesto Šilaičių kapinėse.

Mirties nuojauta

Pažinojusieji poetę jos kūryboje regi mirties ženklus ir nuojautas: „Jau bijau atsisėst ant kreivai pastatytos kėdės. / Jau bijau nusirist nuo slidžių ir užgriozdintų laiptų. / Jau gražumo ir proto, žinau, per vėlu man pridėt, / o atimt – per anksti. Ir žinoti – ar būsiu, ar baigta. / Ir supuos ant kėdės – ar laikys, prakeiktoji, ar ne? / Ir bandau nepažįstamus laiptus – į dangų? į dugną? / Kas gyvenimas? Laužas. Iš lėto sudegti jame – / skandalingai gražu ir kartu neaprėpiamai liūdna.“ 

2005 m. važiuodama į Vilniuje vykusį Rašytojų sąjungos suvažiavimą, E. Mezginaitė prasitarusi bičiuliams: „Tikiuosi, šiame suvažiavime niekas nemirs.“ Poetė prisiminė prieš trejus metus suvažiavime ištikusią staigią rašytojo Jurgio Kunčino mirtį… Poetė griuvo nuo laiptų Rašytojų sąjungos pastate. Patyrusi sunkią galvos traumą, atlaikiusi sudėtingas operacijas, taip ir neatgavo sąmonės, mirė 2005 m. vasario 9 d. Į rūsį vedantys statūs laiptai be turėklų buvo pavadinti „mirties laiptais“ po to, kai nuo jų nukritę mirė rašytojas Antanas Ramonas, dailininkas Zenonas Šteinys ir poetė Elena Mezginaitė.

Pasklidus žiniai apie E. Mezginaitės tragišką mirtį, ne vienas atrado minėtus lemties ir atsisveikinimo ženklus jos poezijoje: „Lengvai, lengvai, per miglą pakylėtai, / reikėtų man į nebūtį išeit, / palikus nerimą ir viltį – kiaurą rėtį, / kuris, beje, išbirino per greit / lengvus pelus ir aukso javą gryną / ir nė kruopelės jam neatiduos / palikdamas tik vieną atradimą, / kad viskas – vėjas, švilpiantis laukuos.“ Arba: „Atsidusk iš giliai, paklausyk iš toli, / o vis tiek neramumo nusmaugt negali. / Nes atodūsis tils – kaip nutyla pūga, / o klausa neišgirs, ar tikrai pabaiga, / ar tikrai pabaiga, / ar toli ir giliai / atklampoja per sniegą šarmoti arkliai.“

Elena Mezginaitė su dukra Mėta (1970 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Atminties ženklai gimtinėje

Gimusi Aukštaitijos provincijoje, E. Mezginaitė svajojo apie gyvenimą sostinėje, bet likimo lemti jai buvo trys minėtieji Aukštaitijos miestai. Juose dar gyvena pažinojusieji Eleną, čia saugomas poetės atminimas, Panevėžyje jos vardu pavadinta miesto biblioteka. Eilėraštyje „Rekviem Elenai“ J. Strielkūnas rašė: „Dabar tavo žemė tavęs nepaliks jau, ir tu jos nebepaliksi, / Nei Kupiškio smėlio, nei Panevėžio akmenų. / Tik jausi, kaip, vasarų vieškeliams tylint, / lyg laibos žvakelės sublyksi / Linai mėlynieji iš tavo dainų ir dienų.“

Nepaliks poetės ir gimtoji Rokiškio žemė, kur bibliotekininkų iniciatyva Laibgalių kaimo, esančio arčiausiai jau išnykusio gimtojo poetės Petriškių kaimo, bibliotekoje nuo 2004 m. vyksta tradiciniai E. Mezginaitei skirti „Poezijos ir dainų rudenėliai“. 2006 m. biblioteka parengė ir išleido knygą „Elena Mezginaitė, 1941–2005: bibliografijos rodyklė“.

Nuo 2016-ųjų prie Laibgalių bibliotekos stovi stogastulpis E. Mezginaitei, kurio autorius tautodailininkas Vidmantas Zakarka skulptūroje išdrožė kraštietės eilėraščio „Savaitė prieš mirtį“ ketureilį: „Matyk, bet nesaugok / Savęs nuo lemties, / Mes buvom užaugę, / Mes buvom, ir tiek.“ Pagrindiniu elementu pasirinktas kūrėjos lemties ženklas – besisukantys laiptai, virš jų išdrožta knyga, paukštis, pačioje viršūnėje – lino žiedas. 2019-aisiais, kai Rokiškis buvo Lietuvos kultūros sostinė, rajono savivaldybės bibliotekos iniciatyva buvo parengta literatūrinė-muzikinė Laibgalių kaimo bendruomenės programa „Elena Mezginaitė – Aukštaitijos žvaigždė“.

2021 metų atradimai

2021 m. Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka vykdė projektą „Baltu poetės Elenos Mezginaitės taku“ (finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio rajono savivaldybė). Rokiškio bibliotekininkai ir literatai keliavo literatūriniu-muzikiniu maršrutu „Rokiškis–Kupiškis–Panevėžys“ poetės gyvenimo vietomis. Renginiuose skambėjo E. Mezginaitės poezija, skaitoma Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Ligitos Kondrotaitės, dainas pagal jos eiles dainavo laibgaliečiai tėtis ir dukra Jonas Kepenis ir Austėja Kepenytė, panevėžietis dainų autorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas, literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Dešimt žingsnių“ atliko Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleiviai (vad. mokytoja Jolanta Augulienė), prisiminimais dalijosi ir savo eiles, skirtas poetei, skaitė bibliotekininkai, Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ ir Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ literatai, pažinojusieji poetę rokiškėnai, kupiškėnai ir panevėžiečiai.

E. Mezginaitės eilės ir dainos pagal jos tekstus skambėjo ne tik Rokiškio J. Keliuočio, Kupiškio, Panevėžio viešosiose bibliotekose, bet ir traukinyje, ant Kupiškio piliakalnio, prie Kupiškio marių ir garsiojo tilto per Kupą, kurio turėklais mėgusi vaikščioti poetė. Jais surizikavo pereiti keli drąsuoliai iš Rokiškio ir Kupiškio, nors tie turėklai šiandien ne tokie platūs ir saugūs, kaip buvo poetės jaunystės laikais. 

Sklandžiai vyko to paties pavadinimo, kaip ir projektas, literatūrinis konkursas. Jame dalyvavo 35 kūrėjai iš Alytaus, Joniškio, Kauno, Kelmės, Klaipėdos, Kupiškio, Radviliškio, Rokiškio, Pakruojo, Panevėžio, Plungės, Šiaulių ir Vilniaus miestų bei rajonų. Iš 28 poezijos ir 6 prozos kūrinių dešimties narių vertinimo komisija išrinko 1–3 vietų nugalėtojus poezijos ir prozos kategorijose. Taip pat skyrė padėkas užėmusiems 4–6 vietas. Komisijai buvo nelengva rinktis tarp skirtingo žanro ir apimties kūrinių, tarp nuoširdumo, meniškumo ir vienos iš būtinų sąlygų – kūrinyje reikėjo panaudoti žodžius iš E. Mezginaitės kūrybos – „baltas kelias“ ir „laiptai“ – atitikties. 

Dauguma dalyvavusiųjų konkurse, nors ir žinojo E. Mezginaitę, bet nebuvo susipažinę su jos kūryba. Jie „atrado“ poetę, skaitydami jos eilėraščius. Viena konkurso dalyvė nuo Plungės rašė: „Skaičiau eiles JOS, nepažįstamos nuostabios moters, ir rašiau savo. O, nereali įkvėpėja!!! <…> Ne kopijuoti, ne atkartoti norėjosi, o tiesiog pagerbti, susipažinti ir pajausti. <…> man asmeniškai Ji – atradimas <…>.“ 

Apie E. Mezginaitės ir jos poezijos atradimą 2021 m. rudenį užsiminė ne vienas žmogus, skaitydamas straipsnio autorės asmeninėje „Facebook“ paskyroje nuo rugsėjo pradžios publikuojamus E. Mezginaitės eilėraščius, keliančius įvairių emocijų. Retai kur viešai skaitomus, nedainuojamus, neįėjusius į jokius eilėraščių rinkinius, tačiau stiprius ir sukrečiančius, paliečiančius širdį.

Prie Laibgalių bibliotekos 2016-aisiais pastatytas stogastulpis Elenai Mezginaitei, prie jo susiburia poetės gerbėjai. 2021 m. liepos 9 d. Rimanto Abromo nuotrauka
Juozo Keliuočio biblioteka 2006 m. parengė ir išleido knygą „Elena Mezginaitė. Bibliografijos rodyklė“. Rimanto Abromo nuotrauka
Kupiškio r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleiviai atlieka programą „Dešimt žingsnių“ pagal Elenos Mezginaitės eiles 2021 m. spalio 22 d. Daivos Vilkickienės nuotrauka

Epilogas

Nepažinau Tavęs, Elena, neteko artimai bendrauti, mačiau tik bibliotekos renginiuose, bet atradau Tave, Tau išėjus anapus… Per Tavo eilėraščius ir dainas pagal Tavo eiles, Tavo mintis, išsakytas dienoraščiuose, klausantis Tave pažinojusiųjų prisiminimų, stovėdama prie smėlėtame kalnelyje supilto Tavo kapo… Žvelgdama į Tavo mėgstamos violetinės spalvos gėles, į rausvo granito kampuotą skulptūrą, atspindinčią Tave: be karūnos, bet karališkos laikysenos; reiklią, kartais gruboką, stačiokišką, bet teisingą ir garbingą; širdingą – mylinčią gimtinę, žmogų, teatrą ir poeziją.

Poetės labiausiai trūksta buvusiems šalia jos. Rokiškio kraštui – garbė, kad E. Mezginaitė čia gimė ir augo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien